Laimei ar, deja, tik viena. Tikrovė yra visų esinių ir faktų visuma. Tačiau ji nevienalypė, ją sudaro daug sferų: visiems žmonėms bendra fizinė ir kiekvienam atskira dvasinė. Mažiausiai (bet vis tiek pakankamai) problemų kelia fizinė sfera.

Šį straipsnį sužadino komentatorių atsiliepimai į mano ankstesnį tekstą „Tikrovė egzistuoja – ir dar kaip!“. Rasa tarė: „Ačiū už itin svarbios diskusijos pradžią.“ Savo ruožtu dėkoju ir aš, džiaugiuosi, kad visi atsiliepimai mandagūs ir dalykiški, net ir (o gal ypač) tie, kurie mano pozicijai prieštarauja.

Pradėsiu nuo dr. Jono Ramanausko, kuris stipriai pabrėžia preciziškumo (didelio tikslumo) reikšmę. Tai man atrodo itin vertinga, kaip ir tai, jog jis skiria daug dėmesio metodologijai. Mano naudojamas metodas – anglų ir amerikiečių analitinės filosofijos, kurios esu kažkiek ragavęs (Čikagos universitete ir Masačiusetso technologijos institute) iki daktarinės disertacijos pradėjimo, bet ne baigimo (ketinu ją užbaigti kitąmet VDU eksternu).

Šis metodas labai panašus į scholastinį, kurį tik pernelyg pašiepiamai galima pateikti kaip klausimą: „Kiek velnių telpa ant adatos galvutės?“ Analitikai irgi mėgsta „skaldyti“ bei „gludinti“ sąvokas, kad jos būtų kuo skaidresnės ir vienaprasmiškesnės. Vieni labiau linkę pastebėti, iškelti neakivaizdžius skirtumus, kiti – įžvelgti neakivaizdžius bendrumus tarp iš pirmo žvilgsnio nepanašių dalykų. Tačiau visiems pirmiausia rūpi identifikuoti kuo daugiau svarstytinų alternatyvų, atsakant į kaip galima aiškiau  formuluojamus klausimus.  

Todėl, kai pačioje savo komentaro pradžioje dr. J. Ramanauskas  daro klaidelę, vadindamas mane V. Mite, aš ir klausiu: o kodėl jis painioja mane su V. Mite?

Čia yra kelios galimybės. (1) Jis nežino, kad mudu – du skirtingi asmenys. (2) Jis tai žino, tačiau, galvodamas apie mane, netyčia pavadino mane V. Mite. (3) Jis tai žino, tačiau, galvodamas apie V. Mitę, klaidingai pamanė būtent jį esant straipsnio „Tikrovė egzistuoja – ir dar kaip!“ autoriumi. (4) Jis, komentuodamas straipsnį, konkrečiai omenyje turėjo ne M. Drungą ir ne V. Mitę, o tik apskritai straipsnio „Tikrovė egzistuoja – ir dar kaip!“ autorių, kad ir kas jis būtų ir kaip vadintųsi.

Visos šios galimybės svarstytinos, kiekviena jų paaiškintų dr. J. Ramanausko klaidelę, o kuri galimybė šiuo atveju tapo tikrove jau yra dr. J. Ramanausko individualiosios psichologijos klausimas. Jis mūsų diskusijos kontekste neaktualus, tačiau čia tik norėjau kad ir banaliu, bet dažnai gyvenime pasitaikančiu pavyzdžiu pailiustruoti, jog būtent tokias galimybes nustatyti ir yra viena iš analitinės filosofijos metodo užduočių.

