Ateinu sutartu laiku, bet Skirmantą Valentą jau iš tolo matau energingai žengiantį pro Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros duris. Laiko turime – tik po poros valandų profesorius sveikinsis su Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto studentais.Tuščioje auditorijoje aidi skambus oratoriaus balsas – neabejoju, jį įsiminė visi, kuriems teko Skirmantą Valentą skaitant Antano Baranausko „Anykščių šilelį“. Ant stalo lyg kokia Biblija guli praėjusiais metais išleista profesoriaus monografija „Mė(lynojo)nulio lingvistika Vlado Braziūno ir Sigito Gedos poezijoje“.

Poezija ir kalbotyra. Kaip atsirado toks tyrinėjimų laukas?

Iš liūdnumo. Viskas yra iš liūdnumo. Arba, kaip sako literatūrologė Aušra Jurgutienė, iš pasiilgimo. Vilniaus universitetą baigiau parašęs darbą iš eksperimentinės fonetikos. Mano diplominis darbas buvo „Akūto pėdsakai diftonguose“ – gerai skamba, ar ne? Tarsi apie kokius dinozaurus drakonais sklandančius. Iš tikrųjų – norėjau būti literatas. Bet tada dar visai jaunas Aleksas Girdenis kažkaip gebėjo apžavėti – atrodo, vos atėjai į būrelį – ir jau padarei atradimą: mažiausiai Augusto Leskieno dėsnį pataisei, o gal net patį Ferdinandą de Saussure’ą. Girdenis mokėjo uždegti, mokslinėse konferencijose gražiai dalyvaudavom. Bet tai buvo klaida. Aš smarkiai atkentėjau už tai. Tai labai sunkus dalykas – reikia matuoti garso ilgį, tono aukštį. Dabar jau tų dalykų nebeatsimenu. Baigiau universitetą, ir po trijų mėnesių tapau aspirantu. Labai gražus žodis – „aspirantūra“. „Doktorantas“ – nieko konkretaus nesakantis žodis, o „aspirantas“ – įkvėptasis ar priekvėpa, kaip juokaudamas Bonifacas Stundžia verčia. Tai pats gražiausias titulas, kurį turėjau, gražesnių nebuvo ir jau nebus, nes iš aspiranto gali atsirasti viskas, o iš profesoriaus – kuo nors dar tapti labai menka galimybė.

Aspirantūra susijusi dar ir su gražiais jaunystės prisiminimais.

Kai nuvažiavom į Maskvą, dvi savaites iš siaubo miegojau. Mūsų keiksmažodis buvo „Maskva yra didelė“. Tuo metu Vilnius buvo nedidelis miestas, kraštą labai lengvai pasiekdavai, o Maskvoje važiuoji dvi valandas ir nieko neprivažiuoji, ten niekas nesibaigia. Toks buvo pirmas įspūdis. O paskui prasidėjo rimti mokslai. Mano vadovas Jurijus Stepanovas paklausė, ką išmanau. Maniau, kad labai gerai išmanau fonetiką, fonologiją ir istorinę morfologiją, tai jis pasakė: reikėtų iš sintaksės parašyt disertaciją, kad viską išmanytum. Stepanovas – ypatingas žmogus. Atvažiuoju ir dabar pas savo Mokytoją 15 – 20 minučių anksčiau, likus 2 minutėms atsirakinu laiptinę, o skambutį paspaudžiu likus 10 sekundžių. Stepanovas atidaro duris ir sako: „Пунктуaльность – вежливость королей“ (Punktualumas – karalių mandagumas). Jis – aukščiausios prabos kalbininkas, yra dirbęs ir Nikitos Chruščiovo vertėju.

Tikriausiai vadovas numanė, kur gali pasukti būsimi tyrinėjimai?

