Tęsinys. Pradžią prašom skaityti čia.

Taip prasidėjo Jūsų kūrybinė veikla televizijoje

Taip, tas prodiuseris Philippe Bouvard priėmė mane dirbti į televiziją. Jis sukūrė humoro programą „Le Petit Théâtre de Bouvard“, į kurią pakvietė 25 aktorius, tarp jų ir mane. Mes patys rašėme sau scenarijus. Vaidinome įvairiausius personažus, kurie turėjo perteikti visuomenę. Pašiepdavome ne tik politikus, bet ir paprastų žmonių kasdienį gyvenimą. Dirbome intensyviai, kartais filmuodavome po tris kartus per savaitę. Ta programa buvo rodoma septynerius metus, pelnė didžiulį populiarumą. Mus, vaidinančius toje programoje, atpažindavo gatvėse.  

Ar vaidindama toje laidoje nesiilgėjote teatro? 

1986 metais drauge su kitu lietuvių kilmės prancūzų aktoriumi Kristupu Mončiu, skulptoriaus Antano Mončio sūnumi, pasiūlėme režisierei Martine Merri sukurti spektaklį apie disidentę, kovotoją už Lietuvą ir tikėjimą Nijolę Sadūnaitę. Patys parašėme sceninę adaptaciją pagal N. Sadūnaitės dienoraštį, knygą „KGB akiratyje“, išleistą JAV.  

Iš pradžių nuogąstavau: esu humoristė, o imuosi tokios rimtos medžiagos. Tačiau žmonės, kurie žiūrėdavo humoristinę laidą, nebuvo tie patys, kurie žiūrėdavo rimtas pjeses teatruose.

Todėl žiūrovai, atėję pasižiūrėti spektaklio „La porte de l‘Aurore“ („Aušros vartai“), visiškai nežinojo manęs kaip humoristės.  

Tai buvo dramatiškas spektaklis, turėjęs didelį pasisekimą. Vaidinome jį Paryžiuje, šv. Eustachijaus bažnyčios kriptoje, beveik trejus metus. Prieš premjerą Jonas Jurašas, kuris buvo gerai pažįstamas su mano vyru iš Niujorko laikų, atvyko į Paryžių. J. Jurašas žiūrėjo tą spektaklį – nors nesuprato prancūziškai, bet suprato režisūrą ir vaidybą. Jis pasiūlė spektaklyje panaudoti liepsną, žvakę, ir tai buvo didelis atradimas. Žvakė figūravo įvairiose scenose: jos prireikdavo ir veikėjai skaitant knygą, ir meldžiantis prie altoriaus, ji simbolizavo šviesą, viltį. Spektaklis buvo nufilmuotas, jį vėliau parodė Lietuvos televizija. Kristupas Mončys vaidino tardytoją ir Nijolės Sadūnaitės brolį Joną, o aš – pačią Nijolę Sadūnaitę.  

Labai keista ir nepaprasta, kad mudu su Kristupu pajutom, jog pats laikas kurti tokį spektaklį. Juk tai kaip tik buvo Sąjūdžio priešaušris, Nijolė Sadūnaitė kėlė vėliavą prie Adomo Mickevičiaus paminklo... Net šiurpas ima pagalvojus, kaip mes pajutome tuos dalykus, nors nieko apie juos nežinojome: aš juk lietuviškai nekalbėjau. Tik buvo vidinis tikrumas, kad turime tą daryti.  

Tada labai padėjo Ugnė Karvelis, kuri neigė tikinti į Dievą, tačiau Nijolės Sadūnaitės dienoraštį ir mūsų spektaklį įvertino kaip vienintelius liudijimus apie Bažnyčios kančias sovietmečiu. Ji organizavo spektaklio filmavimą. Tik ji sakė: neskelbkite, kad aš tai padariau, nes man nereikia dvasininkų, noriu tik užfiksuoti istorinį liudijimą. Labai įdomi moteris Ugnė Karvelis, gera draugė ir svarbus žmogus mano gyvenime.  

