Pasirodžius apžvalgininko Kęstučio Girniaus komentarui apie nelauktą bet neatsitiktinį susitikimą su Lietuvos saugumo pareigūnu ir nerimą dėl to susitikimo motyvų, kai kurie pasisakymai byloja apie padėtį valstybėje nemažiau negu pats rašinys („Keista pažintis: VSD ar minčių policija“ 2008.11.26 interneto portale „alfa.lt“ ir dienraštyje „Lietuvos žinios“).

Vieša diskusija tokiu jautriu klausimu reikalinga visuomenei, nes atkleidžia grėsmes, kurios laukia, kai slaptosios tarnybos nėra griežtai kontroliuojamos.  K. Girnius atkreipė dėmesį į VSD praktiką – tegul įstatymų ir nedraudžiamą, bet vis vien ydingą – kuria sudaromos sąlygos šiai struktūrai daryti įtaką visuomenės diskusijai valstybės klausimais. Nesutinku su kolegomis, kurie neįžiūri čia pavojų, o tokį atvejį kokį aprašo K. Girnius laiko normaliu, demokratiškos visuomenės reiškiniu.

Galima ginčytis, ar buvęs „Laisvosios Europos“ radijo redaktorius pernelyg jautriai ir netinkamai reagavo į tris pokalbius su Valstybės saugumo departamento pareigūnais.  Šių eilučių autoriui atrodo, jog K. Girnius pasielgė tinkamai, ne tik aprašydamas incidentą, bet taip pat nevengdamas išsakyti ir savo abejones.  Tai atvejis, kai žurnalistas nusprendžia, jog nors toli gražu nežino visų aplinkybių, tai, ką žino yra pakankamai svarbu, kad neturėtų būti nutylima.

Gali būti, jog dėl tos pačios priežasties kai kas diskusiją bando pakreipti kita linkme.  Du pavyzdžiai yra Egidijaus Kūrio komentaras savaitiniame žurnale „Veidas“, kuriame K. Girnius tiesiog menkinamas, be užuolankų, ir Lietuvos televizijos* laida „Teisė žinoti“, kurioje abejonės apie apžvalgininką sėjamos labiau rafinuotu būdu.

„Veido“ (2008.12.08 Nr. 49) komentare „Kaip Saugumas sekė, sekė ir vos nesusekė Girniaus“ Vilniaus universiteto profesorius ir Lietuvos televizijos laidos „Redakcija“ bendradarbis, imasi senos, išbandytos taktikos.  Užuot kalbėjęs argumentų kalba, paaiškinęs kur K. Girnius klysta ir kodėl – ko būtų galima tikėtis iš buvusio Konstitucinio teismo pirmininko – E. Kūris prabyla pašaipos persunktais žodžiais, kvestionuodamas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docento kompetenciją rašyti bei kalbėti vidaus ir užsienio politikos klausimais:

„Yra toks žurnalistas Kęstutis Girnius.  Neseniai jis ėmė dėstyti politikos mokslus, tai pagal reikalą prisistato ir politologu.  O šiaip rašo į interneto portalus, laikraščius, žurnalus ir visur, kur spausdina.  Taip pat kalba per televiziją, radiją ir visur, kur klauso.  Apie Baracką Obamą, kuris geresnis už Johną McCainą. Apie arogantišką Lietuvos užsienio politiką, ypač Rusijos atžvilgiu.  Apie kaltus gruzinus ir nekaltus rusus.  Apie pažeidžiamą naująją koaliciją, kuri kažką darys ne taip.  Apie apgailėtiną energetiką ir visko prisidirbusius socialdemokratus.  Apie Konstitucinį Teismą, kuris nemoka aiškinti Konstitucijos. Apie pilkus prezidento patarėjus.  Ir dar daug apie ką.  Beveik apie viską.“

Tai tipiškas „ad hominem“ išpuolis: taikiklyje ne teiginiai, o jų autorius; teiginiai klaidingi todėl, kad autorius blogas.  Studentai šią loginę klaidą išmoksta pradiniame logikos kurse.

