Malonu buvo sulaukti atsako iš gerbiamo Tomo Vilucko skaistyklos tema. Teologinė polemika padeda gilinti tikėjimo šaknis ir pažinti tiesą. 

T. Vilucko straipsnis pasižymi nuoseklumu. Pagrindimo skaistyklos doktrinai autorius ieško ne Šventajame Rašte, bet Bažnyčios tėvų raštuose. Taip išvengiama paviršinės egzegezės ir stengiamasi neįpulti, nors, kaip pamatysime, ne visai sėkmingai, į teologinio anachronizmo duobę.

Apeliacija į scholastiniais viduramžiais nusistovėjusią hermeneutinę Quadriga – irgi logiškai suprantama: Raštą galima interpretuoti ne tik tiesiogiai, bet ir įžvelgiant alegorines, tropologines ir anagogines prasmes. Man, kaip evangelikui, labai džiugu, kad T. Viluckas pažymi, jog būtent „žodinė prasmė yra pamatinė Biblijos supratimui.“ Šis teiginys kalba apie mūsų oikumenę – „bendrą žemę“. Tiesa, Liuteris išvardytiems interpretacijų metodams pritaikė dar du lygmenis – istorinį ir pranašišką – ir tokiu būdu aiškindamas Psalmyną įžvelgė net aštuonias (!) jame slypinčias prasmes. Visgi reformacijos tėvas nurodė ir šių interpretacijos būdų ribas: „Šventajame Rašte jokia alegorija, tropologija ar anagogija nėra pagrįsta, jeigu ja nusakoma tiesa nėra eksplikatyviai (aiškiai) ir tiesiogiai išdėstyta kitoje [Biblijos] vietoje. Antraip Raštą galima paversti pajuokos objektu“. Reformacijos tėvai neeliminuoja šių interpretacijos būdų, tik iškelia jiems aiškias sąlygas – krikščioniškai doktrinai formuoti reikia daugiau nei vienos Rašto vietos ir išdėstymo tiesiogine, o ne tik alegorine prasme. Taigi evangelikų nebaugina daugiau negu vienas Šventojo Rašto interpretavimo metodas. Pavyzdžiui, Cvinglio teologijoje atrastume daugiau sąsajų su Erazmo Roterdamiečio požiūriu, Dievo žodžio prasmės ieškančiu ne „raidėje“, bet „dvasioje“, negu su Liuterio Psalmynui taikyta rafinuota Quadriga. Beje, reikėtų paminėti ir tai, jog nuo XVI a. hermeneutikos mokslas yra toli pažengęs. Taigi nors apeliacija į daugiau nei vieną hermeneutinį metodą yra logiška, tačiau ji menkai pagelbsti, nes neaišku, kuris iš metodų ir kokiais kriterijais vadovaujantis yra taikomas.

Manau, kad prie neteisingos išvados prieinama ir siejant terminus „Trejybė“ bei „skaistykla“. Taip, abu jie yra nebibliniai, tačiau yra pakankamai pagrindo vieną iš jų laikyti bibliškai pagrįstą, o kitą – ne. Štai kelios vietos, kuriose neambivalentiškai ir nealegoriškai kalbama apie Trejybę (Mt 28, 19; Lk 3, 21-22; 2 Kor 13, 13; 1 Pet 1, 2; Jud 20-21). Bandant Naujojo Testamento ištraukomis pagrįsti skaistyklos doktriną, susiduriama su rimtomis egzegetinėmis problemomis, kaip pastebėjome praeitame straipsnyje.