Prieš imdamasi to vaidmens Nijolės Sadūnaitės nebuvau sutikusi, pažinojau ją tik iš knygos. Mano vyras susipažino su ja pirmas, kai nuvyko į Lietuvą. Jam grįžtant į Paryžių, N. Sadūnaitė palydėjo jį į stotį ir slapčiomis įkišo į kišenę mikrofilmą su „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. 

Aš ją susitikau vėliau Paryžiuje. Ji buvo tokia, kokią įsivaizdavau: deganti Dievo ugnimi, beveik beprotiška meile. Galbūt vaidinau pernelyg dramatizuodama, tačiau tą teismą aš prilyginau Antigonės situacijai. Antigonė sako Kreontui: nors tu karalius, bet aš tau pasakysiu visą teisybę į akis. Sadūnaitė lygiai tą patį kalba savo teisėjams, reikalauja, kad būtų paisoma žmogiškumo. Labai įdomu, kaip istorijoje atsikartoja mitai.  

Lietuvoje jau gyvenate penkiolika metų. Drauge su vyru esate istorinio Juozo Masiulio knygyno, taip pat dar  dviejų knygynų Panevėžyje, vieno knygyno Kaune ir prancūziškos literatūros knygyno, įsikūrusio prie Prancūzų kultūros centro, savininkai. Jūs pati, be verslo reikalų, užsiimate ir visuomenine veikla...

Taip, Prancūzų kultūros centras kviečiasi mane, kai atvyksta iš Prancūzijos rašytojai, įvairūs kultūros žmonės – juos pristatau, kalbinu. Jau antri metai teikiama Lietuvos frankofonų literatūrinė premija (Le Prix du livre francophone). Ją skiria dešimties studentų ir moksleivių frankofonų iš visos Lietuvos žiuri, kurios prezidentė aš esu. Ši žiuri susitinka kas mėnesį ir diskutuoja apie knygas. Pernai premiją laimėjo Jeanne Benameur romanas „Les Démeurées“ (liet. „Beprotės“), kurį lietuviškai išleido leidykla „Tyto Alba“. Šios knygos autorė kovo mėnesį turėtų atvykti į Lietuvą. Ryšiai su jaunimu man labai svarbūs.  

Prieš keletą metų inicijavote XIX a. Vilniaus universitete dėsčiusio frankofono medicinos profesoriaus Jozefo Franko, gyvenusio tame pastate, kuriame dabar įsikūręs Prancūzų kultūros centras, memuarų perrašymą. 

Taip, tai didelis darbas, jis užsitęsė penkerius metus. Buvusi kultūros atašė Lietuvoje, Sylvie Lemasson, labai prie to prisidėjo. Jai daviau skaityti J. Franko (pusiau vokiečio, pusiau prancūzo) memuarus, saugomus Vilniaus universiteto bibliotekoje. Reikėjo padaryti to sudėtingo plunksnos rašto transkripciją. Sylvie Lemasson skaitė ir suprato, kad tai – fantastiškai įdomu, nes iš tų memuarų, rašytų prieš du šimtmečius, iškyla Vilnius kaip Europos miestas: čia atvykdavo profesoriai iš užsienio, tarp jų nemažai prancūzų, kurie dėstė mediciną, chirurgiją, botaniką... Iš Franko atsiminimų sužinome apie tuo laikmečiu paplitusias ligas, apie tuometinę pinigų sistemą, apie koncertus, kuriuos rengdavo su žmona, ypatingo talento dainininke Christina Gerhardi. Frankas labai stengėsi padėti skurstantiems žmonėms, savo lėšomis įkūrė pirmosios pagalbos ligoninę, akušerijos institutą... Surinkdavo pinigų iš žmonos koncertų, į kuriuos atvykdavo aristokratai. Frankas turėjo vilties, kad jo memuarai bus išleisti, todėl rašė prancūziškai, o ne vokiškai, kad tuo laikmečiu didžioji dauguma suprastų. Memuarų yra išlikę penki didžiuliai tomai. Dabar norime juos pristatyti prancūzams. Genovaitė Dručkutė yra savo iniciatyva išvertusi tą memuarų dalį, kuri labiausiai susijusi su Vilniumi, knygą išleido „Minties“ leidykla (Jozefas Frankas „Atsiminimai apie Vilnių“, iš prancūzų k. vertė ir paaiškinimus parengė G.  Dručkutė, Vilnius: Mintis, 2001).  

