Scenoje – didžiuliai (6 x 4 m) akiniai be ienelių, sukurti skulptoriaus, dailininko dekoratoriaus Danieliaus Sodeikos. Ar įsivaizduojate Antoną Pavlovičių Čechovą be pensnė? Žinoma, kad ne. Todėl labai miela, kai užgesus šviesoms ,,Girstučio“ kultūros centro salėje prieš prasidedant keturių Čechontės (taip kadaise pasirašinėjo A. Čechovas) mažųjų komedijų spektakliui „Prie barjero“, anapusiniai pensnė veikėjai, profesionaliai nufilmuoti Laisvūno Karvelio, ir mes, žiūrovai, smalsiai dairomės vieni į kitus. Trumpas pasižvalgymas, patogiai įsitaisant krėsluose, lyg ir pasitikrinant, ar patogios pensnė laikančios ir nosį suspaudžiančios spyruoklės, skambant kompozitoriaus Sauliaus Šiaučiulio „ant viršaus“, kaip nebyliam filmui ir dera, įrašyto garso takelio muzikai, neprailgsta. Žaismingas VšĮ „Laimingi žmonės“ debiutas, režisieriaus Arvydo Lebeliūno akistata su profesionalioje scenoje beveik nerodoma ankstyvąja rusų literatūros klasiko kūryba – spalio vidurio teatrinio gyvenimo faktas.

Įsakmiai prašau…

Moterys su duobutėmis skruostuose simpatingos. Tačiau kai tokia graži poniutė nuobodžiauja, gero nesitikėk. Visi žinome: paduokite našlei neužtaisytą pistoletą, ir jis iššaus...

Pirmoji „Prie barjero“ šypsena – „Meška“. Jelena Ivanovna Popova (Ieva Zelionkaitė) iš neseno dvarininko Grigorijaus Stepanovičiaus Smirnovo (Ramūnas Šimukauskas) išgirsta, kad jos velionis vyras, kurio fotografiją niekam nematant ji pabara už gyvenimo paklydimus, prasiskolinęs. R. Šimukausko dvarininkas a la Čechovo laikais apstatytoje svetainėje jaučiasi įžūliai laisvai: skubiai reikia pinigų! Pinigų nėra? Palauksiu!..

Ir Smirnovas, nekreipdamas dėmesio į dailiai įliemenuotos ponios isterišką nerimą, įsikuria lyg koks karininkas nugalėto priešo namuose. Scenografė ir kostiumų dailininkė Vilma Galeckaitė-Dabkienė pasistengė, kad baldai ir retro stiliaus drabužiai veikėjams būtų patogūs, padėtų įsijausti į universaliai žmogiškas, įvairiais laikais atpažįstamas situacijas. Rusiškai aplinkai akcentuoti spektaklio „Prie barjero“ kūrėjai pasitelkia standartinę, šypseną keliančią arba sentimentus žadinančią, nebent jaunam žiūrovui mažiau žinomą simbolišką atributiką: arbatinuką, virdulį, veltinius. O ir degtinės taurelė kaip čia buvusi...

Aktorės I. Zelionkaitės nervingai besiblaškanti, perdėtai jausminga, neprognozuojamai karinga, greitakalbe trykšte trykštanti našlė Jelena Ivanovna skatina pasmalsauti, ar vaidybos sriuba nebus persūdyta; matome plaštakę, kuri skrenda šviesos link, sąmoningai žinodama, kada ir kur nusvils sparnus... Toks tokį sutiko? Nes ir R. Šimukausko šiaudais apšapęs dvarponis nutrūktgalviškai nenugalimas, beatodairiškai savimi įtikėjęs, narsus iki anekdoto ir... per našlės plauką anekdotiškai sentimentalus. Kur aš panašių personažų mačiau? Įtariu, aktorius sceninio įdirbio klišių atsinešė iš Kauno mažojo teatro, kuriame senokai yra vyriškų vaidmenų lyderis.

Neįmanoma nepaminėti mažakalbio liokajaus Lukos Popovo (Vilhelmas Vaičekauskas). Pereina aktorius seniokiškai klipatuodamas per sceną ir iš karto pelno žiūrovų simpatijas.

Visa tiesa apie jaučio pievą

Prieš trisdešimt metų aktorius Petras Venslovas suvaidino pagrindinį vaidmenį „Ivanove“ (režisierius Eimuntas Nekrošius), prieš septyniolika aktorę Viliją Grigaitytę „Vyšnių sode“ (režisierius Julius Dautartas) matėme kaip Duniašą, o aktorių V. Vaičekauską – kaip Japichodovą. Rekonstruojamo Kauno valstybinio dramos teatro scenose A. Čechovo dramaturgijos naujų interpretacijų tikriausiai sulauksime negreitai, tad smalsus dėmesys – į ,,Girstučio“ sceną.

