Šiandien Izaijo žinia kviečia: Pasitikėkite VIEŠPAČIU amžiais, nes VIEŠPATS – amžiais tverianti Uola (26, 4). O kokia paprasta Mišių pradžios malda: Viešpatie [...] suteik mums galingą pagalbą.

Ar iš keliaujančių į Betliejų  Marijos ir Juozapo širdžių liejosi panašios paprastos maldos? Net intymiausiomis valandėlėmis su dar negimusiu Kūdikiu – Dievu joje – Marijai reikėjo pagalbos. Dievas ją suteikė. Ji nebuvo vieniša. Juozapas, teisus ir ištikimas, nesitraukė nuo jos. Tų laikų papročiu pagal vestuvių sutarties teisines nuostatas Juozapas privalėjo rūpintis Marija. Dalį sužadėtuvių laiko ji net galėjo gyventi jo namuose, kad susipažintų su tų namų tvarka. Šventajame Rašte apie tai neužsimenama, tačiau senovės papročiai liudija, jog taip galėjo būti.

Marija tikrai iš visos širdies šlovino Dievą už Juozapą! Jis nepasitraukė, nors Kūdikis buvo ne jo. Geras ir stiprus žmogus, toks jis  piešiamas evangelijose!

Marija, dvasingieji autoriai pasakoja, kad Dievo planas stebuklingu būdu priglobė tave su dieviškuoju Sūnumi. Po angelo apreiškimo tu nuskubėjai pagelbėti pusseserei Elzbietai. Pas ją praleidai tris mėnesius. Kai kurių rašytojų manymu, pas Elzbietą tave nuvežęs Juozapas. Kitų įsitikinimu, tik tau sugrįžus jis patyręs, jog laukiesi Kūdikio. Šiaip ar taip, visą kelią į Betliejų tu nuėjai su Juozapu, ir jei pasakojimas tikras, tai iš ten judu iškeliavote į Egiptą ir tik paskui sugrįžote į Nazaretą. O jau tada, anais laikais, kažin ar kas gimtajame mieste būtų tiksliai suskaičiavęs visus tuos mėnesius ir metus. Šitaip, Marija, Dievas apsaugojo tave ir Kūdikį nuo diskriminacijos, suabejojus dėl Jo gimimo.

Tiesą sakant, biografijos įvykių seka visiškai nesvarbi. Visa esmė  slypi Dievo Apreiškime.

Šiandieniuose skaitiniuose Jėzus kalba apie išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant tvirtos uolos. Besiklausantys Jo žodžio ir vykdantys jį – tai anų laikų ir visų amžių juozapai ir marijos, ištikimi, stiprūs, mylintys.

Žiemos žiedai

Trečio šimtmečio Romoje moteris, vardu Barbora, Dioskoro duktė, tapo krikščione. Jos tėvas įdavė ją valdžiai ir pats įvykdė jai mirties bausmę, kaip Romos įstatymais buvo leidžiama daryti šeimų galvoms. Pasak legendos, kalėjimo bokšte Barbora radusi vyšnios šakelę, su ja dalijusis vandeniu, o ši pražydusi prieš pat Barboros mirtį tarsi Kristui atiduotos jaunystės ir grožio simbolis. Visuotinė Bažnyčia mini šv. Barborą gruodžio 4 d.

Vokiečiai turi paprotį gruodžio pradžioje nupjauti vyšnios šakelę (tinka ir forzicijos). Per Kalėdas žiedai suteiks džiaugsmo Kūdikėliui Kristui, papuoš Jo prakartėlę.

Darbai

Šiandien pažvelk į savo ir kaimynų gyvenimą. Kaip dažnai mūsų maloningasis Dievas akivaizdžią nelaimę paverčia neįkainojamais palaiminimais!

Malda

Priimk, Viešpatie, atnašas iš tavo suteiktų gėrybių; ši tavo peties žemėje įsteigta mūsų pamaldumo Auka telaimi mums amžinąjį gyvenimą.

(Iš šiandienių Mišių  atnašų maldos)