Manau, kad dabar, kai Vilnius vėl tampa europinio intereso miestu, pats laikas priminti, kokie žmonės čia gyveno ir kūrė. Būtų gerai kitais metais, kai Vilnius bus Europos kultūros sostinė, išleisti Jozefo Franko memuarus Prancūzijoje. Ieškome tų galimybių. Neilgai trukus viena Prancūzijos leidykla išleis kito autoriaus, šiuo metu Lietuvoje gyvenančio Gilles Dutertre, knygą „Prancūzai Lietuvoje“.  

Dabar, kai nebėra tiek darbo su knygynais, turiu laiko ir galiu užsiimti šia veikla. Turiu ryšių, kalbu prancūziškai. Tad visiškai normalu, kad tą darau.  

Čia, Lietuvoje, suvaidinote Igno Jonyno filme „Sekmadienis toks, koks yra“. Kokių dar turite kūrybinių sumanymų? 

Taip, buvo labai įdomu filmuotis I. Jonyno filme. Gal, jeigu nepasensiu, po to, kai išleisime J. Franko memuarus Prancūzijoje, reikėtų sugrįžti prie vaidybos ar kitokios kūrybos. Aš kartais galvoju, kad gal reikėtų grįžti į teatrą... Žinoma, man to trūksta. Teatro lygis Lietuvoje – nepaprastai aukštas. Tiesą pasakius, mąstau apie scenarijų apie J. Franko gyvenimą. Būtų galima pagal jį sukurti istorinį televizijos filmą. Rėmėjų būtų galima ieškoti visoje Europoje, nes Franko gyventa ir Austrijoje, ir Italijoje, ir Peterburge, ir Vilniuje... Personažai būtų labai ryškūs. Frankas bendravo su vienu žydu daktaru, jo memuaruose skaitome, kaip darniai Vilniuje sugyveno žydai, mahometonai, krikščionys. Tai būtų gražus projektas.

Dar vienas įdomus faktas, susijęs su J. Franku: mano vyro bičiulis Ramūnas Kondratas, gyvenęs Vašingtone, „Smithsonian“ muziejaus Medicinos istorijos departamento direktorius, buvo pirmasis, susidomėjęs Franko memuarais, jis sovietmečiu praleido metus Vilniuje su žmona ir naujagimiu ir čia rašė savo disertaciją apie Franką, kurią apsigynė Harvardo universitete. Neseniai jis, jau pensininkas, sugrįžo į Vilnių ir dabar skaito paskaitas apie medicinos istoriją. 

Jūsų nuomone, ko lietuviai galėtų pasimokyti iš prancūzų kaip iš tautos? 

Atsakomybės, pilietiškumo. Būti atsakingam piliečiui – tai visų svarbiausia. Kai reikia, protestuoti, streikuoti, reikalauti. Šito reikia išmokti. Sutinku su protestuojančiais studentais, nes nesąmonės vyksta: vienas ministras pažada nemokamą mokslą, kitas sako – nesapnuokit, valstybė neturi pinigų... Mūsų politikai – bestuburiai, nekenčiu šitos jų savybės.

Piliečiai turi išeiti į gatvę, kovoti už savo teises. Europa kritikuoja nuolat streikuojančius prancūzus, tačiau aš manau, kad bent viena tauta turi ginti žmogaus teises. Žmogaus teisės juk ir gimė Prancūzijoje. Valdžia negali nereaguoti, kai dauguma piliečių sako, kas jiems nepatinka. Prancūzijoje taip ne kartą buvo pakeisti įstatymai ar susiklosčiusi ydinga tvarka.  

Man džiugu, kai internetu gaunu pasirašyti peticijas, tai geras ženklas.

Kaip Jūsų akimis atrodo dabartinė situacija Lietuvoje? 

