Sutvarkyti šventovę, išsaugant jos ypatingą dvasią
Susitikimo su Lietuvos gidų gildijos atstovais ir kitais smalsuoliais, kurių prisirinko pilna bažnyčia, metu kalbėjo projekto ,,Vilniaus Bernardinų istorinio-architektūrinio ansamblio pritaikymas viešojo turizmo reikmėms“ vadovas, Vilniaus apskrities Regioninės plėtros departamento direktorius Ričardas Sabaliauskas. Jis teigė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija labai vertina jai tekusią garbę drauge su VšĮ ,,Pranciškonų namai“ vykdyti šį projektą. Pasak projekto vadovo, iš pirmo žvilgsnio atliktų darbų lyg ir nesimato, nes darbai vyko ne pagrindinėje bažnyčios erdvėje. Vieni svarbiausių darbų atlikti palėpėje – pirmiausia sutvarkytas stogas. Šiuo projektu Bernardinų ansamblio renovacija toli gražu nebaigta: bus dalyvaujama naujame konkurse ir vykdomas kitas projektas, kurio metu bus siekiama sutvarkyti pagrindinę bažnyčios erdvę.
Lietuvos šv. Kazimiero mažesniųjų brolių ordino provincijolas brolis kun. Astijus Kungys OFM pasveikino susirinkusius gidus, dėkojo jiems, kad nepraeina pro nuostabų Vilniaus ir Lietuvos architektūros paminklą. „Jūs esate tarpininkai tarp to grožio, kurį kūrė Europos menininkai – garsūs architektai, dailininkai, ir žmonių – Vilniaus svečių, turistų. Mums, broliams, kartais reikėtų kartu su jumis pavaikščioti, kad išgirstume įdomių detalių, kurių patys dar nežinome. Dievo palaimos jums,“ – linkėjo brolis Astijus. Tuo pačiu jis priminė, kad bažnyčia kaip kulto pastatas pirmiausia skirtas liturgijai, bendruomenei, visų pirma tai – Dievo šlovinimo namai.
Bernardinų vienuolyno gvardijonas, brolis kun. Algirdas Malakauskis OFM džiaugėsi galėdamas paskelbti, kad Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčia ir vienuolyno ansamblis atvėrė sutvarkytas erdves. Į jas bus kviečiamos ekskursijų grupės, kurioms, be tų grupių gidų, dar vadovaus ir VšĮ „Pranciškonų namai“ turizmo koordinatorė. Brolis Algirdas išsamiai pristatė sukurtus maršrutus, kuriais keliaudami Vilniaus miestiečiai ir svečiai galės susipažinti su iki šiol paslaptyje skendėjusiais architektūros ir dailės kūriniais. Parengti du maršrutai: trumpasis ir ilgasis. Pirmojo, trumpojo maršruto pradžia – bažnyčioje. Apsilankę šv. Florijono (Trijų Karalių) koplyčioje, atidengtomis freskomis išpuoštu koridoriumi lankytojai pateks į gotikinį kiemelį. Toliau – presbiterija, vienuolių choras, požemio kripta ir gotikinės varpinės bokštas.
Ilgasis maršrutas (gotikinės varpinės bokštas-sraigtiniais laiptais pietryčių bokštu-bažnyčios palėpė, vidaus interjeras su unikalia medine stogo konstrukcija, Vilniaus panorama-žemyn šiaurės vakarų bokšteliu-bažnyčios balkonas-bažnyčia) pasak brolio Algirdo pareikalaus daugiau fizinių jėgų, mat pasirinkę šį maršrutą kops į 17 metrų aukštį.
