Ar tik ne šiandien verandoje užžiebiamos šviesos, o ant durų kabinamas vainikas? Atkeliauja pirmieji atvirukai. Ar jau pradėjau ir aš juos siųsti? Gal atidėsiu šį darbą sekmadieniui ir ar išvis jų siųsiu? Gal pakaks elektroninio pašto? Bet siuntinius išsiųsti reikia, pala, o kada paskutinė data? O medis? Papročiai skiriasi. Bet medis, taip, jis būtinas.

Ar jaučiate, kad imu panikuoti?

Šiandien Izaijas sako, kad Viešpats maloningai išgirs mano pagalbos šauksmą. Jis atsilieps, kai tik išgirs tave. VIEŠPATS duos jums duonos, kurios jums reikia, ir vandens, kurio trokštate (Iz 30, 19–20). Bet tai nereiškia, kad Jo atsakymas atitiks mano troškimą ir valią! Nepaisant visko, pažadas man duotas – Jis atsakys, bet iškels savo sąlygas: Jis privalo girdėti mane šaukiantis pagalbos. Aš turiu tikėti, kad Jis gali daryti stebuklus.

Tiesa, pasak evangelijų, Viešpats žino mano slapčiausias mintis. Jis žino mano reikmes dar jų neįvardijus.

Kalėdų  medžiai

Ace Collins rašo, kad tik per pastaruosius porą šimtmečių imta plačiai laikytis papročio per adventą, laukiant Kristaus, puošti visžalius medžius. Paprotys naudoti visžalių augalų šakeles kaip krikščioniško amžinojo gyvenimo ir vilties simbolį gyvavo daugiau nei prieš tūkstantį metų. Vėliau, rašo Collins, „pasak legendos, kartą, vieną tamsų gruodžio vakarą, namo grįžtantį Martyną Liuterį apstulbino grožis žvaigždžių šviesos, besiskverbiančios pro daugybės eglių, augusių aplink jo namus, šakas.“ Liuteris, parsinešęs eglę į namus ir prikaišiojęs žvakių tarp šakų,  bandė atkurti  patirtą įspūdį. „Savo draugus ir šeimą Liuteris mokė, kad medis simbolizuoja amžiną Dievo meilę...  Žvakių šviesa reiškia viltį, kurią į pasaulį savo gimimu ir prisikėlimu atnešė Kristus.“

Marija,  dvasiniai autoriai rašo, kad Apreiškimo metu visa kūrinija užgniaužusi kvapą laukė tavo atsakymo. Pats Viešpats Dievas laukė, kad išreikštum savo valią. Koks sukrečiantis šis atradimas! Kad Dievas iš jaunos mergaitės lauktų laisva valia duoto atsakymo!

Žinau, jog pagal žydų tradiciją mergaitės labai anksti tekėdavo ir gimdydavo vaikus. Gal kas ir nepastebi, kad tu visiškai laisvai galėjai sutikti arba atsisakyti, kas labai akivaizdu Luko pasakojime. Jei šis pasakojimas teisingas, o aš tuo įsitikinusi, tuomet tavo išmintis pranoko jauną amžių. Tu susimąstei, ėmei klausinėti ir atsakei, kupina pamaldžios ir ramios laisvės. Nes tavo matas buvo meilė.

Šeštadienių, tradiciškai laikomų Marijos dienomis, liturgija yra pašvęsta tavo garbei, ir tu šios garbės nusipelnei laisva valia tapusi Kristaus gimdytoja ir Kristaus nešiotoja, Jo nuolatine bendražyge ir palydove visuose reikaluose.

Darbai

Šiandien prisimink Marijos vaidmenį Išganymo istorijoje. Galvok, kaip priimsi Eucharistiją sekmadienio Mišiose. Priėmę Kristaus Kūną tampame panašūs į Mariją – Kristaus nešiotojai. Visai kaip Marija galime eiti per pasaulį ir nešti Jo dvasią, Jo žinią, ir svarbiausia – Jo meilę.

Kalėdų prakartėlė

Yra bažnyčių ir namų, kuriuose Gimimo scena kuriama iš lėto, savaitė po savaitės. Dažniausiai pradedama nuo Apreiškimo scenos, kuri pamažu, angelų statulėles pakeitus žmonių ir gyvulėlių figūrėlėmis, gamtovaizdžiu, virsta scena prie ėdžių. Kai kurios prakartėlės atspindi kasdienę anų laikų buitį ir žmones – piemenėlius, smuklininkus, visus, anuomet susirinkusius Betliejuje. Tačiau neužmirškite nūdienos žmonių – kepėjų, mokytojų, vaikų ir visų kitų įvairiausių profesijų bei visuomenės atstovų. Kuriant prakartėlę gražiausiai pasireiškia įvairių kultūrų vaizduotė.

Malda

Marija, leisk mums atspindėti tavąjį veidą, kad  žengdami per gyvenimą viskuo panėšėtume į tave: būtume stiprūs ir kilnūs, paprasti ir meilūs, skleidžiantys meilę, ramybę ir džiaugsmą. Būk  su mumis per visą gyvenimą ir padėk jį paruošti Kristui.

* * * * *
Iš knygos M. Jean Frisk.Džiugus lūkestis: Advento kelionė su Marija, 2008

Nuotraukos autorė Evgenia Levin - Zeneka