Dabar prie įdomesnių klausimų. Dr. J. Ramanauskas rašo: „Manau, kad jei V. Mitė mato pro langą sningant ir sako, kad ir jo žmona tą patį mato, tai V. Mitė daro labai esmingą metodologinę klaidą.“

Kokią? Autorius tuoj pat bando paaiškinti: „Matymas nėra vien akių funkcija, matymas yra pirmiausia smegenų (proto) funkcija. Ir tik esant visiškai identiškiems protams ir visiškai identiškoms akims, kai žiūrima tiksliai iš tos pačios vietos ir tuo pačiu laiku, galima sakyti, kad matome vienodą dalyką. Tačiau tai yra tik teorinė prielaida ir, kaip manau, niekada negali atsirasti du žmonės, tuo labiau trys ar dar daugiau, kurie matytų tikrovę vienodai.“

Neginčiju, kad matymas yra ne vien akių, bet ir smegenų (proto) funkcija. Ir manau, kad niekas to neginčys. Bet ne čia esmė. Rimtų abejonių kelia tolesni autoriaus teiginiai.

Sutinku, kad tiksliai toje pačioje vietoje tuo pačiu laiku daugiau negu vienas žmogus būti negali, kaip ir negali būti dviejų (tuo labiau daugiau) žmonių su visiškai identiškais protais ir visiškai identiškomis akimis.

Tačiau kodėl tik šias griežtas sąlygas patenkinus būtų „galima sakyti, kad matome vienodą dalyką“? Juk tai sąlygos, kurios realiame gyvenime niekada nepatenkinamos. Jeigu reikalautume tų sąlygų patenkinimo, išeitų, kad niekada negalime sakyti to, ką išties sakome labai dažnai ir įvairiausiuose kontekstuose. Pvz., sakome, kad Jonas ir Indrė abu matė, kaip raudona mašina trenkėsi į baltą. Arba kad Petras ir Viktorija abu pirma pamatė žaibą, o po trijų sekundžių išgirdo griaustinio trenksmą. Arba kad Vida ir Mykolas žiūri pro tą patį langą ir mato tą pačią sniegu pasidengiančią gatvę.

Tai labai normalūs teiginiai, jų galime sumąstyti begales, tokių ar panašių į juos darome kas dieną. Tačiau jeigu sutiktume su dr. Jono Ramanausko reikalavimu, visus tokius teiginius turėtume laikyti klaidingais, nes iš tikrųjų kiekvienos šių trijų porų nariai negali užimti lygiai tos pačios vietos tuo pačiu laiku ir nėra kitais minėtais atžvilgiais identiški.  

Taigi turime dilemą: ar priėmus šį itin griežtą, tiesiog neįmanomą  reikalavimą (jį kelia ne vien dr. J. Ramanauskas, bet ir daugelis loginio pozityvizmo paveiktų filosofų) atsisakyti labai įprastinio kalbėjimo būdo – ar, atvirkščiai, atsisakius šio reikalavimo pripažinti tuos tariamai ydingus, tačiau praktikoje kasdien praverčiančius teiginius kaip visiškai nepriekaištingus?  

Siūlau drąsiai rinktis antrąjį variantą, t. y. vadovautis filosofais, kurie teikia pirmenybę sveikam protui ir įprastinei kalbai (pvz., G. Berkeley, T. Reid, G. E. Moore, L. Wittgenstein). Pagal juos, jeigu tam tikrų kriterijų taikymas verčia iš kalbos išmesti daugelį plačiai vartojamų (ir gramatikos bei kalbos kultūros požiūriais tinkamų) teiginių, tai tik rodo, kad šie kriterijai per griežti.

Rinktis šį variantą anaiptol nereiškia pakęsti nerūpestingumą ar aplaidumą vartojant sąvokas.

Pvz., teigdami, jog Vida ir Mykolas mato tą pačią snaigių nuklojamą gatvę, puikiai suvokiame, kad abu mato ne visiškai vienodą snaigių aibę ir kad abu žiūri iš truputį skirtingų žiūros taškų. Dėl pastarosios aplinkybės abu mato ne visiškai vienodas gatvės atkarpas: gal Vida mato tam tikrą namą iki pat jo galo, įskaitant prie jo prigludusią eglę, o Mykolas mato tik patį namą be eglės. Tačiau sveikas protas nedraudžia sakyti, jog abu mato tą patį namą, tą pačią gatvę ir (kad ir tik apytikriai, bet vis tiek) tas pačias snaiges.