Nepaaiškinęs kodėl širsta ant K. Girniaus (gal dėl kritikos jo vadovauto Konstitucinio Teismo sprendimams?), E. Kūris rašo apie žmones, su kuriais apžvalgininkas bendrauja, tačiau nutyli jų vardus ir pavardes, palikdamas skaitytojui spėlioti. Tokia laikysena – „Žinau, bet nesakysiu“ – atskleidžia autoriaus nepagarbą savo auditorijai.  Užtat pašiepiantis tonas išlieka:

„K. Girnius ne visada apie viską pagalvoja pirmas.  Jis turi bendraminčių.  Vienas veda radijo laidą, kitas televizijos, trečias vadovauja laikraščiui, ketvirtas tokiam atseit institutui.  Tas, kuris veda televizijos laidą, vadovauja interneto portalui.  Portalas paskelbia viską, ką parašo K. Girnius.  Yra dar kitas portalas, kuris tą viską irgi paskelbia.  Viskas, žinoma, išspausdinama ir minėtame laikraštyje, o paskui laikraščio redaktorius, instituto direktorius ir televizijos laidų vedėjas suguža į radiją ir pakomentuoja.  Po to jau galima sakyti, kad „žiniasklaidoje skelbta“.  Taip gimsta ŽINIA.“

E. Kūris siūlo apžvalgininkui tikrintis pas medikus dėl paranojos, prognozuoja kas būtų buvę, jeigu CŽV atstovas būtų kalbėjęs su K. Girniumi, pareiškia „negerbia jis mūsų valstybės“.  Tiradoje nedaug sužinome apie K. Girnių, tačiau kaip ant delno atsiskleidžia E. Kurio asmenybė.

(Klausimas „Veido“ leidėjui Algimantui Šindeikiui:  Ar pakviesite K. Girnių atsakyti E. Kūriui, turint omenyje, jog K. Girnius ilgokai Jūsų leidinyje rašė komentarus, kol visai neseniai ūmai dingo?)

LTV laidoje „Teisė žinoti“ (2008.12.03) abejonės apie apžvalgininką buvo sėjamos be pagiežos pliūpsnių, o pasitelkiant Seimo naujosios daugumos atstovus.

Laida transliuota prabėgus kelioms valandoms po Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto posėdžio, kuriame K. Girniaus komentaras aptarinėtas su VSD Generaliniu direktoriumi Povilu Malakausku.  Laidoje dalyvavo NSGK pirmininkas Arvydas Anušauskas, jo pavaduotojas Vytautas Bogušis ir Komiteto narys Kęstutis Masiulis.  Taip pat atvyko „Lietuvos ryto“ žurnalistė Birutė Vyšniauskaitė, išgarsėjusi straipsniais apie saugumo karininko Vytauto Pociūno mirtį, kuriuos daug kas laiko VSD viršininkų inicijuotu mirusiojo šmeižtu. 

Laidos vedėjas žurnalistas Audrius Matonis neigiamą K. Girniaus įvaizdį pradėjo kurti pirmosiomis laidos minutėmis per temos pristatymą: 

„Kęstutis Girnius šiandien neatvyko į Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto posėdį, kuris buvo sušauktas iš esmės dėl jo interpretacijų, viešai paskelbtų interpretacijų.  Jis aiškino, kad yra pavargęs po kelionės į Jungtines Valstijas, tiksliau po grįžimo iš tos kelionės.  Dėl tos pačios priežasties negalėjo atvykti ir į šią laidą.  Komitetui liudijo VSD Generalinis direktorius Povilas Malakauskas. Tačiau į laidą jis irgi neatvyko.  Tad šiandien istoriją aiškinsimės nedalyvaujant pagrindiniams jos herojams.  Regis jie patys to pageidavo.“

A. Matonio žodžiuose buvo keturi prasilenkimai su tikrove.  (1) Seimo NSGK pirmininkas A. Anušauskas iškart pataisė laidos vedėją, sakydamas „Girnius būtų galėjęs galbūt atvykti į Komitetą, jei mes jį būtume pakvietę. Šiuo atveju mes negalėjom susisiekti laiku, nes jis buvo išvykęs.“  (2) Jeigu K. Girnius nebuvo kviestas į posėdį, tada jis negalėjo savo nedalyvavimą aiškinti nuovargiu (!).  (3) A. Anušauskas paneigė, jog NSGK posėdis buvo sušauktas K. Girniaus komentarui aptarti, pažymėjo, jog tai buvęs eilinis Komiteto posėdis.  (4) K. Girnius interneto portalo „alfa.lt“ vaizdo konferencijoje (2008.12.04) kiek kitaip prisiminė kvietimą į laidą:

