Nuo to laiko, kai Liuteris metė į velnią rašalinę Vitenbergo pilyje, versdamas Bibliją, rašalas įgavo kur kas daugiau maginių galių negu bet kada anksčiau. Galima sakyti, nuo tada jis tapo fetišu, kuriuo ginamasi nuo piktųjų dvasių, kartais net jį geriant. Ant Vitenbergo menės sienos, kalbama, nuo to istorinio metimo likusi dėmė, bet savo akimis nemačiau, pirštais nelytėjau. Vis dėlto tikiu, kad rašalinė tikrai buvo mesta, nelabasis išsigandęs dingo, ir galvoju, kad pravartu tokį daiktą laikyti namuose. Klausiau kadais vieno kunigo, ką daryt, jei pamatyčiau velnią - patarė gintis rožančiumi ir šermukšnine lazda, bet iš kur gaut tokį dalyką? Prie namo auga šermukšnis, tik nei jo šakos pati neišsilaušiu, nei lazdos neišsidrošiu. Todėl nusipirkau rašalinę, pasistačiau ant stalo, dabar ji visada po ranka. Jei tik pamatyčiau – staigiu judesiu mesčiau į jį. Absoliučiai žmogiškos išvaizdos - frantas, dabita, toks, kokį regėjo daktaras Faustas ar Koršunovas savo sceninėse vizijose. Būtinai su ausinėmis, melomanas. Per vieną radijo laidą girdėjau, jog geriausia muzikos klausytis per ausines. Ir nors bėgantieji krosą ar važiuojantieji dviračiu iš šalies atrodo pižonai, jų atsiribojimas nuo aplinkos skelbia romantinį maištą ir veikiausiai yra jų individualumo išraiška. Nors aš manau, kad tokius dalykus reikėtų uždraust, kaip kad buvo uždrausti mobilūs telefonai automobilių vairuotojams. Muzika neturėtų būt taip laisvai prieinama. Jos reikėtų nusipelnyti. Velnias į mano kambarį įeitų su ausinėmis, klausydamasis turbūt Mefistofelio arijos, vienišas ir ramus. Prisipažinsiu, savotiškai laukiu jo.

Rašalo gavau tik kažkokioj kičo parduotuvėlėj, kurioje tokie reliktiniai daikčiukai turėjo suvenyrinių dovanų statusą. Nusipirkau ir plunksną prie tos rašalinės, kad būtų prasmingiau. Juk visa tai sparčiai nykstantys reiškiniai, graudūs savo atsigręžimu į praėjusį laiką. Rašalas, tas skystis, kuris iš prakiurusio parkerio kapteldavo ant sąsiuvinio lapo kaip nebanali, visa teršianti ašara. Nulaižydavai jį, bet likdavo penkių kapeikų dydžio dėmė, nevalyvumo įkaltis. O dar tie senoviniai parkeriai, kuriuos reikėdavo pritraukti (kažkodėl norisi vartoti žodį pagirdyti) rašalo iš plastmasinių buteliukų pavadinimu ,,Raduga“ ir sugeriamuoju popierium nuvalyti jų snapus. Sugeriamasis popierius, toji juodraščių žemė ir klaidų naikinimo stula, taipogi išnyko - kaip ir žetoniniai telefono aparatai, medvilninės nosinės ar uniformų apykaklaitės. Ir aš siaubingai jų gailiu. To nenusipirksi net antikvariatą imituojančiose dovanų krautuvėse, kur visi daiktai, pradedant Bramsą skambančiomis karuselėmis su mediniais arkliukais ir baigiant šilku siuvinėtomis rožėmis juodo aksomo lankeliuose – tėra sendintos tikrųjų vertybių kupiūros, skirtos net ne tiems, kurie persmelkti senovinių daiktų ilgesio, o tiems, kurie dar nėra patikėję savo pačių mirtimi. Tiems, kurie jau yra ja patikėję, jokių daiktų nereikia, jie tiesiog žiūri į raudonus šermukšnius pro langą.

Atsimenu, močiutė leisdavo ruošti namų darbus su iš Australijos atsiųstu parkeriu, kuris, be kita ko, turėjo neva auksinę plunksną. Juo rašyti reikėjo labai atsargiai, jos akivaizdoje, nespaudžiant aukso, o raidės ir skaičiai iš tikrųjų išeidavo plonų linijų; parkeris nevarvindavo rašalo, nepalikdavo dėmių, jis buvo klusnus lyg kokia už uodegos nutverta auksinė paukštė. Bet šiandien aš juo turbūt nerašyčiau, nors jis veikiausiai tebeguli kažkur tamsiame veidrodžio stalčiuje senelių miegamajame. Auksas šiandien skirtas ne mums. Auksas yra visiems, o mes nesame visi. Nemėgstu aukso amžių net literatūroje, mėgstu tik sidabrą. Ne stalo - pirštų, riešų ir kaklo sidabrą. Irgi saugantį nuo piktųjų dvasių, nuo santykių demonų.

Sviesti rašalinę – tai išlaisvinti ją nuo galimų užrašyti žodžių, atsisakyti pretenzijų į baigtines tiesas, išsižadėti rašymo kaip kovos su chaoso netvarkingumu. Ein feste Burg ist unser Gott. Štai pakvietė mus atvažiuoti į renginį, paskaityti, ką parašėme. Bet ką galima parašyti po Thomo Manno? Nieko. Visi kiti rašytojai stengėsi, jie norėjo parašyti geriausius tekstus. Jie paskambindavo ir klausdavo: „Ar jau?“. O aš nesistengiau, rašiau atvažiuodama autobuse, norėjau parašyti bet kokį, visiškai chaotišką tekstą, neįdomų, nemadingą, nepatrauklų, nuobodų, kad tik galėčiau važiuoti su jais į vieną renginį. Ir, žinoma, nekonkuruojantį su kitais, iškart pasiduodantį bet kurioje rungtyje. Tekstą, vertą ir patį velnią užmušančios rašalinės. Artinantį prie amžinybės visų pirma mane pačią, silpną ir pažeidžiamą ties popieriaus lakštu. Išnykusią kaip rašalas, sugeriamasis popierius, aukso paukštės ir aukso plunksnos. Neapkenčiančią parkerio krebždenimo ir muzikos dvikovų, o ausinių tuneliuose prašančią išmaldos, meldžiančią aukso kardo ir aukso raidės.  

Kiekvieną kartą, sėsdamasi prie rašomojo stalo, paglostau rašalinę, šventai tikėdama, kad bet kada jos gali prireikti, nes kas žino, kada jis pasirodys, ir reikės taip vaizdžiai paniekinti sutarties pasiūlymą. Vis sparčiau plaka mano širdis, lyg pro šalį dundantis krovininis traukinys vežtų kažkokius neapčiuopiamus luitus vos nujaučiamai poezijos auksakalystei.