Giedriaus Saulyčio straipsnis – vienas malonesnių ženklų Lietuvos ekumeninio dialogo padangėje. Atėjo metas, kai Lietuvoje galima leistis į teologines diskusijas apie įvairius skirtingų krikščioniškų konfesijų aspektus. Pagaliau galima džiaugtis, kad per du dešimtmečius iš brolių neoprotestantų gretų subrendo teologas Giedrius Saulytis, tai liudija ir šio stichiško bei gana fundamentalaus judėjimo brandą. Kadangi gerbiamas pastorius straipsnyje  polemizavo ir su mano mintimis, tad manau, jog turėčiau kai ką patikslinti.

Svarbu pabrėžti, kad Giedrius Saulytis apsiriboja ne šios dogmos svarstymu, bet abejoja jos šventraštine kilme. Kaip esu minėjęs, žodžio „skaistykla“ nėra Biblijoje. Tačiau nėra ir žodžių „Trejybė“ arba „sekmadienis“. Taip, būtent protestantiškos kultūros terpėje, atsirado jehovistai, kurie neigia Dievo trejybiškumą, arba adventistai, neigiantys sekmadienio svarbumą. Šiuos tikrai krikščionybei būtinus dalykus perteikia tradicija, o Biblija mums leidžia daryti prielaidas. Beje, taip vystosi teologija. Verta pastebėti, kad G. Saulytis ne tik nekvestionuoja tradicijos, bet ir pabrėžia, kad protestantai „tradiciją vertina ne mažiau nei katalikai“. Skirtumas tik toks, kokį vaidmenį tradicijai suteikia katalikai, o kokį – protestantai.

Mezgantis ekumeniniam dialogui  turiu priminti Katalikų Bažnyčios priimtą Šventojo Rašto skaitymo bei interpretavimo tradiciją. Pagal ją Biblija turi dvi prasmes: žodinę ir dvasinę. Tai raidė ir dvasia, kūnas ir siela, žodis ir mintis. Turi būti visų prasmių darna, tik taip Šventojo Rašto skaitymas bus gyvas ir patrauklus. Pasiaiškinkime, kokios yra tos prasmės.

Žodinė prasmė. Tai prasmė, kurią išreiškia užrašyti Šventojo Rašto žodžiai. Jie perduoda pasakojimą, įvykius, tai, ką vadiname šventąja istorija. Žodinė prasmė skelbia, kad išrinktoji tauta tikrai išėjo iš Egipto, Jėzus mirė ir prisikėlė, apaštalas Paulius atsivertė. Teisingai aiškinti šią prasmę padeda Biblijos istorijos, kultūros, jos literatūros žanrų išmanymas. Nūdienos kalboje tai vadinama egzegeze. Žodinė prasmė yra pamatinė Biblijos supratimui. Ne veltui šv. Tomas Akvinietis sakė: „Visos Šventojo Rašto prasmės remiasi žodine prasme.“

Dvasinė prasmė. Dėl vieningo Dievo plano svarbus yra ne tik Šventojo Rašto tekstas, bet ir dalykai bei įvykiai, apie kuriuos jis pasakoja. Pavyzdžiui, mums svarbu yra ne vien tai, kad Jėzus mirė, bet ką jo mirtis reiškia mums. Dvasinė prasmė dar skirstoma į alegorinę, moralinę ir anagoginę.

1. Alegorinė prasmė. Galime giliau suprasti įvykius, atpažindami jų reikšmę Kristuje. Jis yra viso Rašto išsipildymas, įkūnijimas. Taip, pavyzdžiui, perėjimas per Raudonąją jūrą yra Kristaus pergalės, taigi ir Krikšto ženklas.

2. Moralinė prasmė. Šventajame Rašte aprašyti įvykiai turi mus paraginti teisingai elgtis. Jie yra užrašyti „įspėti mums“ (1 Kor 10, 11). Biblija mus moko, kaip turime gyventi, kas yra gera ir bloga, teisinga ir atmestina.

3. Anagoginė prasmė. Galima įžiūrėti ir amžinąją dalykų ir įvykių prasmę, laikyti juos vadovais (gr. anagoge) į mūsų Tėvynę. Taip Bažnyčia žemėje yra dangiškosios Jeruzalės ženklas. Ši prasmė parodo, ko turime siekti, į ką stiebtis, ko trokšti.

Todėl pagal katalikų mokymą Šventasis Raštas yra skaitomas tradicijos šviesoje. Kad ir kaip ten būtų, bet, pavyzdžiui, protestantai Bibliją irgi skaito šios konfesijos tradicijos vedami. Jų tradicija atmetė skaistyklą, tad jie jokiu būdu neprileis minties, jog Biblijoje kalba apie skaistinimosi po mirties galimybę. Katalikams tradicija – tai per tūkstantmečius sukauptos Bažnyčios tėvų ir mokytojų, šventųjų, teologų įžvalgos. Jos turi padėti teisingai interpretuoti Dievo mums siunčiamą žinią. Be to, būtina pabrėžti, kad Bažnyčios tėvai itin mėgdavo Bibliją interpretuoti dvasine prasme.

