Algimantas Kunčius (g. 1939 m.) – vienas ryškiausių Lietuvos fotografijos meno kūrėjų,  1998 m.  Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija už peizažinių fotografijų ciklą „Tolių vaizdai“.

Galvoju, gal nieko blogo, jei parašysiu tiesą – tai žmogus, kurį pažįstu nuo vaikystės. Kiek prisimenu, visada taip ir atrodantis, tarsi nepasikeitęs. Neprisimenu ir fotografuojančio. Matyt, tai vyko taip natūraliai, kad man net neužsifiksavo. Tik paskui iš kažkur stebuklingai atsirasdavo nuotraukos. Prisimenu tik šiltą šypseną ir daug pokalbių apie meną, todėl nei kiek nenustebau, Žvėryne, studijoje, išgirdusi kažką panašaus. Vietomis vos susilaikiau neįsiterpusi, nepasiginčijusi,  taip norėjosi papildyti, pritarti. Na, mano aikčiojimai čia tikrai nėra svarbūs, gal laikas tiesiog leisti kalbėti pačiam Algimantui Kunčiui:

Didelis laukas, eina per jį žmogus, ir galvoju – argi jis tuščias eina? Nei velnio! Pilnas jis – savo minčių, pajautimų.

Pirmasis aparatas

Fototechnika buvo pati įvairiausia. Pradžioj tėvas nupirko tuo metu populiarų sovietinį mėgėjišką „Liubitel“. Ta kamera kilo iš vokiečių dviobjektyvinės sistemos, 6x6 cm, veidrodinė, žiūrima atsidarius vadinamąją šachtą ar šulinį iš viršaus, langelis apsaugotas nuo tiesioginės šviesos ir ten matai būsimą kadrą – kaip naujausiuose skaitmeniniuose-veidrodiniuose  aparatuose, tačiau juose vaizdo langelis vis tiek nuo šviesos nei kiek neapsaugotas – jei saulė aštresnė, trukdo matyti. Fotografo akis dirbant turi matyti ir kontroliuoti visą lauką. Kai tekdavo konsultuot jaunimą (kurį laiką dirbau tokį darbą), dažnai klausdavau – prieš fotografuodamas ar šitą kadre matei? O tą ar matei? Pirma padaro kadrą, o po to pradeda žiūrėti – tinka, netinka, tenka kadruoti, pjaustyti. Man tas matymo langelis, kuriame matai visą būsimą kadrą, padarė neišdildomą įspūdį. Dar ir dabar fotografuoju juostiniais, klasikiniais aparatais, man užtenka to, ką turiu, nėra reikalo lįsti į skaitmeną, nėra ir būtinybės tuoj pat pasižiūrėt – aš žinau, įsivaizduoju, kas man išėjo. Jei žiniasklaidoj dirbčiau, aišku, būtų kitaip. Šiuo metu neturiu mėgstamų kamerų, naudoju įvairią techniką: „Rolleiflex“ labai tiko debesims, „Leica“ (klasikinė, ne veidrodinė) – žanrinėms nuotraukoms ir tolių vaizdams, o veidrodinis „Nikon F2“ – portretams, ypač stambiaplaniams. Jaunystėj teko fotografuoti, aišku, ir „Zenitu“. Aparatas nekoks, tačiau su juo naudojau  labai įdomų teleobjektyvą MTO 500, kuris 1958  Briuselyje buvo gavęs Grand Prix.  Mėgavausi jo ryškumo/neryškumo zonomis, tuo, kaip įdomiai jis sutraukdavo planus.