VšĮ „Pranciškonų namai“ informacinis centras lankytojams ir svečiams parengė ir išleido lankstinuką, kuriame trumpai aprašyta bažnyčios ir vienuolyno ansamblio istorija, maršrutai po atnaujintas erdves, pateikta visa reikalinga informacija apie ekskursijų priėmimo laiką, užsiregistravimo būdą, nurodyti kontaktiniai telefonai ir adresai. Grupes po bažnyčią ir vienuolyną vedžios „Pranciškonų namų“ turizmo koordinatorė Sandra Krošnaitė. Broliai pranciškonai pabrėžė, kad bus priimamos tik iš anksto (ne vėliau kaip prieš dvi dienas) užsiregistravusios 8– 50 žmonių grupės. Be to, ekskursijos negalės lankytis sekmadieniais ir pirmadieniais. „Sekmadienis – liturgijos diena, o bažnyčia ir toliau išliks skirta pirmiausia maldininkams. Bus siekiama, kad ši erdvė išliktų kaip įmanoma sakralesnė, kad būtų laikomasi tylos. Ateityje iš gidų gal net bus reikalaujama vesti ekskursijas su specialia garso įranga, kuri padės išsaugoti šventovės tylą“, – sakė brolis A. Malakauskis OFM
Po žodinio pristatymo gidai buvo pakviesti savo akimis įsitikinti nuveiktais darbais ir išvysti tai, ką nuo šiol rodys į Vilnių atvykstantiems svečiams ar savo istorija ir architektūra besidomintiems vilniečiams. Bernardinai.lt šio svarbaus įvykio proga pakalbino VšĮ „Pranciškonų namai“ vadovą brolį kun. Astijų Kungį OFM. Jo mintis papildė Vilniaus apskrities Regioninės plėtros departamento direktorius Ričardas Sabaliauskas ir Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijos kurijos ekonomo pavaduotojas Aleksejus Bočiarovas.
Kokia šių nuveiktų didelių darbų priešistorė, kaip atėjote iki sprendimo vykdyti renovacijos projektą?
Kun. Astijus Kungys OFM. Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčia pradėjo atgimti 1994 metais, tuomet bažnyčia dar priklausė Vilniaus dailės akademijai (tuometiniam Vilniaus valstybiniam dailės institutui), tačiau šios aukštosios mokyklos rektorius jau leido sekmadieniais laikyti bažnyčioje šventąsias mišias. Šio atgimimo pradininkas buvo kun. Benediktas Jurčys, tuometinis apaštališkojo nuncijaus sekretorius Lietuvoje.
Tais metais pradėta kviesti žmones ateiti į Bernardinų bažnyčią. Prisimenu netgi, kad kun. Benediktas Jurčys stovėdavo gatvėje sekmadienių vakarais ir kviesdavo žmones užeiti kartu švęsti šventųjų Mišių. Viskas kūrėsi nuo nulio. Juk pokariu, nuo 1949-ųjų, bažnyčia buvo uždaryta ir iki 1994-ųjų joje nevyko pamaldos, čia lankėsi tik restauratoriai, Dailės instituto dėstytojai ir studentai. Broliai pranciškonai pradėjo kviesti žmones ir ėmėsi atkurti pirmiausia gyvąją Dievo bažnyčią. Per visus tuos metus buvo stengiamasi suburti žmones kaip bendruomenę, kaip tikinčiuosius. Buvo siekiama gaivinti tą ryšį, atstatyti Bažnyčią žmonių širdyse. Šalia to atkreiptas dėmesys ir į materialiosios bažnyčios kaip pastato, kaip architektūrinio paminklo, būklę. 1996 metais jau prasidėjo tvarkymo darbai: išvalytas bažnyčios vidus, pašalintos šiukšlės, dulkės, voratinkliai, nugrandyti dažai...
Per tą laiką Bernardinų bažnyčia nuolat sulaukdavo įvairiausių lankytojų: čia rinkdavosi ne tik norintys drauge pasimelsti žmonės, bet užeidavo ir miestelėnai, turistai, piligrimai, ypač daug lenkų, kuriuos čia atviliodavo ir tebevilioja neblėstantys jausmai Vilniui, Bernardinams, Adomui Mickevičiui, kurio paminklas stovi šalia bažnyčios... Pakilo susidomėjimas bažnyčia. Tačiau ne mūsų vienų, brolių, jėgoms parodyti, atskleisti architektūrinį ir kultūrinį šventovės grožį ir svarbą!
Mes esame dvasininkai, tačiau nuolat bendraujame su bendruomenės žmonėmis, kurie ateina ir iš kultūros, architektūros, dailės sričių, yra tų sričių žinovai. Negalėjome nesuvokti, kad Bernardinų bažnyčia – unikalus Vilniaus senamiesčio paminklas. Artimesniems žmonėms, draugams aprodydavome visokius bažnyčios ir vienuolyno užkaborius – savo rizika, nesilaikydami jokių būtiniausių saugos reikalavimų. Tačiau vos tik atsirado galimybė teikti paraiškas ir gavus finansavimą iš Lietuvos Vyriausybės ir ES struktūrinių fondų pritaikyti architektūros paminklą viešajam interesui, iš karto nutarėme ja pasinaudoti. Tada su Vilniaus apskrities viršininko administracija įkūrėme viešąją įstaigą „Pranciškonų namai“, kreipėmės į LR Vyriausybę ir, pateikę paraišką, laimėjome konkursą. Mūsų projekto vertė yra maždaug 9 200 000 Lt, iš kurios 10 procentų turėjome padengti mes patys, broliai pranciškonai.