Gal tai šiek tiek paaiškins, kaip mano ir kun. V. Aliulio tekstuose apie skaistyklą atsirado nuorodos į Mato 12, 32. Tai ne Aliulio ir Vilucko išradimas, bet šitaip šią eilutę Visuotinė Bažnyčia suprato kone pusantro tūkstančio metų. Štai šv. Izidorius Sevilietis  veikale De ordine creaturarum c. XIV, n. 6 remdamasis šia eilute, teigia, kad „būsimajame gyvenime, kai kurios nuodėmės bus atleistos ir nuvalytos tam tikros gryninančios ugnies“. Toks nenuneigiamas autoritetas, kaip šv. Augustinas (beje, M. Liuterio mėgstamas autorius) De civitate Dei XXI. 24 sako, kad yra nusidėjėlių, kuriems nebus atleista nei šiame pasaulyje, nei būsimajame, bet yra tokių nusidėjėlių, kuriems nors nebus atleista šiame pasaulyje, bet jie susilauks atleidimo būsimajame. Tų pačių nuostatų laikėsi ir pirmojo tūkstantmečio (kai Bažnyčios nariai nebuvo dar skilę) didieji mokytojai šv. Grigalius Didysis (Dialogai IV, xxxix) ir šv. Beda (SĄSAJA: http://www.newadvent.org/cathen/02384a.htm).

Tokia pat padėtis yra ir su kitu, jau Pauliaus parašytu, tekstu, 1 Kor 3, 9-16. Beje, kad jame kalbama apie tarpinę sielos būseną pakeliui į palaimingą regėjimą manė dar anksčiau gyvenę Bažnyčios tėvai: šv. Ambraziejus, šv. Jeronimas, tie patys šv. Augustinas, šv. Grigalius Didysis, Origenas.

Noriu pasakyti, kad tokia šių tekstų interpretacija nereiškia, jog Katalikų Bažnyčioje ji yra vienintelė. Jas teologai ir egzegetai gali interpretuoti ir kitaip, bet jos leidžia prabilti, remiantis Biblija, ne apie dvejopą, bet trejopą anapusinę tikrovę. Be to, turėtume pastebėti, kad iš Jėzaus kalbų, apaštalų raštų mes neturime aiškių žinių ir apie dangų ar pragarą. Juk egzegezės požiūriu kalbos apie šias galimybes yra kupinos simbolių, jos neprimena dogmų ir definicijų. Anapusinė tikrovė lieka interpretacijų, tradicijų, teologijos, mokymų reikalas. Nuogas Biblijos tekstas palieka daug erdvės eschatologiniams ir soterologiniams ieškojimams. Pavyzdžiui, egzistuoja ne viena protestantiška bendruomenė, kuri moko, kad iki Jėzaus sugrįžimo mirusieji miega ir visai nėra jokio pirmojo, dalinio arba asmeninio teismo...

Pabaigai norėčiau kiek nutolti nuo biblinio konteksto. Kad ir kaip manytume, bet esmingas lieka klausimas: ar verta melstis už mirusius? 2 Makabėjų knyga, tai laiko girtinu dalyku. Ne vienas sarkastiškas komentaras teigia, jog esą skaistyklos dogma naudinga kunigams, kad turėtų iš Mišių už mirusius pragyvenimo šaltinį. Čia noriu paminėti, kad Vakarų bažnyčiose yra smarkiai nunykusi Mišių už mirusius praktika, ir gyvena kunigai, badu nemiršta... Kitas svarbus pastebėjimas, kad Tertulijonas (III a.) veikale De corona militis nurodo, jog malda už mirusius yra apaštalų priesakas. Tad kalbama apie tikrai seną tradiciją. Žinoma, skaistyklos dogma formavosi tūkstantmetį, reikėjo milžiniško teologų įnašo, kol ji įgavo konkretų pavidalą. Tačiau ji buvo tik atsakas į maldos už mirusius praktiką, į Biblijos užuominas. Pagaliau pažvelkime į Stačiatikių Bažnyčią, kuri nepripažįsta pačios skaistyklos dogmos, bet nekvestionuoja maldos už mirusiuosius praktikos.

Vėlgi Bažnyčios maldos neturi kažkokio magiško poveikio Dievui. Jos liudija, kad vienas ar kitas žmogus yra vertas sulaukti Viešpaties gailestingumo. Juk Mišios yra Kryžiaus slėpinio sudabartinimas, o kai jos aukojamos už mirusįjį, Bažnyčia tvirtina, kad Jėzaus kraujas už jį buvo pralietas ne veltui, kad jis nuplauna mūsų kaltes. Todėl Bažnyčia meldžiasi už visus pakrikštytus mirusiuosius. Ji neturi įgaliojimo padaryti sprendimo, kam būtina malda, o kam – ne. Viešpaties gailestingumui yra pavedamas kiekvienas Bažnyčios narys, iškeliavęs į amžinybę. Dievas visada lieka laisvas, ką priimti į savo amžinąsias padangtes, o ką – ne.

Šioje perspektyvoje skaistykla yra malonė. Ji parodo, kad mūsų išgelbėjimas yra nenupelnyta dovana. Juk skaistyklos būsena reiškia, jog žmogus yra išgelbėtas. Ji – tai gailestingas Dievo glėbys, kurio neriboja žmogaus neištikimybė, svyravimas apsispręsti už Dievą, silpnumo akimirkos. Vis nepalieka ramybėje minėta šv. Augustino mintis, kad yra žmonių, kuriems nėra atleista šiame pasaulyje, bet jie susilauks gailestingumo būsimajame. Kiek daug pažįstame žmonių, kurie gyvena teisingai, pagal sąžinę, bet kurie dėl blogo krikščionių liudijimo, dėl kultūrinių aplinkybių neįtikėjo Evangelija. Kiek daug sakė Dievui „taip“, o Bažnyčiai – „ne“. Pagaliau kiek daug tiki, kad Dievas gelbsti, bet nepajėgia atsispirti nuodėmės įpročio jėgai. Negi visi jie smerktini į pragaro ugnį?! Taip skaistykla tampa išgelbėjimo žinia, kad Dievo gailestingumas siekia ten, kur žmogaus teismas deda tašką.*

Bernardinai.lt