Liūdna situacija. Bet nenorėčiau tikėti, kad yra kažkokių nematomų įtakų, kad Lietuvą slapčiomis valdo komunistai, buvę KGB‘istai... Daugelis mano giminių, nukentėjusių sovietmečiu, taip mano. Mums visiems reikia susimąstyti, kodėl vertybė „Tėvynė“ nieko nebereiškia. Lietuvių emigrantai turėjo labai stiprų tos vertybės jausmą, perdavė jį savo vaikams, anūkams Prancūzijoje, Amerikoje, Brazilijoje, Argentinoje, Australijoje...  Nenoriu tikėti, kad visa Lietuva praradusi šį jausmą.  

Neseniai buvau laidotuvėse Duokiškio kaime (Rokiškio rajone), ir mane labai sujaudino ta lietuvybė, kurią ten pamačiau. Vieno draugo tėvelis, kurį laidojome, buvo nepaprastai mylimas savo kaime žmogus, taikdarys, dainavo chore. Toks gražus ruduo, tos maldos, palydint žmogų į amžinybę, atsisveikinančiųjų šiluma... Visa tai man – Lietuva. Tos laidotuvės mane sustiprino.

Bet negaliu suprasti tokių dalykų, kai, pavyzdžiui, nuostabus Panevėžio režisierius Julius Dautartas, įkūręs teatrą „Menas“, nusprendžia palikti teatrą ir tapti Seimo nariu. Ką jis ten, Seime, veikia?! Man baisu, kad švaistomi mokesčių mokėtojų pinigai, o pensininkai (buvę gydytojai, inteligentai) turi pragyventi iš kelių šimtų litų per mėnesį.

Mūsų šeimos butas yra tarp Krašto apsaugos ministerijos ir Prezidentūros. Kieme yra konteineriai ir kas valandą ateina žmonės, kurie ieško sau valgyti konteineriuose. Aš juos fotografuoju. O tuo pačiu šalia – Prezidentūra, prabangios statybos... Tai milžiniškas kontrastas. Vadinasi, kažkas yra ne taip, kažkas yra absoliučiai neteisinga.

Reikia rasti kelią, kuriuo einant būtų daugiau teisybės. Įdomu, kad dabar žlunga ir komunizmas, ir kapitalizmas. Būtina garantuoti žmonėms saugumą, visiems suteikti socialines garantijas, normalų pragyvenimą.

Aš tikiu jaunąja karta – tais studentais, kurie dabar mokosi užsienyje, kurie viską apmąstys ir sugrįš. Tada viskas bus jų rankose. Viskas yra naudinga, viskas yra patirtis, reikia ir per purvą pereiti. Galų gale turi laimėti demokratijos idėjos. Kodėl Dalai Lama turi tiek gerbėjų visame pasaulyje? Nes jo veiksmai atitinka jo žodžius. Toks buvo ir Kristus: neįžvelgiame jokio skirtumo tarp jo žodžių ir darbų.  

Labai dėkoju už pokalbį

Atsisveikindama su elegantiška ir itin didelę vidinę kultūrą spinduliuojančia ponia Karolina galvoju, kad būtų puiku ją pamatyti dar ne viename lietuviškame filme arba spektaklyje ir kad užrašyta šios moters giminės istorija niekuo nenusileistų netgi išsamiesiems, vertingiesiems Jozefo Franko memuarams... 

Kalbėjosi Aušra Gudavičiūtė 

Evgenijos Levin nuotraukose - Karolina Masiulytė-Paliulienė.
Nuotraukose iš Joanos Vigos Čiplytės knygos „Juozas Masiulis: knygnešys ir knygininkas“ (J. Masiulio knygynas, leidykla „Žara“, Vilnius, 2005): spektaklio „Aušros vartai“, kuriame K. Masiulytė-Paliulienė suvaidino Nijolę Sadūnaitę, vaizdajuostės viršelis; Juozo Masiulio knygynas Panevėžyje 2002-aisiais (nuotr. aut. Stanislovas Bagdonavičius)
.

Bernardinai.lt