Izaijo eilėse Viešpats Jokūbą vadina kirminu, o Izraelį – lerva (41, 14). Žinoma, kai kurie vertėjai naudoja švelnesnį žodį – vabzdys. Karaliaus Jokūbo versijoje tiesiog skaitome jūs, Izraelio žmonės. Kad ir kaip būtų, šitoks pravardžiavimas supurto kiekvieną, ypač per rytines, septintos valandos Mišias. Ar sugebėtume deramai atlaikyti Viešpaties rūsčius žodžius, išsakytus mums tiesiai į akis?

Toliau skaitome, jog netgi kirminams ir lervoms Viešpats pagelbės: išvardijami pažadai apie  gerovę, derlingas, vaisingas žemes bei turtingus miškus. Iš tikrųjų galingai pagelbės! O tu džiaugsies Viešpačiu, šlovinsi Izraelio Šventąjį (Iz 41, 16). Šio skaitinio pagrindinė mintis tokia: Izraelį šie nuostabūs dalykai ištiks Dievo, o ne mūsų valia. Jog ranka Viešpaties padarė visa tai, –  jog tai sukūrė Izraelio Šventasis (Iz 41, 20).

Evangelijoje pagal Matą Jėzus kalba žmonių minioms. Vieni Jį palaiko, kiti nepritaria nei Jo žodžiams, nei darbams. Jis aukština savo pusbrolio Jono Krikštytojo didybę. Bet tuo pačiu metu Jėzus mums sako, kad Tėvo Karalystėje pats mažiausias yra didesnis už Joną.

Knygoje Vadovas į Eucharistiją ir valandas („A Guide to the Eucharist and Hours“) Kevinas W. Irwinas nuostabiai aiškina šiuos tekstus. Jis sako, kad Jonas yra „precedento neturintis pasitraukimo į šalį Dievo akivaizdoje pavyzdys. „Jonas žino esąs svarbus, tačiau „prisiartinus Dievui jis kukliai stovi nuošalėje.“ Irwin’as tęsia: „Jonas, paskutinis ir išskirtiniu būdu pasirinktas pranašas, žodžiu ir elgesiu moko, kad Dievo akivaizdoje mes irgi privalome kukliai pasitraukti.“

O kaip būna? Mes viliamės, kad žmonėms patiks tai, ką jų labui padarėme, kad jie padėkos už mūsų pastangas, ištars „ačiū“ už karštos kakavos puodelį su sausainiais... Jei laukiame padėkos, vadinasi, viską darome tik dėl savęs.

Irwin’o išvados viską apibendrina:

Jonas tampa svarbiausiu pavyzdžiu mums, ypač šiuo metu, kai ruošiamės artėjančioms šventėms. Reikia išsiųsti sveikinimo atvirukus, supirkti dovanas, paruošti maistą, įtikti šeimynai, pasveikinti kaimynus. Tačiau tarp visų darbų privalome neužmiršti, kodėl jų imamės? Ogi dėl kitų meilės ir kad skleistume Kristaus ramybę, tikrąją Kalėdų dovaną. Kasdieniame gyvenime mes turime tapti Jėzaus meilės įsikūnijimu tiems, kuriuos mylime, ir ypač tiems, kurie mūsų nemyli.

Marija, kažkaip sunkiai įsivaizduoju tave raukantis, kai įbėgęs ir pastvėręs sausainį Sūnus neria laukan pažaisti su draugais. Aišku, neįsivaizduoju, kad Jis pamirštų padėkoti. Ar tik nesišypsai? Juk kiekvieno audeklo išvirkščiojoje pusėje kitaip ir nebūna? Padėk man nebūti perdėm rimtai!

Darbai

Šiandien viską, ko besiimtumei, daryk dėl paties darbo ir dėl Viešpaties vardo, nesitikėdamas padėkų, kurių sulauksi, o gal ir ne. Tai šventųjų savybė!

Malda

Jėzau, išmokyk mane melstis kaip Izaijas: „Ranka Viešpaties padarė visa tai, – tai sukūrė Izraelio Šventasis“ (Iz 41, 20).

Iš knygos M. Jean Frisk.Džiugus lūkestis: Advento kelionė su Marija, 2008