Lapkričio 29 d. minime šv. Pranciškų Antaną Fasani (1681 – 1742).

Gimęs ir užaugęs Šiaurės Italijoje, Pranciškus Antanas buvo pamaldus ir užsidaręs jaunuolis, įstojęs į pranciškonų ordiną keturiolikos metų. Noviciato metais jis susidraugavo su labai bendruomenišku novicu Antonijumi Luciu, kuris jam pasakė: “Juokas greičiausiai padeda tapti šventu”.  Šie du broliai išliko draugais visą gyvenimą, liudydami brolystę pašventinant save ir visą pasaulį.  

Pranciškui Antanui gerai sekėsi studijos, neužilgo jis tapo kunigu. Tėvas Pranciškus Antanas netrukus pagarsėjo kaip teologijos ir filosofijos profesorius, novicų mokytojas, pamokslininkas ir ordino provinciolas. Jis labai stengėsi būti geras ir mylintis vyresnysis visiems broliams.

Tėvas Pranciškus Antanas labai rūpinosi kaliniais, buvo nepailstantis kalinių ir mirtininkų  nuodėmklausys. Tų laikų kalėjimai buvo baisūs, tad jis stengėsi visaip padėti kaliniams, kiekvienam, kuriam reikėjo jo pagalbos.

Pagarsėjęs kaip “Tėvas Mokytojas” tarp Lučeros gyventojų, tėvas Pranciškus Antanas ypač daug dėmesio skyrė vargšams ir skurstantiems. Jis pradėjo gražų paprotį rinkti dovanas vargšų šeimoms Kalėdų laiku. Lučeroje, mieste, kur jis praleido visą savo gyvenimą, buvo sakoma: „Jei nori pamatyti šv. Pranciškų Asyžietį, pasižiūrėk į tėvą Pranciškų Antaną!” Tuo tarpu jo draugas tėvas Antonijus buvo vadinamas “Vargšų tėvu” Bovine, kur jis jis atliko pranciškonų vyskupo tarnystę.

Pranciškus Antanas buvo labai pamaldus Švč. Mergelei Marijai. Jam buvo ypač svarbi Nekalto Prasidėjimo šventė. Iškilmingos novenos, kuri buvo skirta šiai šventei,  pradžioje jis ir mirė. Prieš tai jis, nors ir buvo geros sveikatos būklės, sakė, kad netrukus mirsiąs. Jis netgi nujautė, kad ir kitas kunigas, jo bičiulis, neužilgo mirs, ir pasakė jam apie tai. Šis geras kunigas atsakė kiek susijaudinęs: „Tėve, jei tu nori mirti, tai tavo reikalas, bet aš neskubu!“ „Mes abu atliksime šią kelionę – aš pirmas, o tu paskui“, - atsakė jam Pranciškus Antanas. Taip ir nutiko. Kitas kunigas išgyveno tik du mėnesius po to, kai tėvas Pranciškus Antanas iškeliavo amžinybėn.

T. Pranciškus Antanas mirė 1742 m. Palaimintuoju jis buvo paskelbtas 1951 m., šventuoju – 1984 m. Jo draugas  Antonijus Luci mirė 1752 m. ir buvo paskelbtas palaimintuoju 1989 m.