Tą patį galime analogiškai pasakyti ir apie Jono bei Indrės ir Petro bei Viktorijos atvejus. Jų visų atveju sakydami tai, ką siūlo sveikas protas, nedarome jokios „metodologinės klaidos“.

Dar stipriau už dr. J. Ramanauską su manimi nesutiko pasirašęs „Jurginu“: „Kiekvienas žmogus gyvena tik SAVO tikrovėje, kurią jis mato iš savo taško, savo jutimo organais, savo stebimu laiku ir savo intelektu, leidžiančiu tą jo juntamą tikrovę interpretuoti. Kiekvieno žmogaus moralinių įsitikinimų ribos yra būdingos tik jam vienam ir gali skirtis nuo kitų. Ir kadangi nėra dviejų visai vienodų žmonių, egzistuojančių toje pačioje vietoje tuo pačiu laiku, tai negali būti ir objektyvios, visiems bendros tikrovės. Ir dar, mielas mano dėstytojau Drunga, Jūsų žmona tikrai tas snaiges matė šiek tiek iš kitos pusės, ir jos jai sukėlė tikrai kitokių minčių, negu Jums, tikėkit Jūs manim.“

Į priešpaskutinį Jurgino komentaro sakinį norėčiau dar kartą atsakyti, jog visiškai sutinku, tai faktas, kad nėra dviejų visai vienodų žmonių, egzistuojančių toje pačioje vietoje tuo pačiu laiku. Tačiau visiškai nesuprantu, kodėl šis faktas reiškia, kad negali būti objektyvios, visiems bendros tikrovės. Priešingai, manyčiau, kad jau pats šis faktas yra viena iš objektyvios, visiems bendros tikrovės dalių. Kita tokia dalis yra tai, jog Jurginas štai man, Drungai, rašo tą ir tą... Tokių tikrovės dalių galima išvardyti begales.

O į patį paskutinį Jurgino pastabos sakinį, mano galva, taikliai atsakė pasirašęs „švondersonu“. Anot jo, Drunga ir jo žmona abu mato „tas pačias objektyvias snaiges. Snaigės yra nenuginčijama duotybė. O kas ką galvoja matydamas tas snaiges, tai jau jų asmeniniai reikalai, tai jau ne mūsų problemos. Postmodernizmas yra blizgė.“

Dėkoju „švondersonui“ už šmaikštų, įžvalgų postmodernizmo charakterizavimą, už duotybės konstatavimą ir objektyvumo pavyzdžio pateikimą, ypač už dėmesio atkreipimą į didelį skirtumą tarp matymo ir mąstymo apie tai, ką matai.

Iš tiesų čia esama ne vieno, o bent dviejų, gal ir daugiau, skirtumų. Vienas skirtumas – tai tarp matymo ir jo metu kylančių minčių, kurios gali neturėti jokio loginio ryšio su pačiu matymu ar matomu daiktu. Štai, žiūrėdami į prieš langą krentančias snaiges, žmona ir aš iš tikrųjų galime būti apnikti visai skirtingų minčių ir asociacijų, nors, iš kur Jurginui žinoti, jos gali ir (atsitiktinai ar dėsningai) sutapti.

Antras svarbesnis skirtumas būtų tarp, sakyčiau, matymo (vizualinės percepcijos) juslinio elemento ir to elemento interpretavimo (sąvokų jam taikymo). Šį skirtumą netiesiogiai užsiminė ir dr. J. Ramanauskas kitoje savo vertingo komentaro dalyje (mano dar neaptartoje). Savais žodžiais atpasakosiu jo esmę (pasiremdamas N. R. Hansono 1965 m. mokslo filosofijos knyga „Patterns of Discovery“).

