2008 lapkričio 4 d. įvyko tai, kas prieš dvejus metus buvo sunkiai įsivaizduojama.

Išsirinkdami Baracką Husseiną Obamą 44-uoju Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu, amerikiečiai įveikė didįjį rasinį barjerą valstybėje, kuri buvo sukurta su bjauria ir skausminga vergovės žaizda, kurioje tamsaus gymio žmonės buvo laikomi nuosavybe.

Kas galėjo prognozuoti, jog lygiai 40 metų po to, kai buvo nužudytas Amerikos juodaodžių pilietinių teisių judėjimo vadovas Martinas Liuteris Kingas, maišytos rasės atstovas pasieks JAV politinį olimpą.

Tačiau lūžį Amerikos politiniame gyvenime ženklina ne vien jaunojo politiko kilmė ar odos spalva. B. Obamos laimėjimas reiškia Ronaldo Reagano eros pabaigą ir naujos kartos atėjimą į JAV valdžią.

R. Reagano iniciatyvos – mažinti mokesčius ir kurti naują konservatyviąją daugumą – dominavo JAV politiniame bei ekonominiame gyvenime tris dešimtmečius. Šiandien, globalios finansinės krizės akivaizdoje, ieškoma kitų ekonomikos sprendimų.  O B. Obamos ir jo Demokratų partijos bendražygių įtikinama pergalė tokiose valstijose kaip Virdžinija rodo, jog baigiasi respublikonų viešpatavimo dešimtmečiai.

Per anksti tvirtinti, jog Amerikoje ištirpo Richardo Nixono kadaise išpopuliarinta frazė apie vadinamąją „tyliąją daugumą“, apibrėžusią konservatyvių pažiūrų darbininkų klasės nuotaikas. Tų rinkėjų mobilizavimas pelnė pergalę ne vienam respublikonų kandidatui. Tačiau pakankamai didelis šių rinkėjų skaičius šįkart balsavo būtent kitaip.

Balsavusiųjų apklausos rodo, jog pagrindinė priežastis buvo susirūpinimas ekonomika. Šeši iš 10 apklaustųjų teigė, jog ekonomika jiems svarbiausias klausimas. Aštuoni iš 10 reiškė nerimą dėl blogėjančios ekonomikos.

Respublikonų kandidatas į prezidentus Johnas McCainas nebuvo tinkamai pasirengęs sprogusiai finansinei ir ekonominei krizei.  Rugsėjo mėnesį, pasaulio biržoms patiriant rekordinių nuostolių, J. McCainas bandė raminti, pareikšdamas, jog „mūsų ekonomika stovi ant tvirtų pamatų.“ Šiandien atrodo, jog tai buvo tarp lemiamų kandidato klaidų. B. Obama prabilo apie gilėjančią ekonomikos krizę ir nepraleido progos priminti savo varžovo neatsargų pasakymą. 

Tai, kad šalies ekonomika, o ne kandidato odos spalva lėmė amerikiečių sprendimą, už ką atiduoti savo balsą, daug ką pasako apie tos visuomenės brandą. Tačiau vargu ar tai paaiškina, kas įvyko šį antradienį.

Viena svarbi ir B. Obamai naudinga aplinkybė – amerikiečiai pavargo nuo respublikonų valdžios ir itin nepopuliaraus Baltųjų rūmų šeimininko. Laikraštis „New York Times“ rinkimų rezultatus pavadino „nacionaliniu katarsiu“ – apsivalymu ir nusigręžimu nuo prezidento George'o Busho ir jo politikos. Tačiau jeigu G. Bushas ir nebūtų toks nemėgstamas, po aštuonerių metų vienos partijos valdžios amerikiečiai labiau linkę ją patikėti kitai.