Manau, kad niekas nieko negali numatyti. Man labai patinka tas dar iki Homero laikų susiklostęs supratimas, kad praeitis yra prieš mus, o ateitis – už mūsų. Praeitį matom, analizuojam, kartais juk būna, kad tai, kas buvo prieš 10 metų, kur kas blogiau prisimeni negu tai, kas buvo vaikystėj – vaikystės prisiminimai labai ryškūs. Ateities mes nematom, ji už nugaros. Man atrodo, buvo sunku tada numatyti, kad po kokių 30 metų imsiuosi labai panašių dalykų, kurie buvo mano disertacijoje – sudurtinių žodžių ir sintaksinių konstrukcijų santykių. Čia jau epo dalykai. Pavyzdžiui, koks nors Klausigaila – epo širdis, arba Jogaila, kiti panašūs sudurtiniai žodžiai, atspindintys minimalius herojinės poezijos tekstus. Tų sudurtinių žodžių ideologija panaši į Homero poemų ideologiją – tai kario, valdovo šlovinimas. Pvyzdžiui, semitai to neturi, o indoeuropiečiai turi. Bet tai supratau vėliau. Pradėjęs gilintis į pasiūlytą temą surinkau ir suklasifikavau medžiagą, nunešiau Stepanovui, o jis sako: „Ką čia jūs surinkote? Jums reikia skaityti ir mąstyti, o tinkamos iliustracijai medžiagos visada atsiras“. Mane apskritai daug ko išmokė Stepanovas ir pati Rusija, kuri yra dvejopa. Sakoma, kad Petras I be reikalo modernizavo Rusiją, nes taip ją išskaidė į dvi dalis: į vieną, kuriai atstovauja elitas, ir kitą, kurioje yra visi kiti, jų labai daug. Dėl to ir atsitinka tokie baisūs dalykai kaip 1917 m. spalio perversmas.

Rusijos mokslo elitas gyvena pagal savo taisykles?

Ten, pavyzdžiui, niekam neateitų į galvą viešai kritikuoti savo disertacijos vadovą. Arba net ne viešai. Tai nepriimtina. Aš su fizikais gyvenau, jie iš to paties instituto, kur dirbo Andrejus Sacharovas. Sacharovas buvo tremty, bet kiekvienas, paklaustas, kas yra Sacharovas, turėdavo vienintelį asakymą: „Сахаров – это гений“. Sacharovas tremty, bet jis genijus, turi tai atsiminti, kitaip tu nesi sąžiningas fizikas. Mokslas ten tiesiogiai susijęs su morale. Michailas Gasparovas (literatūrologas) netgi parašė straipsnį „Филология как нравственность“. Filologija kaip moralė. Fizika kaip moralė. Esu dalyvavęs gimimo dienoje, kur buvo didžiuojamasi, kad nė vienas instituto žmogus nepasmerkė dviejų disidentų. Žinoma, ten visko yra. Tai yra labai įvairialypė šalis. Vieną dieną gali dalyvauti seminare apie Osipą Mandelštamą, o kitą dieną nueiti į paskaitą apie Mesopotamijos kultūrą tarp trečiojo ir antrojo tūkstantmečio. Praėjęs visokius barjerus, sargybas, universiteto registracijas, patekdavai į visai kitokią – šiltą, gražią atmosferą. Jaunystės prisiminimai... Tiesa, niekas nepasikeitė.

O kada atsirado domėjimasis poezija?

Gal kokioje 4 klasėje. Esu visokių poemų prirašęs – „Kiškio teismas su vilku“ ir kitokių. Kaip ir visi lituanistai, turėjau gerą mokytoją. Lietuvių kalbos mokytoja Danutė Gaškaitė dirbo dar ir bibliotekoje. Mokiausi Pandėlio vidurinėje mokykloje, su mokytoja vaidinimus rengdavom, visokias pjeses statydavom. Kai pagalvoji dabar, kokiomis sąlygomis tai darėm... Pamokos būdavo nuo 8 ar 9, bet norint patekti į rytines repeticijas, reikėjo ne mašina važiuoti, kuri rytais iš kaimo veža, o 4 kilometrus eiti per purvą. Be to, iš vakaro reikėdavo palikti atvertą langelį į rūbinę, kad galėtume slapta sulįsti pro tą langelį į mokyklą, kad nesušaltume, kol visi susirinks salėj, kur repetuodavom. Buvo visokių spektaklių, esu Čipoliną vaidinęs ar Pomidorą, nebežinau. Rašiau tada ir eilėraščius, dalyvavau moksleivių konkursuose, 11 klasėj, rodos, gavau trečią vietą respublikiniame konkurse. Bet eilėraščių mažai esu parašęs – iš viso gal kokius 30. Daug ar mažai? Juk ir moksle yra genijų, kurie parašė labai nedaug, pavyzdžiui, Louis Hjelmslevas ar jau minėtas Saussure’as. Niekada neprirašyčiau daug eilėraščių, straipsnių, netgi tada, jei man nieko kito nereiktų dirbti, tik juos rašyti.