Sugautas laikas

Pradėjau fotografuot nuo tada, kai pats dar nežinojau, kas yra ta fotografija. Mano tėvas buvo vargonininkas, iš ryto vykdavo repeticijos Klovainių kaime, gulėdavau špitolėj lovelėj ir stebėdavau viską pro virpstelius. Tai vyko gal 1943 metais, man tuomet buvo 3–4 metai. Taip patiko, kad kraipydamas galvą tai matai dainuojantį žmogų, tai nematai.  Po to, gal septintoj klasėj, su tuo tėvo dovanotu aparatu fotografavau babą, gyvuliukus, viską, kas aplinkui. Labai patiko pačiam spausdint nuotraukas, tačiau rimtai susimąsčiau apie tą fotografijos fenomeną, kai gyvenant jau Kaune vietinis vaikinas Edzka padovanojo nuotrauką, padarytą tuo pačiu kvadratiniu „Liubiteliu“, atspaustą kontaktiniu būdu, kur nufotografuotas mūsų namas vidudienį, keli debesiukai danguje, nupjautas fasadas, atviri langai ir nuo langų rėmų šešėliai. Tada aš pajutau, kad jis pagavo ir uždarė laiką. Aš taip susijaudinau, taip stipriai, nors nemokėjau apibrėžti kodėl. Būna, kad kažkas įkrenta ir tavyje pasilieka. Gal todėl aš tos klasikinės fotografijos fenomenalistas. Tai, ką pamatai ir nufotografuoji, tarkim, kokį akmenį ar kopūstą, užfiksuoji tikrai buvusį dalyką. Dabar aparatai net parašo tikslų laiką, minutę, kada pro tą akmenį aš praėjau. O ką mąsčiau tuo metu, tai kitas klausimas. Kažkur skaičiau, kaip M. K. Čiurlionis, būdamas repetitorium, kartu su panelėmis plenere Druskininkų apylinkėse piešė: merginos – gražų Nemuno pakrančių vaizdą, o jis, nusisukęs, savo bloknote – kažkokį kreivą medelį. Panelės nustebusios paklausė, nejaugi maestro nedomina apylinkių grožis.

-  Svarbu, ką aš apie tai galvoju, – atsakė menininkas.

Vienas kolega fotografas Jonas Dovydėnas pasakojo, kaip jis kažkokiais reikalais važiavo iš Vilniaus į Kauną ir kažkaip ar sustojo tabore, ar susitiko keletą vežėčių čigonų, tiksliai neprisimenu, bet svarbu, kad juos nufotografavo. Dar tais laikais (prieš kokį dvidešimt metų) naudojo „Polaroidą“. Išlenda nuotrauka iš karto, čigonas žiūri ir staiga kad sušuks žmonai:

-  Žiūrėk, ir obuolys matosi!

O tą obuolį dar rankoje žmona laiko, tik jau prakąstą, dalis to obuolio jau į amžinybę nuėjo. Tas laiko konkretumas, tikrumas – kad viskas tikrai buvo.

Dėlionės

Noras išeiti iš vienos fotografijos rėmų buvo daug anksčiau – labai mėgau dėliones, darydavau tokius poliptikus. 1977 metais, kai parodžiau savo pirmą dėlionę, tai net kolega Skirmantas Valiulis mane pakritikavo, kad tai jau ne foto, o kinematografija. Dabar visi taip daro, bet tos sekos, kai vienas išplaukia iš kito, yra labai svarbu. O tuo metu buvo mada – turi būti fotomenas, viena nuotrauka – meninė, išbaigta, paveikslinė, didelio formato, nors tuo metu ir gerų didinimo aparatų neturėjom, bet 50x60 cm  dydžio –  tai jau meninė nuotrauka. Aišku, aš čia truputį ironizuoju, bet taip buvo.

Jonas Mekas ir filmavimas

1977 metais teko gražiai pabendrauti su J. Meku. Tai buvo jo antrasis apsilankymas Lietuvoje. Menininkų rūmuose (dabartinė Prezidentūra) įvyko įspūdingas jo kūrybos vakaras, į kurį ne visi buvo įleidžiami. Pats skaitė savo eiles, buvo rodomi dienoraštiniai filmai, kurių autorinė koncepcija ir stilistika mane labai paveikė, ir aš pabandžiau filmuoti. Pradėjau 16 mm kino kamera, tik ne su „Bolex“, kaip J. Mekas, o su sovietiniu „Krasnogorsk“. Po Nepriklausomybės atkūrimo Parodų rūmuose (dabar ŠMC) buvo pateikta išsami jo kūrybos panorama jau plačiai visuomenei. Sutikęs jį pasisakiau:

– Nemažai visko prifilmavau...

