Atrasti tikrą, natūralų, miesto-monstro nesunaikintą ir nesutryptą gamtos grožį šiandien yra labai didelis darbas. Žinoma, galima paprastai kalbėti apie tai, kaip ir kodėl mes turime rūpintis gamta, tačiau dažnai nė nebandoma „giliau“ ją pažinti, taip pat pripažinti sau ir kitiems, kiek grožio gamtoje mes vis dar sugebame pamatyti.

Apie tai ir fotografijose, ir žodžiu prakalbo fotomenininkas Edis Jurčys ir eseistė Elvyra Kučinskaitė. Neseniai pasirodė bendras kūrėjų darbas – fotografijų albumas „Tyla iš gervių plunksnų“.

Kadangi fotomenininkas Edis Jurčys gyvena Amerikoje, su juo bendravome virtualioje erdvėje. Nepaisant to, dienraščio „Bernardinai.lt“ skaitytojams siūlome labai šiltą, atvirą ir nostalgišką interviu su šio albumo autoriais.

 

Neseniai pasirodė jūsų bendras darbas „Tyla iš gervių plunksnų“. Papasakokite plačiau, kaip kilo idėja sugrįžti prie vandens temos ir pamėginti prisijaukinti ežerą?

Edis Jurčys. Prisijaukinti ežerą panorau dar 1994 metais. Buvau užsidegęs padaryti fotoreportažą apie Žuvinto rezervatą ir pateikti medžiagą žurnalui „National Geographic“. Maniau, metas šiame prestižiniame žurnale parodyti Lietuvos, ypač Žuvinto, kuris kadaise buvo Europos paukščių rojus, grožį. Parašiau laišką tuometiniam rezervato direktoriui Vytautui Nedzinskui. Jis iš karto sutiko, kad atvykčiau ir pradėčiau darbą. Iki tol Žuvinte nesilankiau, nežinojau, ko tikėtis, netgi kokią fotoaparatūrą atsivežti. Pasiėmiau tai, ką turėjau, ir išskridau į Lietuvą.

Kai atvykau, iš karto sėdome į valtelę ir per didžiausias bangas plaukėme į ežerą. Dieve, galvojau, kur dabar, artėjant vakarui, pučiant tokiam stipriam vėjui, mes pasileidome? Vytautas nematė nei vėjo, nei bangų – Žuvintas buvo jo namai. Apiplaukėme gal pusę ežero, apžiūrėjome paukščių lizdus, o, sugrįžus, klausiausi direktoriaus pasakojamų įdomybių ir sovietmečio istorijų apie rezervatą. Supratau, kad atsidūriau ten, kur buvo verta būti.

Visą savaitę plaukiojau ir fotografavau ežerą, pamažu bandžiau jį prisijaukinti ir sugerti į save aplink supusį grožį.

Po pirmosios ekspedicijos grįžau į namus, atrinkau geriausius darbus, parengiau mažą informacinę medžiagą apie Žuvintą ir nusiunčiau žurnalui „National Geographic“. Netrukus sulaukiau neigiamo atsakymo. Leidėjams patiko fotografijų ciklas, Žuvinto grožis, bet ne jo istorija, nes iš šio draustinio jau seniai buvo pasitraukę tūkstančiai migruojančių paukščių. Paukščių rojaus nebebuvo, liko tik nykstantis ir dumblu apsitraukiantis ežeras.

Buvo labai gaila, kad ši medžiaga nepateks į viešumą. Negalėjau su tuo susitaikyti. Pastaruosius penkiolika metų, lankydamasis Lietuvoje, vis užsukdavau ir į Žuvintą. Negalėjau ten nebūti – ežeras tapo mano gyvenimo Lietuvoje dalimi. Fotografavau, kai mačiau, kad yra ką, bet didžiąją laiko dalį tiesiog buvau, stebėjau, klausiausi tylos ir dar likusių paukščių garsų. Žuvintas man buvo ramybės vieta, ypač kai už nugaros palikdavau greitkelius ir miesto triukšmą.

Kaip vyko knygos kūrybos procesas?

Dievas buvo ir yra viso šio kūrybos proceso liudininkas, be jo malonės tikrai nieko nebūtų pavykę padaryti.

Stebuklai vyko tiesiog vienas po kito. Aš šį projektą buvau lyg ir palaidojęs Amerikoje, kur gyvenu, nes niekam jis neatrodė įdomus. Nebuvo istorijos, be to, neturėjau žmogaus, kuris aprašytų tai, ką aš mačiau ežere. 

