Dalia Žemaitytė: Laukimas
Prasidėjo Advento laikotarpis. Kvietimas stabtelėti, numalšinti vidinį šurmulį ir įsiklausyti, laukti, ruoštis... Siūlome Dalios Žemaitytės tekstą apie laukimą, kuris išspausdintas ką tik pasirodžiusiame žurnalo "Kelionė su Bernardinai.lt" numeryje.
Skliauto šešėly glaudžiasi žmogaus figūra – vieniša, sustingusi. Apšviesta šviesos, sklindančios lyg iš niekur. Ta figūra – juk aš?
Laikas sustoja. Tarsi šiandien, tarsi vakar. Greičiausiai visuomet aš esu čia. Ir laukiu. Tavęs, o Viešpatie. Esu dėl Tavęs, nors tokia maža ir nuodėminga. Su visa savo amžinybės nuodėmių ir kartėlių našta. Ilgesiu, kurio nenumalšinu.
Galiu stovėti taip ištisą amžinybę, o gal ir stoviu. Nesvarbu, kad šaltis persmelkia iki pat širdies gelmių, net plaukų šaknys sustingo. Kvapą užima nuo skaidraus kaip krištolas šalčio. Sunku kvėpuoti. Retai taip bebūna. Tačiau net skamba. Širdy giedra gieda. Esu Tau ir dėl Tavęs. Bet ar Tu ateisi?
Gal ir nesulauksiu Tavęs šiandien... Laukimas praranda ribas ir, rodos, galėčiau ištirpti, susilieti su skliautu, išnykti šviesoje, kuri nedrąsiai smelkiasi pro langą.
Nesulauksiu, nes širdies užkietinta? Ne... Tau tikrai tai nesvarbu, Tu visad jau esi pirmiau, nei aš nedrąsiai atsigręžiu į Tave. Tu juk esi Gailestingumas...
Už lango jau dulksna – vietoj sniego... Širdy – ilgesys vietoj meilės... Vienatvė – vietoj pilnatvės... Tyla – vietoj maldos.
Pavirtau į laukimą. Nebežinau, ko laukiu. Atrodo, stoviu sau, ir tiek, gal tik šiaip esu čia, nes nebeturiu kur eiti, nes neskubu, nes niekas ir niekur nebelaukia. O Tu taip toli.
Man reikia vilties. Viltis kažkur šiuose mūruose, giliai paslėpta; jos persmelktos šimtametės sienos, sugėrusios visų čia buvusiųjų išmintį, liūdesį, nerimą, tikėjimą. Savo buvimu jos liudija daugiau nei aš kada sugebėsiu, jos tarsi ištikimybės Tau simbolis – dabar supratau, ką tos sienos sako. Jos kalba apie jas sulipdžiusių žmonių meilę Tau. Meilę ir nuostabą.
Man reikia vilties. Tu juk esi viltis? Retsykiais vėjui dvelktelėjus pajuntu praeinant kokį žmogų. Praslenka lyg pro šešėlį, tarsi manęs čia nebūtų. O gal ir nėra. Mes esame Tavo atspindžiai vienas kitam. Juk taip, Viešpatie? Kodėl mes tokie svetimi tarpusavy? Ir kaip tad mes galime būti artimi Tau?
Tebestoviu skliauto šešėly, lyg jau būčiau jo dalis. Ar ornamentas ant sienos. Esu čia, dabar, o amžinybė apgaubia mane. Kiek kartų čia stovėjau? Kiek kartų Tavęs ilgėjausi? Nesvarbu – ar viena širdy, ar išoriškai, visada esu viena Tau, viena Tavo akivaizdoje, o Viešpatie.
Šįkart neparuošiau širdies Tavo atėjimui. Galbūt nespėjau. Galbūt pristigo ištikimybės. Gal... Tačiau...
Kas man lieka, jei ne Tu. Kas, jei Tu neateisi į mano širdį. Kas aš, nusidėjėlė, be Tavęs. Viešpatie, juk Tu ateisi.
Vėjas aprimo. Žiburiai pamažu gęsta, matyt, švinta. Kažkas pasikeitė. Tai tyla skamba. Tyla gieda džiaugsmo giesmę. „Tyliąją naktį Viešpats užgimė“... Tu atėjai. Kaip kasmet, kaip visada.
"Kelionė su Bernardinai.lt"