Įsivaizduokime, kad du astronomai, danas, bet Čekijoje įsteigęs observatoriją Tycho Brahe (universaliai vadinamas vardu, ne pavarde) ir vokietis Johannesas Kepleris 17 a. pradžioje auštant rytui stovi ant kalvos ir stebi Saulę. Tycho laikosi Aristotelio ir Ptolemėjaus požiūrio, kad Saulė ir kiti dangaus kūnai skrieja aplink nejudančią Žemę. Kepleris linkęs sekti Koperniku ir įsitikinęs, kad Žemė skrieja aplink Saulę.

Tai provokuoja du klausimus: (1) Ar jie mato tą patį? ir (2) Kiek jų skirtingos teorinės prielaidos, jų kai kuriais atžvilgiais tiesiog diametraliai priešingi pasaulėvaizdžiai veikia tai, ką jie mato, veikia jų percepcijos (matymo) turinį? 

Turbūt reikia sutikti, atsakant į pirmąjį klausimą, kad jie abudu mato Saulę, vieną ir tą pačią (tai juslinis duomuo). Tačiau kaip jiedu tą juslinį duomenį interpretuoja? Ar vienodai? Jei taip, tai kaip? O gal skirtingai? Jei taip, tai vėlgi – kaip? 

Pvz.,  H. H. Price‘as mano, kad abiems astronomams „Saulė atrodo bekylanti, bejudanti aukštyn skersai horizonto [...] jie abu mato judančią Saulę, abu mato apskritą, šviesų kūną, kuris, atrodo, kyla“. Taigi šis filosofas priskiria abiems astronomams ne tik to paties juslinio duomens (apskrito, šviesaus kūno) matymą, bet ir tą patį jo interpretavimą (kūnas juda aukštyn).

H. H. Price‘ui nepritaria Philipas Frankas. Pasak jo, „mes juslėmis stebime tik tai, kad rytais atstumas tarp horizonto ir Saulės didėja, tačiau tas stebėjimas mums nepasako, ar Saulė kyla ar horizontas leidžiasi“. P. Frankas čia kalba kaip eilinis, tačiau filosofuojantis stebėtojas, paliekantis atvirą klausimą dėl stebimo duomens interpretavimo (kyla saulė ar leidžiasi horizontas?) Į šį klausimą, jau įsijausdamas į astronomus, N. R. Hansonas atsako šit kaip (pritardamas P. Frankui, ne H. H. Price‘ui): „Keplerio požiūriu horizontas leidžiasi, o Tycho požiūriu – Saulė kyla“, užtat Tycho mato Saulę judančią, o Kepleris – stovinčią vietoje.

Akivaizdu, kad klausimas dėl santykio tarp juslinio ir interpretacinio elementų percepcijoje  – sudėtingas. Gali būti, kad kuriant kosmologines teorijas matymas (su savo ne tik jusliniu, bet ir interpretaciniu komponentu) yra, nors svarbus, bet ne lemiamas. Grubiai šnekant, dar svarbiau už matymą yra daugumos faktų (matymo patvirtintų ar bent nepaneigtų) suvedimas į darnią sistemą, t. y. paaiškinimas kuo paprastesniais, įtikinamesniais teoriniais teiginiais.

Pagal šį dabar mokslo filosofijoje vyraujantį požiūrį, gali būti ir toks variantas: abu astronomai mato tik saulę ir horizontą, jie nemato jokio judesio (nei saulės horizonto atžvilgiu, nei horizonto saulės atžvilgiu), kaip paprastai niekas nemato ir daugumos laikrodžių valandinės rodyklės judesio (nes jis žmogaus akiai per lėtas). Tačiau abiejų rūšių judesiai egzistuoja, jų buvimas ne matomas, bet išprotaujamas, kaip būtent išprotaujama ir visa kosmologija (geocentrinė ar heliocentrinė) bei didelė dalis gamtos mokslų apskritai.