Man į tai gerai pasakė:

-  Tu pagyvenk, neskubėk karpyti. Vėliau bus daug įdomiau ir prasmingiau tą medžiagą sudėliot. Yra gerai, kai pagyveni.

Taigi, pagyvenau. Nuo pirmųjų mano pafilmavimų praėjo beveik 30 metų. Ko gero, J. Mekas buvo teisus...

Apie kvadratinį formatą.

Pagal rytų išmintį kvadratas sukaupia, išlygsvarina, nuramina. Daug kas debesis talpina į horizontalų formatą ar net vertikalų. Aišku, jie juda pagal horizontą, bet man buvo smagu nusiramint su tuo debesim kvadrate. Knygelė („Debesų knyga“, „Alma littera“ 2006), aišku, yra poetinė, tokia romantinė, bet taip ir norėjosi. Džiugu, kad pasitaikė proga išleisti. Įdomu, jog kartais būna artimų sąsajų tarp skirtingų sričių menininkų. Didelį įspūdį darė grafikas R. Gibavičius – inteligentas, eruditas, gaila, kad dabar tokių profesorių nebėra. Dabar atrandu, kad 1966 m. jo darytų J. Janonio poezijos iliustracijų toks grakštus stilius, dizainas, yra tie patys kvadratai, tas pats „Rolleiflex‘as“, ir debesys panašūs į mano. Ir visas jo ciklas, skirtas Vilniui, – taip pat kvadratai. Asociatyvūs ryšiai yra labai įvairūs. Kai dariau „Reminiscencijų“ ciklą, norėjosi įveikti kažkokį tvyrantį baubą, Ten esantys grėsmingi Pašilaičių statybų blokai, jų kvadratinės angos, properšos, išėjimas kažkur, į kitą erdvę, poreikis ištrūkti iš esamos zonos į kitą erdvę, kvadratinės langų skylės man siejosi su tapytoju Giorgio de Chirico, mūsų Vinco Kisarausko darbų motyvais. Komponavimo kvadrate koncepciją su dizainerio ir  leidėjo pagalba pavyko, berods, tinkamai išgryninti knygoje „Senamiesčio kvadratai“.

Laikmetis

Praeito šimtmečio septintojo dešimtmečio pradžioj buvau nuklydęs į muzikos studijas, tačiau apsisprendžiau tapti fotografu. Mane labai paskatino du šaunūs fotoentuziastai – Antanas Sutkus ir Romualdas Rakauskas. Nuostabu buvo jausti kažką bendro, tapataus, kas mus siejo. Visi buvom autodidaktai, skirtingai nuo dabartinės kartos, kuri gali lavintis Dailės akademijoj ir kitur pasaulyje. Sukomės tam pačiam verpete, įsteigėm fotografijos meno draugiją, turėjom meno tarybą, net buvau dešimt metų jos pirmininkas. Kolegos Julius Vaicekauskas, Vilius Naujikas, Virgilijus Šonta, Vitas Luckus buvo labai reiklūs precizai, patys puikiai spausdino, ateidavo pažiūrėti vienas pas kitą, kaip kas dirba.  Dar dabar turiu V. Naujiko sukonstruotą didintuvą, jame kondensoriai parinkti, lemputė iš kino projektoriaus. Kadangi buvo prastos besidabrės sovietinės juostos, mėgindavom išgauti gyvybę, iššviesdami tą labai menką sidabrinio grūdelio paviršių. Išeidavo tarsi graviūra, kaip pieštuku piešta. Mano visi tolių peizažai taip padaryti. Gaudavom dabar vadinamo rankų darbo autorinį atspaudą ant bromo sidabro pluoštinio fotopopieriaus. Tas šiuolaikinis greitas procesas ir dabar kai ko neužganėdina, ir iš jaunų žmonių išgirstu – „noriu pasidaryti pats“. Sako, kad net valgyti reikia lėtai, o ką kalbėti apie mąstymo procesą, ypač jei iš mąstymo darai produktą. Aš nemažai metų „Kultūros baruose“ dirbau, daug laiko praleidau šalia tapytojo A. Gudaičio, turėjau progą lyginti, kalbėtis. Tai labai padėdavo išgrynint fotografinį matymą. Parnešdavau daug knygų – Henri Cartier-Bresson ir kitų. A. Gudaitis žiūrėdavo tas knygas ir džiaugdavosi. „Čia tai fotografija“, – sakydavo. Mus vadino „reportažistų karta“, bet mūsų visą kūrybą laikyti reportažu nėra tikslu. Taip, mes fotografavom visokius įvykius dirbdami žiniasklaidoj, tačiau dauguma mūsų fotografinių ciklų ir serijų turėjo eseistinį charakterį.