Antroji „Prie barjero“ šypsena – „Vestuvės“. Sėkmės pamalonintas dvarininkas Stepanas Stepanovičius Čiubukovas (V. Vaičekauskas) teturi vieną rūpestį – ištekinti pernokusią dukrą Nataliją Stepanovą (V. Grigaitytė). Kur buvęs nebuvęs užsuka neįprastai išsipuošęs kaimynas Ivanas Vasiljevičius Lomovas (P. Venslovas). O, ko tik neišdarinėja tai pasipiršti niekaip neišdrįstąs, tai tariamų ligų susuktas, tai iki absurdo ambicingas, kai kalba pakrypsta nuosavybės link, dvarininkas Lomovas! Nataša, nebūtų moteris, atvykėliui nuolaidžiauti, bent jau kol nesupranta vizito tikslo, nelinkusi. Vis per tą nusususią jaučių pievą, vis per tą akmenėlį, piktybiškai besiridinėjantį prieš įmanomą sutuoktuvių guolį...

Aktorių trijulė mažojoje komedijoje „Vestuvės“ jaučiasi kuo puikiausiai, o P. Venslovo Lomovas – intriguojamai netikėtas.

Veržlė svareliui

P. Venslovo vaidmuo smagiai netikėtų, žaismingų susitikimų neužbaigia.

Trečioji „Prie barjero“ šypsena – „Piktadarys“. Mužikėlis Denisas Grigorjevas (V. Vaičekauskas) nuo geležinkelio pabėgių nusukinėja veržles, kad turėtų svarelių žvejybai. Tardytojas (P. Venslovas) vos neapsirauda, vėliau – kunigiškai susigraudena (tos intonacijos tardytojo balse keistokai įtartinos...) apklausos popierius berašydamas, o nusikaltėlis niekaip nesupranta, kas čia blogo, jeigu jis tenori tvarkingai pasigauti kiaulažuvę. (Kai apie tokią panorau išsiaiškinti, kompiuteris energingai siūlė pasiskaityti apie saulažuvę. Nedrįsdamas ieškoti kiaulės ir saulės sąsajų, paieškas nutraukiau...)

Iškalba trykštantis aktoriaus V. Vaičekausko ne pats valyviausias personažas, nebūtinai giminė, tačiau žvelgiant iš tolo – bičiuliškai jaukus. Tai bent vaizdelis būtų, jeigu jis susitiktų ir pabendrautų su Lomovu iš „Vestuvių“!

Atiduok, ir bus mano!

Niekas tiksliai nepasakys, kas, kada ir kodėl sumanė įtūpstus skaičiams, įvairias progas, tačiau be jų – nė krust.

Trečioji „Prie barjero“ šypsena – „Jubiliejus“. N banko valdybos pirmininkas Andrejus Andrejevičius Šipučinas (R. Šimukauskas) laukia, kol banko buhalteris Kuzma Nikolajevičius Chirinas (Henrikas Savickis) užbaigs pranešimą „Mūsų bankas praeityje ir ateityje“. Apie pasaulinę bankų krizę dar negirdėti, tarp sumuojamų skaičių jau nuspėjamas taurių skimbčiojimas, kai į sceną viena po kitos įsiveržia dvi (ne?)prognozuojamos ponios: bankininko žmona Tatjana Aleksejevna (I. Zelionkaitė), girdinti tik save (apie tokių moterų buvimą paliudytų dažnas įvairių šimtmečių vyras), ir pašalpos sergančiam sutuoktiniui ieškanti poniutė Nastasja Fiodorovna Merčiutkina (V. Grigaitytė).

Vargšas sloguojantis buhalteris įvaromas į klaikią neviltį, kai kiekvienas praeinantysis pro šalį atsainiai pokšteli skaitytuvų rutuliukus. „O, tos ponios“, – mintyse niršta ir viešai kumščiais mojuoja H. Savickio personažas... Ne ką lengviau ir bankininkui, norinčiam išsiųsti žmoną namo ir atsikratyti kitos nepamesto ieškotojos. Tikriausiai nuspėjate, kad aktorės V. Grigaitytės įkyri poniutė gaus pinigų? Kaipgi kitaip, kai reikalavimas nepaneigiamai įtikinamas.Va kad taip lietuviško plėšraus kapitalizmo dienomis...

***

Žiūrėti mažąsias Čechontės-Čechovo komedijas smagu. Jų natūraliai paprastos, įmantriai nesureikšmintos, kasdieniškos interpretacijos nepretenzingai atpažįstamos: tokie siužetai buvo, panašūs konfliktėliai tevyksta ir bendravimo pasibaksnojant alkūnėmis aistros niekada ir niekur nedings.

VšĮ „Laimingi žmonės“ kūrėjams linkėtina, kad gyvuodamos po viena „Prie barjero“ kepure keturios mažosios A. Čechovo komedijos išvengtų įmanomo personažų charakterių, režisūrinių sprendimų supanašėjimo. Kai pasišaudoma ne kulkomis, o intrigų kibirkštimis, užsnūsti ant sofutės būtų visai nejuokinga...