Lietuvoje susitikau su žurnaliste, eseiste Elvyra Kučinskaite. Tuo metu ji dirbo dienraštyje  „Bernardinai.lt“. Kadangi ką tik buvo pasirodžiusi pirmoji mano fotografijų knyga „Gijos“, ji parengė su manimi pokalbį. Elvyra mane iš karto nustebino sugebėjimu klausytis atsakymų ir užduoti tokius klausimus, kurių aš nesitikėjau. Supratau, kad bendrauju ne su eiline žurnaliste, o su žmogumi, kuris pažįsta ne tik išorinį, bet ir vidinį pasaulį. Papasakojau jai, kad turiu vieną nebaigtą projektą ir labai norėčiau jį atgaivinti. Parodžiau fotografijas, mažą knygos maketą. Elvyrai ieškoti žodžių nereikėjo. Supratau, kad Žuvintas vėl gali atgimti.

Sutarėme, kad porai dienų išvyksime į ekspediciją prie ežero. Taip trejus metus iš eilės po keletą saulėtų dienų praleidome Žuvinto draustinyje. Valandų valandas plaukiojant valtele Elvyra nieko nerašė, neturėjo pasiėmusi nei pieštuko, nei užrašų knygelės. „Na, – pagalvojau, – studentė atvyko atostogauti. Bet klydau... Tik vėliau supratau, kad pirmiausia ji „rašė“ žodžius ant debesų, vandens ir lelijų žiedų, po to juos perkėlė į knygą.

Antrasis stebuklas įvyko, kai nuėjome į leidyklą „Alma littera“ ir susitikome su dailininku Agniumi Tarabilda. Agniui taip pat užteko vieno žodžio ir kelių nuotraukų – jis iš karto prakalbo apie būsimos knygos estetinį vaizdą. Agniaus meninė klausa tobula, be ribų. Jis pateikė daug puikių pasiūlymų, kaip viskas turėtų atrodyti, kad knyga išlaikytų vientisumą ir kad būtų išgauta toji subtili Žuvinto tylos nuotaika. Man pasirodė, jog esu scenoje su dviem džiazo virtuozais, o mes grojame vienu ir tuo pačiu kvėpavimu. Buvo gera girdėti iš Žuvinto sklindančią muziką. 

Elvyra, kuo jums artima ežero tema? Kodėl ryžotės prisijaukinti ežerą?

Elvyra Kučinskaitė. Na, kaip jau išsidavė Edis, ne aš prisijaukinau ežerą, bet Edis „prisijaukino“ mane. Tiksliau – jo darbai, o dar tiksliau – jo žvilgsnis į tai, ką daro. Visokie vandenys, dideli ir maži, man, kaip ir daugeliui žmonių, labai patinka, bet nesakyčiau, kad labai žavėčiausi jų fotografijomis. Gražūs peizažai kad ir profesionaliausių autorių nuotraukose labai dažnai neišsaugo gyvybės jėgos, man nuobodu į juos žiūrėti lygiai taip, kaip klausytis kitų pasakojamų filmų ar knygų siužetų. Bet Edžio darbai prakalbino: juose mačiau daug gyvo švelnumo, jautrios gelmės, gyvo tylaus kalbėjimo. Jie buvo žadinantys ir kviečiantys kontempliuoti ne tik gamtos, bet ir žmogaus žvilgsnio į kūriniją grožį, kontempliuoti žmogaus gelmės ir vandenų gelmės „šnabždesius“.

Na, o rašyti tekstus prie peizažinių nuotraukų man apskritai atrodė niekinis darbas – kam komentuoti tai, kas paprastai būna aišku kaip vaiko delnas, iš kurio mama „nuskaito“ visas jo „nuodėmes“. Bet kadangi Edžio darbuose jutau esant dar ir slėpinį, paslaptį, sutikau, kad žodis gali šį slėpinį padėti prakalbinti ar atverti. Vaizdo ir žodžio jungtis, kai jie vienas kitą gerai girdi, ir vieno, ir kito jėgą gali labai sustiprinti. Ar mums tai pavyko – sprendžia tie, kurie įsitrauks į mūsų dialogą kaip skaitytojai ir žiūrėtojai.  

Edi, jūsų ežeras kiekvienoje fotografijoje vis kitoks. Siekėte užfiksuoti skirtingas ežero nuotaikas, ar ežero atsivėrimą žmogui?