Pabrėžtina, jog šįkart nė vienas kandidatas nebandė glaustis prie politinio centro, medžiodamas ten balsų, ieškodamas neapsisprendusių rinkėjų palankumo aptakiomis, miglotomis frazėmis. Būtent tokia taktika pasižymėjo abu prezidentai respublikonai Bushai ir demokratas B. Clintonas. Šįkart pasirinkimas buvo aiškesnis – tarp vyresnės kartos, konservatyvių pažiūrų, žinomo ir šiuo atžvilgiu saugaus J. McCaino ir jaunesnės kartos, liberalių pažiūrų, mažai žinomo ir truputį rizikingo B. Obamos. 

Rinkimų rezultatams darė įtaką ir abiejų kandidatų laikysena. J. McCainas pabrėžė savo ilgametę patirtį, dažnai priminė išgyvenimus Vietnamo kare. B. Obama buvo paauglys, kai baigėsi Vietnamo karas, ir šis konfliktas nėra jo patirties dalis. Rinkimų kampanijos metu jis pabrėžtinai kalbėjo apie ateitį, sukeldamas didesnį rinkėjų rezonansą.

B. Obamai padėjo tai, kad politinis sezonas buvo kaip reta ilgas.  Demokratas paskelbė apie savo kandidatūrą 2007-ųjų pradžioje. Su pagrindine varžove Hillary Clinton laukė ilga ir kankinama kova, kurios metu amerikiečiai turėjo proga pažinti B. Obamą, išgirsti jo retorinius gebėjimus, stebėti jo ramią laikyseną vykstant aštriai polemikai. Kuo ilgiau B. Obama buvo dėmesio centre, tuo mažiau jis atrodė rizikingas, tuo labiau rinkėjams patiko. 

Rinkimų pergalė nėra valstybės valdymo sėkmės garantas. Juoba kad krizės, kurias teks neišbandytam politikui spręsti, nelauks, kol naujasis prezidentas apšils Baltuosiuose rūmuose. B. Obamos laukia daug ir sunkių uždavinių.

Pats svarbiausias yra šalį apėmusi pati sunkiausia ekonomikos krizė nuo praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio. Nedarbas didėja, stringa bankų paskolos, vartotojų pasitikėjimas tirpsta, mažta nekilnojamojo turto vertė. Apskaičiuojama, jog nuo vasaros daugiau kaip 200 tūkstančių amerikiečių šeimų bankrutavo, prarado būstus. G. Busho administracija blaškosi, bandydama ištraukti skęstančią finansų sistemą, o gelbėjimosi ratų jau reikia automobilių ir kitoms pramonės šakoms. Ekonominis atoslūgis vienur jau pasireiškė, kitur neišvengiamai tuoj prasidės.

Lapkričio 15 d. Vašingtone rengiama globali viršūnių konferencija, skirta finansų krizei aptarti. Nors B. Obama dar nebus prisaikdintas prezidentu, neabejotina, kad jis neliks nuošalyje.

Kita problema – Jungtinės Valstijos šiandien kariauja dviejuose karuose. Irake dislokuota per 150 tūkstančių kareivių; Afganistane daugiau kaip 30 tūkstančių. Šių metų pabaigoje baigiasi Jungtinių Tautų Organizacijos mandatas, kuriuo vadovaujasi JAV karinės pajėgos Irake; Afganistane saugumo padėtis yra smarkiai pašlijusi.  Be to, karas su terorizmu neduoda norimų rezultatų Pakistane, didėja spaudimas uždaryti Guantanamo kalėjimą Kuboje, kur laikomi apie 250 terorizmu kaltinamų asmenų.

Galima tikėtis ir kitų iššūkių. Naujojo prezidento ryžtą gali norėti patikrinti Rusija, jo kantrybę gali nutarti išbandyti Iranas arba Šiaurės Korėja.

Iki prezidento priesaikos sausio 20 d. liko 75 dienos. Nei daug, nei mažai. Įprasta naujai valdžiai skirti vadinamąjį medaus mėnesį, bet pirmą kartą per keturis dešimtmečius Amerikoje keičiasi valdžios, vykstant karui. Tad B. Obamai ir jo bendražygiams greičiausiai teks raitotis rankoves ir, ilgai nelaukiant, kibti į darbą.

Bernardinai.lt

Nuotraukos: EPA