Bažnyčia ir toliau veiks kaip maldos namai. Tačiau turizmo tikslais VšĮ „Pranciškonų namai“ yra įsipareigojusi sukurti darbo vietas ir puoselėti, skatinti bažnyčios ir vienuolyno ansamblio lankomumą.
Ar vykdant šį projektą viską pavyko įgyvendinti, ką buvote užsibrėžę ar ką norėjote įgyvendinti?
Ne viską: galvodami apie viešąjį interesą, turėjome tam tikrų pragmatiškų ketinimų. Ne patys vieni tuos sumanymus plėtojome, buvome pasitarę su paveldo žinovais. Norėjome uždengti vienuolyno vidinį kiemelį, tačiau dėl šio sumanymo paveldosaugos specialistų nuomonės išsiskyrė, todėl galiausiai šiam pritaikymui buvo nepritarta. Mums toks kiemelio uždengimas būtų buvęs labai pravartus, galvojant ir apie pačios bendruomenės poreikius. Uždengtame kiemelyje būtų buvę galima rengti koncertus, knygų pristatymus, poezijos vakarus, įvairius susitikimus. Ta erdvė būtų naudojama kaip parapijos salė ir kartu būtų pravertusi miesto renginiams. Šis pritaikymas nebūtų prieštaravęs paveldo įstatymams, taip yra padaryta ne viename vienuolyne užsienyje.
Kitas neįgyvendintas sumanymas – įrengti liftą, kuris varpinės bokštu keltų į palėpę. Ne tik senyvo amžiaus žmonėms, bet ir neįgaliesiems, kitiems ne itin didelių fizinių pajėgumų žmonėms sunku užlipti laiptais. Tame bokšte yra šachta ir greta jos – sraigtiniai laiptai, tai vienas kitam tie dalykai nebūtų trukdę.
Buvo sumanyta įrengti ir liturginių drabužių bei indų ekspoziciją, tačiau kadangi kūrėsi Vilniaus arkivyskupijos Bažnytinio paveldo muziejus, tai mes nebenorėjome kartotis. Žinoma, galima bus rengti laikinas ekspozicijas, tačiau pirmiausia norime parodyti tai, kas įspūdingiausia – architektūrą: gotiką, mūrą, skliautus, medienos konstrukcijas palėpėje... Juk šių erdvių pirminė paskirtis nėra ekspozicija. Siekiame atskleisti Bernardinų ansamblį kaip architektūrinę ir kultūrinę visumą.
Džiaugiamės, kad Lietuvos vardo paminėjimo jubiliejiniais metais ir Mažesniųjų brolių ordino 800 metų jubiliejaus, į kurį žada atvykti daug svečių, piligrimų iš Italijos, Lenkijos, proga, taip pat Lietuvoje 2009-aisiais vyksiančio V Europos pranciškoniškojo jaunimo kongreso proga jau galėsime pakviesti visus atvyksiančius į pagražėjusią Bernardinų bažnyčią, parodyti jos iki tol buvusias uždaras erdves.
Kokia renovacijos tąsa, kokie darbai laukia vykdant būsimą projektą?
Aleksejus Bočiarovas. Reikės sutvarkyti oficinos išorę, architekto Nikolajaus Čiagino suprojektuotą neogotikinę varpinę...
Kun. Astijus Kungys OFM. ...Kristaus kančios laiptų koplyčią (tokios koplyčios, galima sakyti yra tik dvi Lietuvoje: viena – Bernardinų ansamblyje, kita – anksčiau buvusiame bernardinų vienuolyne Tytuvėnuose; koplyčioje yra 33 laipteliai, kuriais žmonės melsdamiesi kopia į viršų).
Aleksejus Bočiarovas. Laukia bažnyčios vidaus darbai: skliautų sutvirtinimas, sienų ir freskų restauravimas.
Ar nebijote, kad užplūdus turistų srautams, išdailinus bažnyčios vidų išnyks ta ypatinga Bernardinų dvasia, kurią tikriausiai reikėtų sieti su pranciškonišku dvasingumu apskritai – paprastumo, kuklumo, neturto, vidinio, o ne išorinio grožio, dvasia?
