Kiek žmonija egzistuoja, tiek pomirtinės žmogaus lemties klausimas yra jo dėmesio dalykas. Prie šios temos stabtelime pirmomis lapkričio dienomis (http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/87042). Deja, ne vienam nūdienos žmogui Holivudo filmai, rodantys, kaip po mirties dvasios bastosi po pasaulį krėsdamos šunybes, tampa vieninteliu suvokimu apie pomirtinį gyvenimą.

Krikščionybė kalba apie amžinąjį gyvenimą, tačiau skirtingos jos srovės nevienodai suvokia krikščionio pomirtinę būklę. Katalikų Bažnyčia moko, kad po mirties esama trijų būsenų: dangaus, pragaro bei skaistyklos. Pastaroji neretai yra sunkiai suprantama nūdienos žmogui, kasdienėje kalboje ji dažniausiai reiškia perėjimą per išbandymus. Taip pat mokymas apie skaistyklą yra nesutarimų objektas ir ekumeniniame dialoge, nes tiek stačiatikiai, tiek protestantai skaistyklos egzistavimo nepripažįsta.

Jei yra tekę diskutuoti su kitų konfesijų krikščionimis apie pomirtinį gyvenimą, tai tikriausiai ne sykį esame girdėję sakant, kad Šventasis Raštas nieko nekalba apie skaistyklą. Tikra tiesa, kad bakstelėję pirštu į kurį nors Biblijos puslapį žodžio „skaistykla“ nerasime. Visgi esama reikšmingų Jėzaus žodžių, kurie verčia susimąstyti apie dar vieną pomirtinio būvio galimybę šalia dangaus ir pragaro. Kalbėdamas apie piktžodžiavimą prieš Šventąją Dvasią, Jėzaus sako, kad toji nuodėmė nebus atleista nei šiame, nei būsimajame gyvenime (Mt 12, 32). Vadinasi, būsimajame, pomirtiniame gyvenime galima susilaukti nuodėmių atleidimo.

Be to, Bažnyčios tėvai (pvz., šv. Grigalius Didysis) komentuodami Šventąjį Raštą kalbėjo apie skaistinančią, tyrinančią, apvalančią ugnį po mirties. Šiuo požiūriu svarbus yra apaštalo Pauliaus tekstas. Pirmajame Laiške korintiečiams rašoma: „Tegul kiekvienas žiūrisi, kaip statąs. (...) Kieno statybos darbas ant to pamato išliks, tas gaus užmokestį. O kieno darbas sudegs, tas praras užmokestį; jis pats išsigelbės, bet tartum per ugnį“ (1 Kor 3, 10-15). Šią ištrauką galima interpretuoti įvairiai, tačiau ji kalba apie ištyrimą ugnimi, išsigelbėjimą „per ugnį“. Būtent taip apaštalo Pauliaus žodžius priima Bažnyčios tikėjimas.

Tačiau skaistyklos buvimas yra tik viena reikalo pusė. Mums dažnai knieti kiti klausimai: kur ji yra? Kas ten patenka? Kaip vyksta tyrinimas ir pan. Čia ir atsiranda terpė vaizduotei bei spėlionėms, nes niekas iš anapusybės negrįžo ir nepapasakojo, kaip ten viskas atrodo. Nėra didesnio pavojaus kaip į anapusinio gyvenimo suvokimą įterpti lakią vaizduotę. Fantazijos dažnai praeityje pakišdavo koją skaistyklos suvokimui, teologai kalbėdavo apie materialią ugnį, kančių vietą, baisų karštį, kurį maldo žemėje likusiųjų maldos... Tikrai Dievui nereikia kažkur įsteigti milžiniškos koncentracijos stovyklos, kurioje jis kankintų milijonus sielų, kadangi jis nėra sadistas, kuriam žmogaus skausmas ar kančia teiktų pasitenkinimą. Būdamas absoliutus gėris, Jis negali būti tiesiogiai skausmo šaltinis.

Tad kaip turime suprasti skaistyklos ugnį? Visų pirma svarbu įsisąmoninti, kad skaistykla nėra vieta, bet būsena. Todėl čia nedera taikyti laiko ir erdvės kategorijų. Ir minėta ugnis yra simbolinis vaizdinys, slepiantis kitokią tikrovę. Visi žinome, kad krikščioniško gyvenimo pagrindas – tai Dievo ir mūsų susitikimas. Dabar jis vyksta gaubiamas tikėjimo tamsos, o po mirties šio susitikimo bruožu tampa akivaizdumas. Biblija tvirtina, kad Dievas yra meilė ir šviesa. Tad žmogus stoja į absoliučios Meilės ir Šviesos be sambrėškų akistatą, kurios metu vyksta asmeninis teismas. Ne veltui psalmininkas klausia: „Kas gali kopti į Viešpaties kalną?“ (Ps 24, 3). Teisųjį Dievo meilė ir šviesa džiugina bei teikia paguodą, o tam, kuriam, pasak apaštalo Jono, „tamsa užgulė akis“ (1 Jn 2, 11), tai kelia skausmą ir akina.

Pavyzdžiu čia galėtų pasitarnauti mūsų patirtis, kai sėdime prieblandoje ar tamsiame kambaryje. Įžiebus šviesą puolame markstytis, kelias akimirkas negalime žvalgytis aplinkui, nes akys bijo šviesos. Panašiai galime apibūdinti ir skaistyklos būseną. Tai tarsi mūsų „apsipratimas“ su anapusiniu pasauliu. Jei žmogaus dvasinis žvilgsnis šiame žemiškame gyvenime nebuvo nukreiptas į dangišką tikrovę, krikščioniška gyvensena nebuvo savas dalykas, sąžinė svyruodavo, tuomet peržengus mirties slenkstį bus neįmanoma „atlaikyti“, priimti Dievo žvilgsnį. Skaistykla tuomet yra natūrali būsena, kurią patiria žmogus, taip ir nesugebėjęs pasirinkti Evangelijos, bet ir netapęs jos priešu.

Tad skaistykla, palyginti su amžinybės džiaugsmu, yra tarsi mirkčioti įžiebus ryškią šviesą. Dievo šviesoje ir meilėje visas žmogaus gyvenimas, jo istorija atranda savo tikrąją vertę; teisumas leidžia žvelgti tiesiai į Viešpaties veidą, o trypčiojimas, delsimas gyventi pagal Evangeliją šioje žemiškoje kelionėje verčia luktelėti ir anapus. Luktelėti, kol Dievo žvilgsnio ugnis kels ne skausmą, bet džiaugsmą.

Bernardinai.lt