T. Viluckas pateikia nuorodų į Bažnyčios tėvų mintis, neva liudijančias, jog skaistyklos dogma pradėjo formuotis jau ankstyvaisiais Bažnyčios amžiais. Mano galva, neužtenka remtis internete lengvai prieinamos katalikiškos Advento enciklopedijos žiniomis. Manau, kad būtent ją cituodamas autorius teigia, jog „malda už numirusius yra apaštalų priesakas“. Naujajame Testamente tokio apaštališko priesako tikrai nerasime. Atsiverčiu Tertulijono De corona militis ir ieškau, ar iš tiesų šis kompromisų nemėgęs (bet mano tikrai mėgstamas) ankstyvosios Bažnyčios apologetas maldas už numirusius laikė apaštalų priesaku. Deja, ne. Šiame nedidelės apimties kūrinėlyje Tertulijonas svarsto, ar valia krikščionims pagal pagonių paprotį būti vainikuotiems. Bažnyčios tėvas rašo apie vieną Romos kareivį, krikščionį, išdrįsusį mesti iššūkį šiai tradicijai ir neleidusį jam uždėti laurų vainiko. Už tai, rodos, jam teko sumokėti savo galva. Tertulijonas šiame radikaliame, o gal net „fanatiškame“ (šiandien mes tikriausiai jį pavadintume „fundamentalistiniu“) žingsnyje įžvelgia sektiną pavyzdį. Šventasis Raštas, kurį Bažnyčios tėvas laiko aukščiausiu autoritetu, nei leidžia, nei draudžia krikščioniui būti vainikuojamam. Tad, negalėdamas pasiremti Dievo žodžiu, Tertulijonas tikisi, jog papročiai patvirtins jo asmeninę nuomonę, kad krikščioniui nedera vainikai. Štai tokiame kontekste atrandu ir vienintelį sakinį apie mirusius: „Atėjus metinėms, mes atnašaujame aukas mirusiesiems, taip atiduodami pagarbą gimtadienio proga.“

Pripažinkime, jog šis sakinys pasako labai nedaug. Visų pirma neaišku, ar tai išimtinai krikščioniškas paprotys, ar jis buvo paplitęs ir plačiau. Taip pat neaišku, kas yra tos atnašos, arba aukos. Jei tai maldos, tikriausiai taip ir būtų pasakyta. Trečia, neaišku, ar jos atnašaujamos mirties ar gimtadienio proga (kai kas mano, jog anuomet krikščionys mirtį laikė gimimo diena). Šioje vietoje Tertulijonas vardija ir daugiau to meto krikščionių papročių, tačiau niekur netvirtina, jog tai yra apaštalų priesakas. Priešingai, vaizdingai nupasakodamas naujatikių krikštą panardinant tris, o ne vieną kartą (taigi III a. krikščionys krikštydavo panardinimo būdu), Tertulijonas pabrėžia, kad tai daugiau, nei Viešpats nurodė Evangelijoje. Tačiau svarbiausia, kad nei šioje, nei kitose De corona teksto vietose, nei apskritai gausiuose Tertulijono raštuose nė žodžiu neužsimenama apie skaistyklą. Tad remdamiesi šiuo Bažnyčios tėvu, galime pasakyti tik tiek, kad pirmoje III a. pusėje krikščionys atmindavo savo mirusius artimuosius, pastarųjų gimtadienio ar mirties metinių proga. Na, o jeigu jau pasitelkėme Tertulijoną, ar nevertėtų prisiminti jo teiginio: „Kristus save pavadino Tiesa, o ne Tradicija“ (De virginibus velandis). Be to, Tertulijonu remtis reikėtų labai apdairiai, nes antraip teks atsisakyti labai daugelio dalykų, pavyzdžiui, nekelti kojos į teatrą ir cirką, nekalbant jau apie kino teatrus ar televiziją... Jų demoniškos prigimties demaskavimui apologetas skiria ne sakinį, o ištisą De spectaculis.