E. J. Taip, fotografijose ežeras labai skirtingas. Ieškojau jame gyvybės, spalvų, grafinių „japoniškų“ linijų, ramybės ir dieviško grožio. Taip pat buvo svarbu išlaikyti vientisumą, vengti dramatiškų išsišokimų, kad nesusidarytų įspūdis, jog fotografavo skirtingi autoriai. Tie, kurie atidžiau žiūrės, mano fotografijose suras daug nostalgijos ir ilgesio. 

Bandžiau fotografuoti Žuvintą skirtingais metų laikais, bet tik ne žiemą. Taip elgiausi sąmoningai, nes žiemos fotografijos Vytauto Nedzinsko šeimai, draugams ir tiems, kurie jį pažinojo, būtų sukėlę dar daugiau skausmo. Būtent žiemą Vytautas nuskendo ežere. Liko tik brangūs prisiminimai, ir po visą ežerą jo išbarstytos baltos plunksnos. Ši knyga skiriama šviesiam jo atminimui.

Elvyra, o kaip radosi jūsų žodžiai? Fotografijose jų ieškojote, ar žodžiai „prisitraukė“ tam tikras fotografijas?

E. K. Visi poetiniai tekstai parašyti, daug kartų ilgu ir lėtu žvilgsniu grįžtant prie konkrečių fotografijų. Bet ekspedicijos Žuvinte man buvo labai svarbios. Neįsivaizduoju, kaip be to būčiau galėjusi apsieiti. Buvo būtina prisisotinti to, ką atspindžiais atkartoja fotografija. Pats Žuvinto ežeras, tiesą sakant, man nepasirodė išskirtinis – Lietuvoje turime daug gražesnių vietų. Bet vienas dalykas buvo išties brangus ir nepakartojamas – ežerą juosianti ir nuolat saugoma tyla – jis vis dar atrodo taip mažai paliestas mūsų išorinio ir vidinio triukšmo. Valandų valandas galėjome plaukioti tose vandens lygumose niekieno netrikdomi – jokių turistinių laužų, garsų ir žmonių nejautros tylai. Vien paukščių klegėjimai, sparnų šiurenimai, vandens augalų čežėjimai. Tai leidžia „įkristi“ į kiekvieną akimirką, į kiekvieną judėjimą, virpėjimą, tekėjimą, pajusti gydančią neįtikėtino pastovumo ir sykiu nuolatinio permainingumo galią. Kai taip atsidėjęs žiūri, pamatai, kad kūrinija (ar Kūrėjas?) nuolat su tavimi žaidžia, kalba, nuolat tau pasirengę duoti dovanų, ir tos dovanos, atrodo, Davėją džiugina ne mažiau nei jų gavėjus. Buvo momentų, kurie išties ir dabar atrodo nerealūs, galintys ištikti tik sapnuose arba vizijose.    

Ar tikrai, kaip teigia habil. dr. Viktorija Daujotytė-Pakerienė, pirmenybė teikiama fotografijos vaizdui?

E. K. Kai rašiau tekstus, aiškiai žinojau, kad taip – žodis turi būti kaip aido aidas, kaip atsargus prisilietimas, kaip jau bundančio žadinimas. Kai dabar paimu knygą į rankas, girdžiu ne tiek palydėjimą, kiek pašnekesį, vientisą vaizdo ir žodžio atvertį. Čia turbūt tiksliausiai tiktų žodis „kartu“. Nežinau, ar man tai nepatinka. Kartu yra gerai. Visa, kas atskira, kas atskirta, kas neturi vidinės jungties mus taip skaudina, taip vargina ir baudžia. Todėl gal ir gerai, kad, kaip sako Edis, „grojame džiazą trise“ – sutinku, kad trečiasis atlikėjas, Agnius, su kuo jautriausia klausa į tą orkestrėlį įsitraukė.

Beje, fotografijose ryški gamtos vienovė. Tarsi išskiriama vieta paukščiui, gėlei, žolei. O ar lieka vietos žmogui?

E. J. Taip, mano fotografijose daug vienišumo. Ieškojau jo, nes tos mažos, vienišos detalės ir sudaro Žuvinto visumą. Nebūtų ežero be lūgnės žiedo, baltos lelijos ar vienišos gulbės nebylės. Ežero grožis prasideda tik įvažiavus į kaimą – jis kvieste kviečia įeiti.

Žmogaus Žuvinte nelabai norėjau matyti, tik vienoje fotografijoje palikau jo pėdsaką, ir tą – plaukiantį paviršiumi taip, kaip ir gyvenime. Jei žmogus būtų buvęs nors kiek sąmoningesnis, šiandien šis ežeras tebebūtų Europos paukščių rojus, kaip kad buvo dar 1930 metais. Deja, taip nėra dėl mūsų akiplėšiškumo ir nuolaidumo. Šis nesiskaitymas su kūrinija yra globalinė liga.