Eilėraščiai rašyti tik mokykloje?

Paskui dar ir universitete. Labai džiaugdavausi, kad, praėjus kokiems 15 metų po eilėraščių skelbimo, juos vis dar plagijuodavo ir siųsdavo į redakcijas. Tuo metu tose redakcijose jau dirbo tie, kurie kartu su manimi mokėsi, tai kartais man atsiųsdavo. Viena mokykla iš vieno mano eilėraščio padarė savo himną – netyčia radau internete. Bet prieš tai manęs atsiklausė, ar leidžiu. Sakiau, perdirbkit ir giedokit – ten juk himnas...

Ne kiekvienas rašantis eiles paskui tampa poezijos tyrinėtoju. Kaip poezija susidraugavo su kalbotyra?

Ten, kur baigiau aspirantūrą, nėra skirtumo, esi kalbininkas ar literatas, matematikas ar fizikas. Beje, ir mūsų katedroje nėra didelio skirtumo, sakykim, mūsų Kazimieras Župerka ar Rūta Kazlauskaitė ir siauresnius kalbotyros klausimus gvildena, ir poeziją tyrinėja. Apskritai pasauly, man atrodo, ne visada skiriami tie dalykai. Pavyzdžiui, yra Calverto Watkinso knyga „How to Kill a Dragon“ (Kaip nudobti drakoną?) – atrodytų, pasakos, o iš tikrųjų – indoeuropistikos tyrinėjimas, tokios labai kietos indoeuropeistikos, ten kaip tik svarbiausias dėmesys tenka poetikai. Tai man atrodo, kad visame pasaulyje turėtų taip būti, gal taip ir yra, kad pirmiausiai žmogus studijuoja kalbos dalykus, o paskui jau užsiima poezija – rimtesniais dalykais.

Rimtesni dalykai – gražiai pasakyta.

Poezija – ypatingas menas. Kažkada Gedos klausiau: ką jūs naujo parašėt? Sako: o jau viską perskaitei, ką aš parašiau? Juk poezijos neįmanoma perskaityti iki galo. Palangoj turiu būstą, o jame – kelias poezijos knygas. Tai man jų ir užtenka, jas ir skaitau visą laiką. Tai kaip Biblija, kiekvieną kartą ką nors naujo atrasi. Niekas nežino, iš kur atsiranda poezija. Man įdomu, kaip atsiranda eilėraštis, kaip jis atrodo iš vidaus. Manyčiau, kad pirmiausiai atsiranda ritmika, poetas ją jaučia nuo nuo pradžios iki galo. Paskui tą ritmiką kažkas užpildo balsiais ar priebalsiais, ir tik paskutiniu momentu atsiranda žodžiai.

Taip ir sakoma – pirmiausiai eilėraštis suskamba galvoje.