Aišku, menininkai, kaip įprasta, vienas kitą neigia, turbūt taip lengviau teigti save. Tačiau, mes visi kartu vienas kitą papildom, esam iš to paties laikmečio, visas įdomumas ir yra įvairovėje.

Nuotrauka

Fotografija yra nuostabu. Kai šiek tiek ją įvaldai, kai pradedi akylai stebėti, esi susikoncentravęs, pažadintos mentalinės pajautos, pamatai kokį tikrą momentą, kuris turi labai daug refleksinių sluoksnių – nuo epochų iki asmeninio žmogaus jausmų, tada ir fotografuoji. Pajutai, kad įvyko. Tradicinėj dailėje kaip yra – imi baltą lapą ir viską pradedi nuo nieko, lyg dievas būtum. Kūrybos  procesas ilgas – po truputį viskas atsiranda, bręsta, nėra staigios eksplozijos. Tas fenomenas, vadinamas fotografija, yra kitoks, jame viskas apsireiškia akimirksniu, vaizdo ar veiksmo kaita reikalauja greito apsisprendimo ir atrankos, asociacijų, nuojautų, atminties ir dar kažin ko. Henri Cartier-Bresson ne veltui sakydavo, kad  fotografuojant yra svarbu ne tik intuicija, bet ir intelektas, jų sąveika. Ne intelektualumas, o tiesiog bendras supratimas, aiški motyvacija. Fotografinis matymas leidžia pajusti ir pagauti momento tikrumą, unikaliai skleistis natūros ir kultūros erdvėje.

Apie laukimą ir debesis

Daug debesų nufotografuota ant Šeškinės kalvų – kur dabar yra Akropolis. Tačiau daryta ir kitose Lietuvos vietose – vidurio Žemaitijoj nemažai. Dauguma jų yra cumulus (kamuoliniai) debesys, kurie mane labiau domino, nors būna ir plunksninių, cyrus, daug dar yra jų pavadinimų. Kartais atrodo – toj žemėj taip viskas nusibodę, tokia nyki buitis, o pažiūri į dangų ir matai, kad ten visa atgaiva. Jau liepos pabaigoj pradeda važiuoti, slinkti dangumi jie, debesys, kaip kalnai. O rugpjūčio mėnesiais, ypač kai Niūronyse būdavau, prie Šventosios, vakaro šviesoje tie debesynai kalnais nusileisdavo prie pat horizonto. Manęs kartais klausdavo:

– Ar buvai kalnuose? Ten tai debesys!