O jūsų žodžiuose, kaip ir Edžio fotografijose, užtenka vietos ir gamtai, ir žmogui?

 

E. K. Edis sako, kad jo fotografijose daug vienišumo. O aš to negirdžiu, ir gana, nes tos mažos vienišos detalės yra lydimos matančio žvilgsnio. Žmogaus, kuris dar vis „iš vidaus“ girdi ir mato, dar vis supranta ir moka būti drauge, žvilgsnio. Ir tai yra toks intymus, toks guodžiantis pokalbis, kad nelieka vietos jokiai rezignacijai. Jis nepalieka vietos ir vienišumo šalčiui – argi galima būti „labiau drauge“ su tuo, kurį atpažįsti? Viliuosi, kad tekstuose bent šiek tiek irgi tai juntama. Aš tikrai manau, kad knygoje yra lygiai tiek pat žmogaus, kaip ir gamtos, nes pašnekovai arba, tiksliau, kontempliuotojai, čia du: žmogus kontempliuoja kūriniją, kūrinija „kontempliuoja“ žmogų: „girdžiu tave, matau tave, įeik“. Tik šįkart žmogus yra „už kadro“, o kūrinija – visų žvilgsnyje.    

Habil. dr.Viktorija Daujotytė-Pakerienė kalbėdama apie šią knygą teigė, kad darbas ją nustebino pirmapradžio santykio siekiančiu žvilgsniu, kuriam atsirasti reikia matyti daug kitokio pasaulio. Kokia to, kitokio, pasaulio esmė?

E. J. Net pats nežinau, koks tas kitas pasaulis. Per savo fotografo karjerą esu matęs nemažai, bet čia turbūt kalbama ne apie geografiją, o apie tai, ką matai ir ką atsirenki. Mano pasaulis yra toks, kokį pats sau susikūriau. Čia niekas kitas negyvena už mane, visa, ką gyvenu ir išgyvenu, yra mano. 

Ši knyga labai skiriasi nuo kitų darbų, kuriuos apskritai iki šiol esu sukūręs. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad prisėsiu prie tokio tylaus darbo, pasilenksiu prie gyvųjų gamtos šaltinių ir ieškosiu pražystančių lelijų žiedų. Ko gero, pirmieji darbai, pažintis su žmonėmis svetimame krašte pastūmėjo mane prie Žuvinto.

Atvykęs į Ameriką 1980-aisiais porą metų laksčiau po Los Andželo  miesto gatves, kur fotografavau benamius. Miesto centre buvo labai nesaugu, ypač baltaodžiui, ir dar turinčiam fotokamerą. Turi būti gerokai išprotėjęs, kad lankytumeisi skveruose ir mažose gatvelėse, kuriose viešpatauja narkomanai, kriminaliniai nusikaltėliai. Ne kartą policijos pareigūnai manęs prašė daugiau ten nebelandžioti. Bet vis tiek lindau, norėdamas sukurti kažką naujo.

Vieną sekmadienio rytą mieste susiradau benamių grupę, kuri, vadovaujama mėgėjo režisieriaus, statė spektaklį pagal M. Gorkio pjesę „Dugne“. Jų scena buvo prišiukšlinta mašinų stovėjimo aikštelė. Sunku suvokti – benamiai ir M. Gorkis. Labai apsidžiaugiau, kai šie žmonės mane priėmė: galėjau nuolat lankytis jų repeticijose. Tai buvo tikra, tai buvo jų gyvenimas. Los Andželo centras tapo mano gatvės gyvenimo stebėjimo centru.

Vėliau dvejus metus fotografavau ligonius, sergančius AIDS. Lankiau juos kas mėnesį, susidraugavau su sergančiųjų šeimomis, jos priėmė mane, leido fotografuoti nykstantį žmonių gyvenimą. Surengiau dvi parodas galerijose, 1995 metais šiuos darbus atvežiau į Lietuvą kaip edukacinę medžiagą. Taigi, mano pasaulis buvo glaudžiai susietas su kitų skausmu, su žmonėmis, kurie visomis jėgomis kovoja dėl savo būties – gatvėje ar mirties patale. Nepraėjus nė metams, atsitiktinai suradau neįgaliųjų grupę, kuri per šokio improvizacijas bendravo su sveikaisiais. Jiems tai buvo šokio terapija, gyvenimo vaistas, jų akyse visuomet galėjai matyti džiaugsmo ašaras. Kad galėčiau fotografuoti, pats turėjau tapti šokėju, būti vienu iš jų, stumdyti vežimėlius, kalbėtis su nebyliais, šokti su aklaisiais. Išgyvenau tikrai įspūdingas minutes. Jutau, kad galiu būti žmogumi, kad galiu bendrauti su bet kokiu kitu žmogumi, nežiūrėdamas į jo odos spalvą ir socialinę padėtį. Man tai buvo didžiausia Dievo dovana – būti šalia ir suprasti iš akių, ką jie kalba. 