Tai yra muzika. Viename eilėraštyje Tomas Venclova (jis buvo mūsų dėstytojas, lankėm jo paskaitas, nors iš kito kurso buvom) kalba apie iš aukščiau ateinančius ritmą ir kalbą. Tą patį sako ir Sigitas Parulskis. Kažkas tau šitai atsiunčia. Viename Rilkės eilėraštyje kalbama apie Antikos figūras, jų atsargius judesius, kaip jie atsargiai liečia. Tas pats – poezijoje. Nežinau, kaip atsiranda šitie reiškiniai. Sakykim, kiek esu tyrinėjęs Braziūną, jis, rašydamas eilėraštį, greičiausiai neįtaria, kaip giliai nueita. Čia ir yra talentas – jeigu žinosi, nieko neparašysi. Jeigu galvosiu: aš dabar parašysiu taip, kad čia būtų daug kalbų vienoj vietoj, nieko neišeis. Pavyzdžiui: „Žemyno galas, keltas keliasi į salą,/ iš drūto ąžuolo žievės transliuoja vakaro žinias druidas“. Keliasi ir transliuoja yra sinonimai – tai yra vieno žodžio vertimas į kitą. Transliacija ir kėlimas, perkėlimas graikiškai – metafora. Talentingos eilutės, truputėlį prie tų dalykų esu prisilietęs.

Tai būdinga tik gerai poezijai.

Kalbu tik apie gerą poeziją. Manęs kartais klausia, kodėl neišleidžiu savo eilėraščių knygos. Žinau, kas yra gera poezija. Jeigu gali nerašyti, nerašyk. Tai galiu. Ir todėl nerašau.

Daugiau yra tokių, kurie negali.

Tokių labai daug. Šiaip poetai – įdomūs žmonės. Prisimenu, prieš kokius penkiolika metų Vilniuj kavinėj prie manęs prisėdo nepažįstamas poetas, sako: gal pirktum iš manęs knygą. Iš poetų negalima nepirkti knygos. Klausiu: kiek kainuoja. Sako: 5 litai, gal tada už tuos pinigus dar pavalgyt buvo galima. Sako: o gal jūs norėtumėt su autografu. Gerai. Sako: tada 7. Tiesą sakant, aš neskaičiau tos knygos, kažkur ją pasidėjau, gal ten ir gera poezija, nežinau.

Kas yra gera poezija?

Ne tiek daug yra geros poezijos. Poezija yra mįslė. Kaip ir žmogus. Ir tai, kad parašai vienokį ar kitokį straipsnį ar knygą apie poeziją, tai tik reiškia, kad pasakei savo nuomonę. O kaip ten iš tikrųjų yra, aš nežinau. Yra Romano Jakobsono apibrėžimas: poezija perkelia ekvalentiškumo principą iš selekcijos ašies į kombinacijų ašį – čia poezijos apibrėžimų pagrindas. Aš nežinau, kas per dalykas poezija. Tai imi ir įsiklausai į tuos garsus. Aš taip suprantu. Kai ką pavyksta rasti. Kartais labai giliai nueini, kartais pajunti labai slaptus žmogaus sielos dalykus. Tai tų dalykų neužrašau, neturi būti peržengtos ribos. Poezija yra labai gilus dalykas.

Neišsemiamas?

Viena mokslininkė, rašiusi straipsnį apie Gedą, paprašė žvilgterėti, ar kur nors neapsirikta. Ten buvo visiškai kiti tekstai, kiti dalykai, su mano tyrinėjimais nebuvo nieko bendra. Manau, moksle apskritai nėra tokio dalyko kaip konkurencija. Tą patį eilėraštį galėtų tyrinėti kokie penki žmonės, iš kurių trys dirba vienoje katedroje, ir tai niekada nebus tas pats. Netgi panašiai nebus. Apie Mandelštamą rašė turbūt šimtai žmonių. O kiek rašė apie Homerą, ir vis tiek visiems užtenka, ir dar po keleto šimtų metų užteks.

Kitiems gali kilti klausimas, ar tada yra kokia prasmė tyrinėti?

O kokia apskritai mokslo prasmė? Kam jis reikalingas? Reikalingas tik pačiam žmogui. Kokia nauda iš to, kad žinai, kad kirtis iš trumpo arba cirkumfleksinio skiemens kėlėsi į dešinėje pusėje esantį akūtinį skiemenį? Beje, visada kėlėsi – toks dėsnis. Tyrinėdamas kalbą tyrinėji save ir visus kitus žmones. Humanitariniai mokslai kalba apie žmogų. Tai sunkiai susiejama su naudos sąvoka. Kas kita – praktiniai dalykai, pavyzdžiui, kaip pastatyti tiltą? Bet pažiūrėkim ir į tiksliuosius mokslus. Kartais ir Nobelio premija gaunama už atradimus, padarytus prieš dešimtis metų...