Ne, kalnų aš tikrai bijau, esu lygumų krašto žmogelis, iš  šiaurės Lietuvos lygumos, kur toli matyti horizontas. Ten ir sulaukdavau tų kalnų pasirodymo – ateidavo debesys. Kiek apie tuos debesis prirašyta – nuo antikos Lukrecijaus iki mūsų laikų poetų. Kai debesų seriją pirmą kartą parodžiau parodoj, šalia pridėjau Šarlio Bodlero tekstus. Yra tokie du fragmentai iš „Paryžiaus splino“, vienas vadinasi „Svetimšalis“. Ten lyrinio herojaus, kiek prisimenu,  klausia:

-  Ką tu labiausiai myli?

Jis nieko neturi – nei tėvo, nei motinos, tėvynė nežinia kur jo yra.

– Tai gal pinigus?

– Gink dieve, – sako.– Tai ką gi?

 Ir lyrinis herojus atsako:

-  Debesis. Aukštai danguje praplaukiančius debesis.

Pabaigoj yra gabalėlis, vadinasi  „Debesys ir sriuba“, kai sėdi tas pats autorius-herojus prie lango ir grožisi debesimis – kaip nuostabu, kad tai yra iš nieko padaryti dievo kūriniai. Staiga pajunta niuksą į kuprą, o jo mieloji jam sako:

– Ar tu pagaliau valgysi sriubą, debesimis prekiaujantis benkarte!

Jei netarnauju, būdavo, pasižiūriu pro langą ir jaučiu, kad šiandien ypatinga šviesa. Tada kažkas viduje pradeda veikti ir traukiu į tas Šeškinės kalvų aukštumas (nes jau žinojau, kad jie ten renkasi, ten galiu laisvai stebėt, kaip jie išsivysto, susibėga). Negali sakyti – štai dabar eisiu fotografuoti debesų, bet jausdavau juos kaip darbus numatantis valstietis. Ir į gatves, senamiestį niekad specialiai neidavau fotografuot. Tiesiog eini gatve ir matai žanrines sceneles kaip Mažųjų Olandų ar Hokusai. Mėgstu mieste fotografuoti, kur kažkas vyksta, bet ne ekstremalaus. Tiesiog kasdieniškai einu sau gatve, stebiu žmones, matau man įdomų vyksmą. Mano kamera nešiuolaikinė, todėl įvertinęs šviesą nusistatau parametrus, kadangi žmonės juda, prioritetas man yra išlaikymas, kuris turi būti trumpas (nuo 1/125 ar 1/250, ne mažiau). Juostas irgi dabar naudoju tik dviejų tipų, žinau, kaip jas ryškinti, ką jos man duoda. Jaunystėje, aišku, buvo visokia kakofonija – juostos buvo labai prastos, retai gaudavom gerą, popierius irgi, kameros kokios papuola... Dabar techniką išsirinkti jau galima, yra nepalyginamai daugiau galimybių. Gali ir nuotrauką didinti, gali ekranuose rodyti, bet ar turi savo produkto įsivaizdavimą, tas svarbiausia. Pastaruoju metu nešiojuosi senovinę „Zeiss-Ikon“ 6x9 cm kamerą, kur tik aštuoni kadrai. Man pats tas, labai disciplinuoja.

Pavasaris ir ruduo

Įdomu, jog tik dabar, tokiam amžiuje, išgirdau, kokį nuostabų garsą skleidžia ankstyvą pavasarį beržo lapeliai. Kai tą pasakiau šviesios atminties kompozitoriui J. Juzeliūnui, jis man patapšnojo per petį ir švelniai tarė:

– Sensti, Algeli...

Arba kaip toj rytietiškoj istorijoj: sėdi mokytojas tokio amžiaus kaip aš ar dar senesnis ir sako savo mokiniui:

– Nueik, pažiūrėk į lauką, kas ten darosi. Kažkodėl man neramu.

Mokinys išbėgo pažiūrėti į lauką, grįžta:

-  Ruduo ateina...

Algimanto Kunčiaus nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija