Ne vienas internautas klausia, kur link veda katalikiško ir neoprotestantiško požiūrų sankirta skaistyklos klausimu. Juk nuo šios diskusijos šių konfesijų mokymai nesikeis... Drįstu pajuokauti, kad jei polemika dėl skaistyklos verčia jos dalyvius, kaip prisipažino gerbiamas pastorius G. Saulytis, „šiek tiek praplėsti negilias patristikos žinias“, – tai esama pozityvaus rezultato. O jei bent vienas žmogus šios diskusijos paskatintas atsivers Bibliją, paims į rankas teologijos žinyną, nueis į interneto tinklalapius paskaitinėti užsienio kalbomis (deja!) Bažnyčios tėvų raštijos – šlovė Viešpačiui. Tuomet palaimintas pastorius Giedrius, palaiminta „Bernardinų“ erdvė ir kiekvienas drįstantis ieškoti Tiesos, pranokstančios bet kokį žinojimą!

Tik truputį gaila, kad diskusija nuo teologijos ir metodologijos nukrypo į šaltinių prieinamumą. Tai ženklas, kad polemika pasiekė tam tikrą ribą, kuri verčia diskusiją apibendrinti ir jos nebetęsti. Juk šių mini debatų tikslas nėra pertempti oponentą į savo pusę. Daug svarbiau, kad galime diskutuoti apie soterologinius dalykus, kurie ne vienam mūsų amžininkui bei bendrapiliečiui atrodo tuščias reikalas. Būtent tai turėtų tapti didžiuoju visų konfesijų rūpesčiu, ypač materializmo ideologijos nualintoje nūdienos Lietuvoje. Tad tiesiu per interneto langą pastoriui Giedriui dešinę, tikėdamas, kad tokia krikščionybės vizija turi ateitį.

Baigiant tenka dar sykį patikslinti, kai kuriuos dalykus.

1) Nesiekiau ieškoti skaistyklos dogmatikos ir sąvokos nei Biblijoje, nei Bažnyčios tėvų raštijoje. Iš Dievo malonės turiu reikiamą teologinių žinių minimumą, kad žinočiau, jog šios dogmos formavimosi epocha – viduramžiai, nors iki to nueitas tūkstantmečio kelias. Be to, puikiai suprantu, kad visos religinės sistemos, teologijos, mokymai neišvengiamai yra susiję su kultūra, kas lydėjo ir svarstymus apie skaistyklą. Mano straipsnių tikslas – atskleisti tuos atraminius taškus, su kurių pagalba šis procesas vyko, prielaidas, leidžiančias prabilti apie ją. Be to, tikiu, jog Dievo ir Bažnyčios sandora pastarajai leidžia nubrėžti, kad ir nežymius Anapusybės kontūrus, tuo labiau jog tai, pasikartosiu, vyko tūkstantmetį, o ne vieną dieną ar metus. Kas esu toks, kad abejočiau tuo, ką Bažnyčia tiek ilgai savo gelmėse svarstė ir nešiojo? Pagaliau tam ir yra teologija, kad dogma nevirstų sustabarėjusia raide. Dar būdamas kardinolu Josephas Ratzingeris sakė, kad dogmos nekinta, bet jų suvokimas – taip. Kuo dažniau stabteliu ties skaistyklos klausimu, tuo labiau suvokiu, kad jis yra puiki erdvė reikštis teologinės minties dinamizmui bei novatoriškumui, atsižvelgiant į soterologines, antropologines, o ne (kaip dažniausiai iki šiol) moralinės teologijos perspektyvas.

2) Visgi mano gerbiamas oponentas nelabai suprato, ką rašiau apie Tertulijoną. Visų pirma jis mums svarbus ne vien kaip teologinis autoritetas (nors nepamirškime, kad galiausiai jis tapo montanistu), bet kaip ankstyvosios krikščionybės liudininkas. Jo raštai mums leidžia bent akies krašteliu žvilgtelėti, kaip gyveno ankstyvosios Bažnyčios krikščionys, kaip ir kuo jie tikėjo. Kitas dalykas, kad netiksliai buvo interpretuotos mano mintys. Štai oponentas sako: „Manau, kad būtent ją (enciklopediją www.newadvent.org) cituodamas autorius teigia, jog „malda už numirusius yra apaštalų priesakas“. Naujajame Testamente tokio apaštališko priesako tikrai nerasime.“ Turiu pasakyti, kad ne citavau (kitu atveju būčiau tekstą ėmęs į kabutes), bet apibendrintai perėmiau Bažnyčios tėvų, apologetų stilistiką, nes jų raštijoje „apaštalų priesakai“ reiškia tradiciją. Todėl „apaštalų priesakų“ neverta ieškoti Naujajame Testamente... Čia į pagalbą ateina mano minėtas Tertulijono veikalas De corona militis, kurio visas III skyrius yra skirtas tradicijai. Lotyniškosios teologijos tėvas sako: Hanc si nulla scriptura determinauit, certe consuetudo corroborauit, quae sine dubio de traditione manauit. („Jei Raštas kažko neapibrėžia, tuomet yra paprotys, kuris, be abejo, kyla iš tradicijos“ – vertimas laisvas ir mano) Tarp papročių (kai kurių jų, deja, besilaiko tik pamaldūs stačiatikiai) jis įterpia ir Oblationes pro defunctis, pro nataliciis, annua die facimus. („Atnašas už mirusius, gimusiuosius, kasmet daromas“ - vertimas laisvas ir mano) Pastoriui Giedriui ši eilutė pasirodė miglota. „...neaišku, kas yra tos atnašos, arba aukos. Jei tai maldos, tikriausiai taip ir būtų pasakyta.“ Turiu paaiškinti, kad oblatio yra senas, lotyniškas Eucharistijos pavadinimas. Katalikų Bažnyčios katekizmas vardydamas istorijoje vartotus Eucharistijos sakramento vardus mini ir oblatio munda. Tad Tertulijono laikais metinės pamaldos už mirusius buvo įsitvirtinusios kaip „iš tradicijos kilęs paprotys“.

3) G. Saulytis teigia: „gailestingo Dievo glėbį siečiau ne su skaistykla, o su Golgotos kryžiumi.“ Jokiu būdu neįmanoma suvokti skaistyklos šalia Kryžiaus! Viešpaties Kryžius yra viršistorinis, viršlaikinis, viršerdvinis dalykas, kitaip tariant, jis apglėbia amžius, visatą, laiką. Dangus, skaistykla, pragaras yra reliatyvios tikrovės Kryžiaus slėpiniui. Šioje perspektyvoje skaistykla yra tik priemonė įgyvendinti Kryžiumi atliktą įsūnystės darbą. Todėl ji malonė. Ji yra galimybė atbaigti žmogaus asmenybės sklaidą dieviškoje tikrovėje, adaptacinė trukmė tiems, kurie taip iki galo čia, žemėje, ir neapsiprato su mus pranokstančiu Dievo pasauliu.

Bernardinai.lt