E. K. O aš vėl sakysiu tą patį. Kitoks pasaulis – tai tas, kuris dar girdi kitus, kitą ir Kitą. Aš manau, kad jis vis dėlto ir yra tikrasis, tik kad vis dažniau mūsų „pametamas“. Nebūtinai pikta valia dėl to, kad reikia išgyventi, kad reikia skubėti, kad reikia turėti. Tai, ką sako Edis apie buvimą tarp „mažųjų“ (o gal didžiųjų?), manau, šiuos mano žodžius tik patvirtina. Kartais tikrai atrodo, kad viskas dabar yra apsivertę „atvirkščiai“, ir tai, kas tikra, kas svarbu, imama laikyti nebetikru ar net nesančiu. Ima atrodyti, kad to „kitokio“ pasaulio kažkada buvo daug daugiau, ir jis buvo ne „kitoks“, ne „kitur“, o „toks“ ir „čia“. Tačiau vargu. Jei iš tiesų taip būtų, mūsų visuomenė tiesiog subyrėtų kaip suiręs puvėsis. Nes tik per meilės ryšį, tik girdint kitą ir drąsą už tai sumokėti bet kokią kainą pasaulis laikosi, argi ne? Kai tos kainos nebemokame, kai išsigąstame ar pasiduodame, suyrame, sugendame, imame nykti, tačiau atsiranda kiti, kurie ją vis dėlto sumoka. Ir todėl tie, kurie subyra, gali vėl keltis. Tik todėl, kad kažkas vis dėlto sumoka sunkią kainą. Man regis, tie, kurie tai pasirenka, žino, jog norint tuo „kitu“ pasauliu gyventi, nereikia labai susireikšminti – gyventi tuo ramiai, ištikimai, ir tiek. Ir nereikia jaudintis, jei kas ne taip. Nereikia kreipti daug dėmesio į tuos, kurie vis kažkuo nepatenkinti, vis niurzga, vis badosi. Svarbu „išlikti trasoje“, jei gali. Tas pasaulis yra visur, visur jį gali įžiūrėti – kūrinijos slėpiniuose, tarpuvartėse, sveikuose ir ligoniuose. Jei pavargai – pailsėk. Nieko tokio, į tavo vietą ateis kiti, kurie tą kainą norės ir sutiks mokėti. Nes taip gyventi yra ne tik sunku, bet ir gera. Vidujai ramu ir patikima. Mano patirtis sako, kad taip gyventi pasirenkančių žmonių yra graži daugybė.

Ar lengva apie tą „kitokį“ pasaulį kalbėti ir daug pasakyti viena eilute ar vienu lakonišku sakiniu?

E. K. Nežinau, ar lengva, bet tikrai įdomu. Turbūt panašiai jaučiasi skulptorius, tašydamas akmens luitą – skaldai, meti į šalį, kas nereikalinga, gludini, ir vis labiau matai, kiek daug to žodžio „akmens“ išties yra nevaisingo, bergždžio. Ir sustoji tuomet, kai supranti, kad mažiau palikti nebegalima – dings  prasmės. Tai buvo man iššūkis, nes nieko panašaus nebuvau dariusi. Matote, ir čia kiek prirašiau? Vis iš to įpročio tarškėti! Galvojome, kaip tai, kas parašyta, pavadinti. Sustojome ties „poetiniais tekstais“. Kai kas nors mane pavadina rašytoja, sakau: nesu rašytoja nei juo labiau poetė. Esu žiūrėtoja ir sakytoja. Aš tik taip, kaip moku, pasakau tai, ką matau, o jei tai dar kam nors ir patinka – tikrai džiaugiuosi. Jei kažkam kažko trūksta – yra prirašyta galybė tikros ir nuostabios poezijos, tesisotinie į valias.

Kalbino ir parengė Kristina Buidovaitė

Edžio Jurčio nuotraukos

Bernardinai.lt