Daugiausiai tyrinėji Sigito Gedos ir Vlado Braziūno poeziją. Juk yra ir kitų gerų poetų.

Tiesiog taip atsitiko. Negaliu pasakyti, jog štai čia mano mylimiausi rašytojai, „mano mylimiausias sūnus“, kaip sakoma Biblijoj. Nors paaiškinimų yra. Gedą labai mėgo mano mokytoja, skaitėm „Pėdas“. „Strazdas“ išėjo vėliau, kai jau buvau studentas. Su Braziūnu kartu mokėmės, gretimuose kursuose. Bet jis man užkliuvo ne dėl to, o dėl savo poezijos. Jo poezija labai užšifruota, man tai labai patinka. Tai visiškai implicitinė poezija, labai gili. Kai rašiau apie Gedą, turėjau Atviros Lietuvos fondo paramą. Paskui man buvo sunkus laikotarpis, užsidirbinėjau pinigus. Vėl prisėdau prie poezijos gal po kokių pusantrų metų pertraukos, tai pusę metų nemačiau nieko – tuščias tekstas, nieko nematau. Absoliučiai. Negali žmogus kur nors išnykti, o paskui vėl ramiai poeziją tyrinėti. Turi tai daryti kiekvieną dieną. Marčėnas, atrodo, pasakė, kad eilėraščius reikia rašyti ir sekmadienį, nes poeto darbas lygus kunigo darbui. Tai aš savo žmonai sakau: poeziją galima tyrinėti ir sekmadienį – juk tai dvasiniai tekstai. Gal kitiems gali pasirodyti, kad gražu gyventi namuose, kur vyras užsiima poezija, ją deklamuoja. Galiu garantuoti, kad ta poezija gali labai greitai pavirsti į košmarą. Kažkada mano duktė žurnalistė Tautvydė sakė: „įsivaizduokit namus, kur dvidešimt metų nuo ryto iki vakaro skamba Antano Baranausko „Anykščių šilelis“! Namuose stengiuosi nedeklamuoti jokios poezijos: geriau poezija atskirai, o gyvenimas atskirai. Poezijos negalima skaityti bet kur, kur pakliuvo. Labai atsargiai reikia su poezija elgtis.

Bet vis tiek tie posmai kartais ima ir ištrūksta?

Ištrūksta. Per atostogas, pajūryje. Ačiū Dievui, neištrūksta, kai, pavyzdžiui, važiuoju dviračiu. Labai mėgstu greitai važiuoti dviračiu keliu Palanga – Klaipėda, ypač iki Nemirsetos kelias geras, tai tada nieko daugiau nereikia, tik žiūri į kelią.

Ar tyrinėjant poeziją eilėraščiai labai įsimena?

Įsimeni ne žodžius. Įsimeni ritmiką. Šį pavasarį reikėjo išmokti pirmą Baranausko „Anykščių šilelio“ dalį, ją prastai mokėjau. Turėjau mažai paskaitų, tai pasimokau namie, tada nulekiu į „Impulsą“ ir plaukdamas baseine pakartoju. Kai važiuoju traukiniu, prisimenu, kad užmiršau kažkokį eilėraštį ir palengva jį prikeliu, jausdamas ritmiką, atskirus garsus Beje, važiuojant savo mašina to daryti negalima. Bet yra toks Paulio Celano eilėraštis „Mirties fūga“, jis turi keistą ritmiką, taip aš jo ir neišmokstu iki galo. Man patinka Konstantinas Kavafis, moku daug jo eilėraščių, tiesa, tik vertimų. Būna tokių mįslingų dalykų. Prisimenu, kai dirbau Lingvistikos institute, vieną naktį visai neužmigau, visą laiką man skambėjo Korano rusiško vertimo eilutės: „Клянусь небом и идущим ночью!/ А что даст тебе знать, что такое идущий ночью?/ Звезда пронизывающая.“ Nebetekęs kantrybės įsijungiau televizorių – būtent tos eilutės tuo metu buvo skaitomos per televiziją, ketvirtą ryto! Tai 86-oji sura, kuri man labiausiai įsminganti. Galima manyti, kad susapnavau, galima manyti, kad ne. Gal negerai, kai Dievas kalbasi su žmogum, bet vieną kartą galima atleisti...