Kadangi mus visus supa viena tikrovė ir esame pakankamai panašių (ne tapačių, bet panašių!) protų, tam tikrose tikrovės srityse, anot C. S. Peirce‘o, pamažu artėjame prie nuomonių konvergencijos. Tai ryškiausia matyti matematikoje ir gamtos moksluose, mažiau ryšku ar visai neryšku humanitariniuose, vadinamuosiuose žmogaus moksluose. Užtat prasminga pripažinti esant vieną fizinę tikrovės sferą, apimančią visų tiksliųjų mokslų tiriamus objektus, taigi visus gyvus ir negyvus daiktus.

Tačiau tam tikri gyvieji daiktai – tie, kurie sąmoningi, tarp jų ypač žmonės – yra ne tik biologiniai organizmai, bet ir psichofiziniai kūriniai. Kaip biologiniai organizmai jie dalyvauja fizinėje tikrovės sferoje, o kaip psichofiziniai kūriniai – dvasinėje. 

Gal tiksliau reikėtų sakyti, kad tų dvasinės tikrovės sferų yra labai daug – iš tiesų tiek, kiek pasaulyje yra skirtingų sąmoningų individų.

Prie šios (mano galva, teisingos) minties iriasi ir Jurginas pirmaisiais dviem aukščiau cituoto jo komentaro sakiniais. Tik užuot sakius, kad „kiekvienas žmogus gyvena tik SAVO tikrovėje, kurią jis mato iš savo taško, savo jutimo organais, savo stebimu laiku ir savo intelektu, leidžiančiu tą jo juntamą tikrovę interpretuoti“, gal geriau būtų sakyti, kad kiekvienas žmogus gyvena visiems bendroje fizinėje tikrovėje, kurią savaip mato ir interpretuoja, visai neatmetant galimybės, jog ir kiti žmonės ją mato bei interpretuoja panašiai ar lygiai taip pat.

O dvasinėse sferose (čia telpa vertybės) irgi gali būti ne vien skirtingų ar net priešingų, bet ir sutampančių įsitikinimų. Todėl kartais katalikas gali sutikti su musulmonu, protestantas su ateistu, liberalas su komunistu. 

Norėčiau baigti paskutine dr. J. Ramanausko komentaro mintimi: „Bet, kaip sakoma, būk protingas, kiek tik nori, o visko vis tiek nepamatysi, o tai reiškia tikrovės visos net ir labai norėdamas, net ir būdamas beribio sąžiningumo, niekaip neatskleisi, o tai reiškia, kad nėra tos tikrovės aprašymo arba vaizdinio, į kurį turėtų būti orientuoti visi. Ir čia joks ne madingumas, čia yra gilesnė pažinimo problema“.

Sakyčiau, kad DAR nėra visos tikrovės „aprašymo“ ar „vaizdinio“, į kurį visi turėtų orientuotis. (Tiesa, priešingai C. S. Peirce‘o lūkesčiams, jo gali ir niekada nebūti.)  

Tačiau visą šią diskusiją sukėliau ne dėl visiems bendro tikrovės aprašymo, o būtent dėl pačios tikrovės. Čia esmė. Kai N. Milerius teigė, jog „nemanau, kad yra kažkokia visiems bendra tikrovė, į kurią visi žmonės turėtų būti orientuoti“, norėjau pasiginčyti, norėjau pasakyti, kad tokia tikrovė yra, ir ją šiek tiek apibūdinti.

Kaip tik dėl to, jog tokia tikrovė egzistuoja, žmonės ne tik ginčijasi, bet ir susitaria, ir jie moka susitarimo ribas plėsti. Jeigu nebūtų „kažkokios visiems bendros tikrovės“, būtų sunku suprasti, kaip iš viso sugebėtume pabandyti kartu (retsykiais netgi sėkmingai) gyventi. 

Bernardinai.lt