Knygų recenzijų šiais metais nerašiau dėl to, kad už jas  Skaitymo metų proga daugelyje laikraščių mokami dvigubi honorarai, o aš pageidavau gauti tik viengubus, kad nepatirčiau pažeminimo ir prigimtinės humanitarinės gėdos. Beliko tenkintis kinu ir kitomis, mažiau pavojingomis meno rūšimis, apie kurias nieko neišmanau, bet juk reikia plėtoti recenzijos žanrą, reflektuoti dvasinį gyvenimą, raidžių radarais siųsti signalus dvasios vadams. Viena draugė pasakojo, kad anksčiau bilietų į „Scanoramos“ filmus buvo neįmanoma ekspromtu nusipirkti, jais reikėdavo pasirūpinti prieš dvi savaites, bet aš tokių laikų neatsimenu. Perverčiau spaudą – žurnalistų klyksmai apie „įstabiai geros kokybės filmus“ ir panaši demagogija kėlė šypseną. Liūdniausia, kad žmonės tiki laikraščiais, žurnalais, televizija; turi naivumo. Ir vis dėlto tame kino maratone buvo kažko rudeniškai jaukaus: netikėti susitikimai, naktinė kava prieš vėlyvą seansą, o ir šiaip – sezoninis pagyvėjimas toj niūrioj vietoj.

 

Labiausiai laukiau filmo „Vabzdžių dresuotojas“ (rež. Linas Augutis, Donatas Ulvydas, Marek Skrobecki, Rasa Miškinytė, Lietuva, 2008, 53 min): mat buvau mačiusi kadais „Skalvijoj“ Vladislavo Starevičiaus animacijos retrospektyvą ir ja ligi sielos gelmių susižavėjau. Deja, naujoji dokumentika kiek nuvylė, joje daug kas pasirodė pernelyg supaprastinta, negyva, blogąja prasme televiziška, adaptuota infantiliai akiai. Vienas auditorijos segmentų – vaikas, bet man tie kompiuteriniai efektai niekaip nedera su šilta ir natūralia paties Starevičiaus kinematografija. Nors pagirti vertėtų, primityvistinių piešinių ir aktyvaus dokumentikos pateikimo dermė vykusi, tik labai jau ryškus plyšys tarp praeities ir dabarties, akivaizdus filmo stilistikos bruožas. Tuomet nėra jokios prasmės į filmo pabaigą taip primygtinai tą plyšį maskuoti, patetiškai skelbti, kad Starevičius gyvas, ir kitaip mėgdžioti Holivudo melodramų intonacijas. O apskritai – reikėtų dažniau rodyti originaliuosius Starevičiaus filmukus, tada ir jo asmenybe susidomėjusiųjų rastųsi daugiau.

 

Gerai žinomo danų filmo „Adomo obuoliai“ scenaristas Andersas Thomas Jensenas su Lone Scherfig šįkart atskleidė dar vieną įmantrų siužetą gan vidutiniškame filme „Raudonasis kelias“ (rež. Andrea Arnold, Didžioji Britanija, Danija, 2006, 113 min). Bjaurusis Glazgas, urbanistinė pilkuma, kamerų paranoja (itin neoriginali tema nūdienos kine). Nevykėlį nusikaltėlį persekiojanti tvarkos prižiūrėtoja greta jo pati priartėja kone prie psichozės, tuo tik išryškindama recidyvistų normalumą gamtos dėsnių kontekste. Stebėdama kameras, ji pati gerokai atitrūksta nuo realaus pasaulio; turėdama pozityvią reputaciją ir gyvendama iš esmės tvarkingai, veržiasi patirti ekstremalų savo psichologinių žaizdų atnaujinimą. Ir nors filmo nelydės „Adomo obuolių“ šlovė, jis ypač žmogiškai byloja apie nelaimingumą, o ir baigiasi kažkaip šviesiai, viltingai, be pigaus tragizmo, nors randai ir eksponuojami. Beje, režisierė jauna, debiutuojanti, vadinasi, turbūt perspektyvi.

 

Filmas apie dvi beveik tikras moteris – „Muilo opera“ (rež. Pernille Fischer Christensen, Švedija, Danija, 2006, 104 min). Viena jų – smarkiai ekscentriška, bet nežinanti, ko nori, o kita, priešingai – puikiai žinanti, ko nori, tačiau dar ne visai moteris: tapatybėje susipainiojusi transeksualė. Išryškinami santykiai, kai kuriuose epizoduose jie stulbinamai tiksliai įvardijami; tokį kino rentgeną senokai mačiau. Pradžiugino tema, danai drąsūs, sugeba skverbtis į vis dar šokiruojančias sritis; bet pats medžiagos pateikimas abejotinas, erzino klaustrofobiškos dviejų butų erdvės (man neįdomu, kad biudžetas mažas) ir per aštriai nugaląsti pokalbiai, ekshibicionistinės banalybės. Pats filmas galėtų būti perpus trumpesnis, esmė kondensuota ir taip. Kliuvo ir visažinis balsas už kadro, neretai būdingas prastiems filmams.

 

Paradoksalu, bet vienu puikiausių festivalio filmų laikyčiau „Paną“ (rež. Harald Schwenzen, Norvegija, 1922, 96 min) – ankstyvąją Knuto Hamsuno romano ekranizaciją. Buvau mačiusi prieš keletą metų, buvo atvežtas į „Kino pavasarį“; regis, Hamsuno garbei; nes kaip kontrastas buvo rodyta ir šiuolaikinė to paties kūrinio versija. Tie senoviška maniera nufilmuoti vaizdai, šliejami su Edvardo Griego muzika, grąžina į nostalgišką būvį, kai kine nebuvo nieko nereikalingo, ir jis visas virto klasika.