Tai poezija – tarsi kažkoks Dievo ženklas?

Manyčiau, taip. Poetai yra pažymėti, jie yra kitokie. Jeigu žmogus gali netapti poetu, jeigu jis turi nors kokią galimybę per adatos skylutę išlįsti, jis netaps poetu. Ar pranašas yra laimingas? Ar poetas yra laimingas? Man jie pranašūs.

Jeigu kas nors leistų, ar norėtum tik tyrinėti, neskaityti paskaitų?

Studentai man truputėlį panašūs į dievus, žinoma, turiu galvoje Antikos dievus. Kavafis visus savo herojus numarino 23 –25 metų. 23 metai – Antikos dievaičio amžius, dar nėra jokio senėjimo proceso, bet jis jau protingas. Todėl galiu sakyti, kad dirbu su jaunais dievais. Jie aikštingi, kartais supyksta, su jais reikia atsargiai. Ar norėčiau nedėstyti? Tiesiog mes turim per daug valandų. Pavyzdžiui, šį semestrą turiu dvidešimt valandų per savaitę. Vis dėlto, jei turėčiau tokią galimybę, pasirinkčiau kai kurias paskaitas. Paskaitos mane mobilizuoja. Pavyzdžiui, prieš kiekvieną paskaitą visada jaudinuos.

Lyg einant į sceną?

Kaip į sceną, niekad nežinai, kaip bus. Būna, ateini labai blogai nusiteikęs, o po keturių valandų išeini patenkintas. Ir būna, kad labai sunkiai sekasi. Beje, kai jaudinuosi prieš paskaitą ar prieš sakant viešai kalbą, jaučiu skausmą pirštų galiukuose. 1994/1995 m. m. stažavausi Zalcburge, pasišnekėdavom su pasaulinio lygio muzikantais, jie sakė, kad kitaip ir negali būti, čia gi nervai, turi skaudėti. Prisimenu, Austrijoje žiūrėdavau į Alpes vakarais ir liūdėdavau. Iš pasiilgimo. Ko gero, būtent Zalcburge man į galvą atėjo lietuvių epo atkūrimo variantai. Kol kas dar neatkūriau. Esu spausdinęs vieną kitą straipsnį apie tikrinius dvikamienius vardus. Bet tai nėra naujas dalykas. Apskritai moksle ką nors naujo atrasti… Kažkada su profesore Dalia Dilyte ilgai šnekėjomės, turėjom laiko. Papasakojau, kartais poetai sulipdo eilėraščius iš atskirų gabaliukų, iš citatų, netgi mano straipsnių pasakymų. Ji sako: nieko naujo jau nebėr pasaulyje – Antikoje netgi dramas lipdydavo iš citatų.

Kurį laiką skaitei paskaitas maskviečiams. Kokie ten studentai?

Buvau laimėjęs Lietuvos vyriausybės švietimo ministerijos stipendiją, Maskvos lingvistiniame institute dėsčiau lietuvių kalbą. Turėjau 8 studentus. Kartais juokauju: jeigu taip juos sukryžminus su savais, išeitų beveik idealūs studentai. Juk maskviečiai turi slavų, tiurkų ir ugrofinų genų, todėl iš jų tiesiog veržiasi entuziazmas. Sutramdyti aštuonis studentus yra problema. Žinoma, jie labai mieli – išeini iš metro, o jie tave pasitinka, sako: mes turim „langą“, todėl norime jus pasitikti. Tačiau tokiame pasitikime nėra nė lašo pataikavimo. Mūsų studentai labiau disciplinuoti. Mūsiškiai sėdi ir tyli. Jie bijo pasirodyti, bijo paklausti. O norint, kad išmoktų, reikia, kad klaustų bet ko.