Pagal kitą T. Vilucko nuorodą skaitau Augustino De civitate Dei XXI skyrių. Čia didysis krikščionių mąstytojas įrodinėja pragaro realumą ir pasisako prieš įvairiausias interpretacijas, kurios kvestionuoja arba neigia amžino pragaro egzistavimą. Kaip antai: ar materiali ugnis pajėgi deginti nedorėlių dvasias, taip pat ir demonų? Ar teisinga skirti amžiną kančią už laikiną nuodėmę? ir t.t. Akivaizdu, kad Augustinui rūpestį kelia pragaro, o ne skaistyklos neigimas. Būtent šiame kontekste skamba citata, kuria remiasi mano oponentas. Augustino argumentai nukreipti prieš manančius, jog bausmės būtinai skaistina. Jeigu skaistintų visos bausmės, išeitų, kad ir pragaras galiausiai pasitarnaus šiam kilniam tikslui. Su tokia išvada Augustinas nesutinka. Maža to – šiame skyriuje iškilus Bažnyčios tėvas kalba apie tai, iš kur kilo idėja, jog siela gali būti nuskaistinta bausmėmis. Pasirodo, taip teigė Platono mokiniai. (Beje, apie sielos nuskaistinimą po mirties pats Platonas svarsto Faidone.) Augustinas cituoja Vergilijų, Eneidoje apdainuojantį sielų kančias po mirties. (Ar ne todėl Dantė savo vedliu į pragarą ir skaistyklą, bet ne į dangų, išsirinko būtent Vergilijų?) Ugnis, vanduo ir oras, kuriuos mini poetas, anot Augustino, yra pasirinkti neatsitiktinai, kaip aukštesni elementai nei žemė, ir dėl to pajėgūs apvalyti sielą. Be abejo, Augustino mintys apie amžiną kančią pragare vėliau pasitarnavo ir skaistyklos dogmos formavimui. Tačiau evangelikų teologai šias Augustino refleksijas traktuoja kaip dvejones, o ne teiginius, pagrindžiančius skaistyklos dogmą. Augustinas gina biblinę pragaro, o ne nebiblinę skaistyklos doktriną. Išsamūs apmąstymai pomirtinių kančių tema, kaip ir būdinga šiam autoriui, vyksta remiantis neoplatonizmu. Nors Augustinas ir nesutinka su Platono samprata apie sielos nuskaistinimą po mirties, tačiau savo argumentų arsenale neišvengia Plotino bei kitų neoplatonikų vartotų kategorijų. Kai kurios iš jų yra visiškai svetimos Naujojo Testamento mokymui.

Ypač dideli neatitikimai iškyla tuomet, kai, pavyzdžiui, minėtame Advento enciklopedijos straipsnyje skaistyklos dogmai pagrįsti pasitelkiami Bažnyčios tėvai, šiuo klausimu iš esmės prieštaravę vienas kitam. Antai Origeno doktrina apie pomirtinį gyvenimą pristatoma kaip „labai aiški“. (Beje, kun. V. Aliulis savo straipsnyje apie skaistyklą tą mini taip pat.) Tačiau mūsų aptartame De civitate Dei skyriuje Augustinas džiaugiasi, kad Bažnyčia šią Origeno doktriną pasmerkė kaip eretišką.

Apibendrinant – T. Vilucko atsakyme išryškėja, manyčiau, ne tik katalikams būdinga yda: rėmimasis ne pirminiais ir net ne antriniais šaltiniais. Tūlas krikščionis Lietuvoje menkai pažįsta Bibliją – pirminį krikščioniško tikėjimo šaltinį. Dar menkiau pažįstama tradicija. Suprantama, kodėl: ją sudaro jau ne 66, o šimtus kartų daugiau tomų. Tik dalis jų išversta į šiuolaikines gyvas kalbas. Lietuvių kalba prieinama tikriausiai kokia šimtoji procento dalis, o gal ir dar mažiau. Todėl paprastai pasirenkamas trumpiausias kelias, atsiremiant į denominacinius katekizmus, žinynus ir enciklopedijas. Pastarieji yra konfesiškai angažuoti ir skirti konvertitams bei pradedantiems katechetams. O autentiška teologija neįmanoma be pirminių šaltinių analizės.

T. Vilucko pastangos skaistyklos doktrinoje įžvelgti tėvišką Dievo gailestingumą imponuoja. Išties mūsų dangiško Tėvo gailestingumas yra pagrindinis evangelijų motyvas. Vis dėlto gailestingo Dievo glėbį siečiau ne su skaistykla, o su Golgotos kryžiumi. Ten mūsų Viešpats ištarė šalia nukryžiuotam, bet atgailaujančiam piktadariui: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43).

Esu dėkingas T. Viluckui už jo atsakymą ir ypač – už pagarbų toną. Tai mane paskatino šiek tiek praplėsti negilias patristikos žinias. Tik pasigedau skaistyklos ten, kur ją tikėjausi rasiąs.

Bernardinai.lt