 

Žiūrint „Atominį karą“ (rež. Peter Watkins, Didžioji Britanija, 1965, 48 min), kai kurie žmonės stojosi ir ėjo iš salės, o vieną vyriškį netoliese užklupo alergiškas kosulys. Atrodė, kad matau itin įtaigų Balio Sruogos „Dievų miško“ intertekstą, po kurio jau nereikia jokių meninių vizijų. Na, vaizdai dokumentiniai, sunkiai ištveriami, kraupoki, bet turbūt žadina su sąžine retsykiais sanguliaujantį teorinį humanizmą, moralinių kompromisų tėvą. Ekologinės ir ekonominės krizės akivaizdoje tik tokius filmus ir transliuoti troleibusuose.

 

„Astropija“ (rež. Gunnar B. Gudmundsson, Islandija, Didžioji Britanija, Suomija, 2007, 92 min) – prastas, trečiarūšis fimas, kurį žiūrėdama mažumėlę nusnūdau, tačiau kai pabudau, jis sukėlė absoliutų estetinį pasitenkinimą. Mat tuo momentu kaip tik rodė į kompiuterinę grafiką transformuotus veikėjus: visi jie kovėsi saldžioje rungtyje už gėrį, o žiūrovai privalėjo traktuoti tokią stilistiką ironiškai. Kaip ir niekur nevedančius komiksų elementus; jei tai būtų kažkaip labai nauja ir originalu, pateisinčiau ir skonėčiausi. Aš į tą sapno intarpą mielai pažvelgiau ne ironiškai, bet nuoširdžiai. Blondinės nuotykiai sunkiai jai suvokiamoje realybėje sukėlė veikiau gailestį negu švelnią simpatiją kitoniškumui, kaip, matyt, siekė režisierius; gailestį ir skausmą. Virtuali tikrovė čia išvis be reikalo: apie nevykėlius, besislepiančius po šaunuolių personažais, kalbėta jau šimtą kartų. Pabaigos net neatsimenu, greičiausiai vėl buvau užliūliuota.

 

Geriausias iš visų matytų – „Atšalę priešpiečiai“ (rež. Eva Sorhaug, Norvegija, 2008, 90 min). Ne vien apie niekšus, kurie pabėga iš avarijos vietos arba prievartauja savo žmonas (seksas skandinavams vis dar įdomus kaip natūralizmo atributas, tačiau jis juk aktualus per amžius, visiems), bet ir apie bausmes už lėkštus gyvenimus. Slidinas skaidrių skandinaviškų spalvų ir skoningų potėpių. Pavyzdžiui, kadrai su paukščiais, kurie (nesvarbu, kad Hitchcocko citata) sukelia sumaištį ir negandas. Visų beprasmiškų istorijų ir salsvų biografijų fone į pirmą planą iškyla autizmu serganti mergina, kuri turėtų būti interpretuojama kaip vienintelė tikra, vienintelė autentiškai patirianti savo egzistenciją.

 

Tarp visų šiaurietiškų dar mačiau kelis filmus „ne į temą“, todėl turiu malonumo lyginti: „Perskaityk ir sudegink“ (rež. Ethan Coen, Joel Coen, JAV, 2008) – dar viena brolių komedija, kurioje dar kartą triumfuoja kvailybė. Santuokinės neištikimybės ir „mirties nukenksminimo“ temos čia, matyt, periferinės. Meilužiai kadruojami karikatūriškai, jų patalynė – su JAV vėliavomis. „Balkoną“ (rež. Giedrė Beinoriūtė, Lietuva, 2008) irgi galiu pagirti, lengvas toks. Senovinės, lengvai atpažįstamos sunkmečio realijos, nemirtingų detalių poetika, beveik sentimentai. Vaikai neįmanomai drovūs, kalbasi išnykusiomis frazėmis (tas tik rodo, kad kalba tikrai yra pakitusi, vaikai šiandien šnekasi kitaip; signifikatai kiti). Šeima prie pietų stalo nesugeba net normaliai išsiaiškinti, kas su jais vyksta (kas būtų neįsivaizduojama, tarkime, mano taip mėgstamoje Amerikoje), todėl fiziologiškai reiškia savo jausmus ir nuojautas. Ir „Viki, Kristina, Barselona“ (rež. Woody Allen, JAV, 2008) – filmas, į kurį derėtų eiti trise, mat kliudoma polifilų tema. Nuostabiausia ten buvo Penélope Cruz; ekspresyvus vaidmuo, moters beprotybės grynuolis. Net tas prasčiokiškas balsas už kadro žinojo, ką sako. Perbėgus iš vienos salės į kitą, šie filmai kėlė susipriešinimo su savimi efektą, tačiau buvo ryški atsvara „Scanoramos“ melancholijai ir sustingimui.

 

Iš „Scanoramos“ ėjau su apytikre nuovoka, kad skandinavų kine dabar veikiausiai viską valdo danai. O gal ir apsirikau, nemetodiškai viską žiūrėjau. Jau pripratau prie visų cola-plaza kino teatrų, niekas juose manęs nebegąsdina, net ta paslauga, kur gali nusipirkti daug kamuolių vienoj vietoj ir nekeisdama pozos pamėtyti į krepšį (kažkokia neįprasta boulingo ir krepšinio sintezė). Tyriausia man yra ta akimirka, kai visi žiūrovai tik renkasi į salę, klausa sugeria jų šnekos nuotrupas, žingsnius, krebždenimą seanso pradžios tamsoje. Lyg dienos vėjas būtų ką tik nurimęs, darbų jūra tyli, o aplinkui nusistovėjęs saugus ir laimingas štilis.

"Šiaurės Atėnai"

Šiaurės Atėnai