Anie turbūt nebijo pasirodyti kvaili?

Jie ir nėra kvaili. Kai kurie jų baigę Europoje gimnazijas. Kai kurių pavardės sutampa su miestų pavadinimais. Arba prie universiteto esančių aikščių pavadinimais. Aš juokaudavau: esat dar tik pirmakursiai, o aikštės jau pavadintos jūsų vardais. Maskvos Lingvistikos institutas mažas, labai skiriasi nuo mūsų universiteto. Mūsiškis – tikras universitetas, o ten tik moko kalbų. Ten visai kita tvarka. Kai jiems pasakiau, kad mūsų dekanas į ausį įsivėręs auskarą, kilo tokios ovacijos! Ten taip daryti nevalia būtų. Aš gal vienintelis iš dėstytojų drįsdavau ateiti be kaklaraiščio. Mane norėjo pristatyti rektoriui, tai reikėjo užsiregistruoti iš anksto, eini į kabinetą – dvigubos durys. Mums viskas ten atrodo keistai, nors praeityje ir pas mus taip buvo. Kai grįžti į Lietuvą, matai daug demokratijos. Atrodo, pas mus dauguma gyvena panašiai – ne turtingi ir ne vargšai, o ten skirtumas didžiulis.

Grįžkim dar prie poezijos. Ar gali visiškai atsiribojęs skaityti poeziją, jos netyrinėdamas?

Galiu. Pavyzdžiui, nemanau, kad kada nors tyrinėsiu Salomėją Nėrį. Ji iš esmės yra poetė be sintaksės. Tai tiesiog tokie skambantys stebuklingi tekstai, ir man ją malonu skaityti. Yra daugybė poezijos, kurią priimu tiesiog kaip meną. Pavyzdžiui, Gedos „Septynių vasarų giesmės“ – man tiesiog patinka skambesys, nors gal jų ir niekad netyrinėsiu. Menas yra menas. Kai matau gražią moterį, tai nebūtinai turiu mąstyti, kad ją galima pagrobti, o pamatęs gražų paveikslą – kad būtinai reikia jį nusipirkti ar pavogti iš parodos įsilaužus naktį. Juk daug yra gražių dalykų, kuriais gali pasigėrėti. Tyrinėju tik labai mažą dalį žodžio meno. Dabar neseniai Marčėną pradėjau analizuoti. Bet šiaip man jis visada patiko. Kartais studentes – čia gal nelabai gerai, kad taip sakau – iš miego pažadinu Marčėno eilėraščiu „Labai“.

Lietuva nedidelė, kiek čia nuo Šiaulių iki kokio Kauno ar Vilniaus. Vis dėlto ar niekada nebuvo nuoskaudos, kad išvažiavai iš Vilniaus?

Žinai, grįžkim prie Kavafio ir atsakysiu. Yra jo eilėraštis „Satrapija“. Neparašyta, apie ką jame kalbama, gal apie Temistoklį (labai tiktų kai kuriems iš universiteto išėjusiems arba neišėjusiems). Kavafis sako: yra labai sunki diena, kai tu galų gale turi palikt savo miestą ir išeini į Sūzus, t. y. į Persiją, pas didįjį valdovą Artekserksą. Viskas gerai, jis tave priima ir dovanoja tau valdyti satrapijas (sritis), ir tu gauni daug turto. Bet yra vienas dalykas – tu pasiilgsti draugijos, pasiilgsti draugų pasakymo „Gerai (pasakei)“. Prisimenu, kartą skaitau pranešimą, ir girdžiu, kaip mano mokytojas akademikas Stepanovas sako greta sėdinčiam kolegai: „Koncepcija yra“. Visai kaip Kavafio eilėraštyje.

Klausinėjo Sigita Inčiūrienė

Tomo Andrijausko nuotr.

„Park@s”