„Aplink vien susmulkėjimas“, — tarė akiniuotas žemaitis, kai netyčia pasilabinome lietingą rudens pavakarę drauge laukdami atvažiuojančios keleivinės. Tada pavėjui paleistas žodis dabar vėl iškilo iš atminties šešėliuotų užkaborių. Jis gana tiksliai apibūdina Lietuvoje įsivyravusį asmenybių vakuumą.

Smulkėjam, gerbiamieji, traukiamės ir mažėjame.

Iki šiol mūsų valstybės istorijoje visada atsirasdavo žmonių, kurie sugebėdavo aiškiai pasakyti, kas yra balta, o kas juoda. Aiški moralinė laikysena nebūdinga politikams, tačiau tarp kultūros žmonių visada rasdavosi vienas ar keli menininkai, kurie it kokie švyturiai rodydavo kelią ne tik plebsui, bet ir aukštuomenei. Tai asmenybės, prieš kuriuos visuomenei kartais pasidarydavo „gėda“, ir ši pradėdavo keistis į gerąją pusę. Taip jau susiklostė, kad pas mus bene dažniausiai šis vaidmuo tekdavo poetams.

Paradoksas, tačiau plečiantis komunikacijos galimybėms ir, atrodo, lengvėjant būdams pasiekti vis didesnį žmonių skaičių, tikrosios asmenybės (jei tokių dar esama) gūžtasi ir lenda gilyn į dumblą.

Nors marškinius persiplėšusio ir savo eiles ugningai sakančio poeto įvaizdis yra grynoji debilizuoto romantizavimo pasekmė, tačiau kas galėtų parodyti bent vieną žmogų dabarties Lietuvoje prieš kurį nors truputį visiems būtų gėda? Justinas Marcinkevičius? (labai abejoju), Sigitas Geda? (Pats po teismus trankosi.) Dar kas nors iš jaunosios kartos? (Oi, nejuokinkit...)

Keisčiausia (ir kartu kvailiausia) yra tai, kad kiek atsisukę atgal aiškiai išvysime tuos, kurie buvo „žiburiai“ mums, gyviems likusiems. Jurga Ivanauskaitė, Vytautas Kernagis, Gintaras Beresnevičius... Atrodo, kad mirtis yra geriausias būdas kažką pasakyti ir tikėtis būti išgirstam. Nes ji smulkėja lėčiausiai.

Pirminis būties skilimas į „blizgantį, pasaulį“ ir vertybėmis grįstą buvimą tęsiasi. Į dvi dalis pasidalijusi aplinka primena absurdo teatrą. Kiekvienas sutiktasis priskiriamas kuriai nors „stovyklai“ — arba „dvasingas“, arba „materialistas“. Bendrabūvis kaip kategorija baigia išnykti, ką jau kalbėti apie tikrųjų asmenybių ilgesį. Galbūt jų nėra, nes niekam nereikia?

Fragmentizacija didėja neregėtais tempais ir nesankcionuoti „viskas, aš nebegaliu tylėti...“ dvasios polėkiai sutinkami vis rečiau, jei apskritai vis dar egzistuoja.

Kita vertus, netylinčiųjų priviso tiek, kad jų netylėjimas labiau primena minios triukšmą negu esminių dalykų sakymą. Štai kodėl kuo toliau, tuo vis labiau nusiviliama ne tik televizija ir laikraščiais, bet ir interneto naujienų portalais.

Išvardykite, jei rasite, dešimt skirtumų temose, tiksliau – pačiuose internetiniuose tekstuose. Jei kas nors ant balto popieriaus lapo išspausdintų visų „netylinčiųjų“ tekstus be jokių nuorodų — jie būtų panašūs it vandens lašai. Nuo virtualybės korifėjų iki kaimo bobutės — visų tekstai turi vienodą paveikumą. Nes pro viešųjų intelektualų minias prasibrauti asmenybei tapo nebeįmanoma (kažkas ką tik bumptelėjo ir mano darže).

Visose srityse daugmaž panaši situacija. Štai visai neseniai kolegė paklausė: „Ar žinai bent vieną spektaklį, kur tavęs neišplūstų, nekalbėtų apie aną galą, nesikeiktų?“ Teko ilgokai sukti galvą, nes kur pažvelgsi — visur koršunovai plaikstosi, sklando ir naujo maitos gabalo ieško.

Tikėtina, kad asmenybių vakuumas pirmiausia ir yra sąlygotas ne jų nebuvimo, bet komunikacinio triukšmo. Medijų kapiliarai užako ir jais nebeteka sąžinės syvai. Dėl to visuomenės organizavimasis į mažus, pusiau uždarus ratelius yra džiuginantis procesas, nes ten ir tarpsta tikrasis dialogas, ten žmonės girdi vieni kitus.

(Tūkstantį kartų mieliau nueisiu į mezgėjų vašeliu susirinkimą, nei sėdėsiu gausios organizacijos prezidiume.)

Matyt, teisingiausia būtų konstatuoti, kad tautos šaukliai, Lietuvos sąžinės reiškėjai, moraliniai visuomenės autoritetai, dvasios aristokratai ir panašios atgyvenos yra tik romantinės sąmonės kliedesiai.

Liko tik viešieji intelektualai ir visuotinis susmulkėjimas. Ak...

Bernardinai.lt