Kun. Astijus Kungys OFM. Pagrindinė bendruomenės susibūrimo diena – sekmadienis, todėl sekmadieniais jokių turistų srautų čia nebus. Šį klausimą esame tvirtai išsprendę. Be to, pagrindiniai lankytojų maršrutai eina ne per Bažnyčios vidų, o koridoriais, per laiptus, bokštą, palėpę ir rūsius.
Dėl bažnyčios ir pranciškoniško neturto galiu pasakyti štai ką: iš tiesų pranciškonų bažnyčios visada buvo solidžios: paprastos, bet ne prastos. 1230 metais, po šv. Pranciškaus mirties, pastatyta Asyžiaus bazilika, kurioje rasime žymiausių to meto dailininkų – Cimabue, Giotto – darbų, freskų. Jų pasižiūrėti šiandien važiuoja žmonės iš viso pasaulio. Pranciškonai nešė dvasingumą ir per kultūrą, ir tai labai gražu. Mes atėjome į bolševikmečio sugriautą bažnyčią, o ar žinote, koks tai buvo perlas iki 1949 metų? Negi jausime nostalgiją bolševikų nuniokotai bažnyčiai ir paliksime ją apleistą? Mūsų tikslas – ne išpuošti šventovę auksu, o išsaugoti ir atnaujinti tai, kas yra išlikę, sakykime, mūsų barokiniai mediniai altoriai. Medžio barokas – retenybė Lietuvoje.
Aleksejus Bočiarovas. Kaip galima jausti sentimentus netvarkai? Ant žmonių tinkas nuo lubų byra, skliautai suirę...
Kun. Astijus Kungys OFM. Iš Italijos Toskanos regiono kilusio XIX–XX a. italų rašytojo Giovanni Pascoli gimtinėje, mažame italų kaimelyje, stovi milžiniška katedra, ant kurios durų užrašytas toks posakis „Piccolo il mio, grande il nostro“ – „Tai, kas mano – maža, tai, kas mūsų – didinga“. Dievo kultui skiriama visa, kas solidu, kas gražu. Ne popierėliai. Taip, gyvenime viskas svarbu – su vaikais mes galime daryti gražius kūrinėlius ir iš popierėlių, vienkartinių medžiagų. Bet Dievo kulte nėra juokų. Šventovėje viskuo turi būti išreikšta pagarba Dievui, pagarba ateinančiam žmogui.
Aišku, galbūt mūsų pamaldumą savotiškai sustiprina ir tos nesutvarkytos bažnyčios sienos, taip gal pajuntame savo apiplėštą dvasią. Kaip kontrastas – man asmeniškai pačiam nemiela tokia bažnyčia, kurios grindys išklotos marmuru, kurioje altoriai tviska auksu. Kai Bernardinų bažnyčioje klojome grindis, buvo siūlytas marmuras, kuris kainuoja netgi pigiau nei smiltainis, atvežtas iš Italijos. Bet mes rinkomės smiltainį, nes jis nėra pretenzingas, nėra iššaukiantis, jis tarsi šildo. Žmonėms jauku ant jo atsiklaupti, vaikai atsigula ant tų grindų per pamaldas.
Bažnyčia atnaujinama laikantis pranciškoniškos dvasios. Nemanykite, kad ji blizgės. Svarbiausias ir išliks jos vidinis turinys. Mūsų tikslas – kad šie Dievo namai būtų tvarkingi. Jeigu ateini į namus ir ten šiukšlių primėtyta, aš juk nesididžiuosiu: čia mano neturtas! Tai vidinės kultūros klausimas. Mes turime mokytis iš tų brolių, kurie davė Dievo namams tai, kas geriausia, kas solidu, kas ilgai išlieka.
Ričardas Sabaliauskas. Tolesniame etape, vykdant kitą restauravimo projektą, didžiausias paveldo apsaugos specialistų rūpestis ir bus sutarti, koks turi būti galutinis rezultatas. Neabejotina, kad Bernardinų bažnyčia turi skirtis nuo kitų Vilniaus bažnyčių. Tikrai pirminės svarbos klausimas – kaip sutvarkyti šią šventovę ir kartu išlaikyti jos ypatingą dvasią. Nutepti dažais sienas paprasta, bet juk reikia išsaugoti visas vertybes, jų nesugadinti.
Parengė Aušra Gudavičiūtė
Bernardinai.lt
Broliai kapucinai