„Paskambino kokią ketvirtą valandą po pietų (Rita) Miliūtė (laidos „Teisės žinoti“ viena iš vedėjų).  Kvietė į laidą, nesakė apie ką ta laida bus.  Ta laida turėjo vykti po penkių valandų. Aš buvau atskridęs iš Amerikos ir visą naktį beveik nemiegojęs.  Tai aš nemačiau jokio reikalo. Buvau pervargęs. Aš jai tą pasakiau, kad negalėsiu dalyvauti. Aš nejutau jokio reikalo bastytis po miestą, pusiau miegodamas eiti į kokią laidą, kur net neįsivaizdavau, kad bus apie mane,“ pasakojo K. Girnius.

Nors A. Matonis laidos metu keliskart tikino, jog „nuoširdžiai kvietėme“ K. Girnių, LTV nėra užginčijusi apžvalgininko papasakotų kvietimo aplinkybių.  Galima abejoti, ar laidos vedėjai buvo suinteresuoti jo dalyvavimu.

Kita problema susieta su laiku išryškėjo laidos metu.  NSGK pirmininko pavaduotojas V. Bogušis pareiškė, jog K. Girnius susitiko su VSD pareigūnu š.m. birželio mėnesį ir išreiškė nusistebėjimą, kodėl apžvalgininkas tik neseniai prakalbo apie pusmečio senumo įvykius.  B. Vyšniauskaitė ir A. Matonis prisijungė prie V. Bogušio, stebėdamiesi, kam apžvalgininkas laukė šešis mėnesius, prieš rašydamas apie šį incidentą.

A. Matonio klausinėjama, B. Vyšniauskaitė pasiūlė galimą tokio delsimo paaiškinimą.  Kas galėtų paneigti, sakė žurnalistė, jog tai nėra dalis sąmokslo siekiant P. Malakauską pašalinti iš pareigų. 

O kas jeigu teiginiai apie delsimą netiesa?  K. Girnius savo komentarą lapkričio mėnesio pabaigoje pradėjo žodžiais „Prieš kelis mėnesius...“  Dieną po LTV laidos jis paaiškino, jog saugumo pareigūnas apsilankė spalio mėn. pradžioje. Anot K. Girniaus, susitikimo metu jam pasakyta, jog informacija apie užsienio žvalgybos domėjimąsi jo asmeniu pasiekė VSD š.m. balandžio-birželio mėn.  K. Girnius sakė nesulaukęs paaiškinimo, kodėl saugumas laukė pusmetį prieš įspėdamas, kas ir kėlė įtarimą dėl susitikimo motyvų.

Tačiau LTV laidoje nuskambėjo kitaip:  ne VSD delsė pusmetį prieš įspėdamas, o K. Girnius prieš rašydamas apie įspėjimą.

Beje, net jeigu K. Girnius ir būtų laukęs pusę metų, kaip jis galėjo būti suokalbio prieš VSD dalyvis, jeigu saugumas jį kontaktavo, o ne atvirkščiai.  Gal VSD pats pradėjo prieš save sąmokslą?

Dar reikėtų aptarti, ką šioje laidoje veikė trys Seimo NSGK nariai.

A. Anušauskas laidos pradžioje reiškė viltį, kad Komitetui pavyks su K. Girniumi „susitikti ir išgirsti vėlgi tiesiogiai jo versiją“, kas ir įvyko po savaitės.  Jeigu to tikėjosi, kodėl Seimo nariai norėtų prieš tai bendrauti su juo televizijos eteryje?  O jeigu iš anksto žinojo, kad K. Girniaus nebus laidoje, nejau jiems nekilo abejonių, kad jie kviečiami aptarinėti žmogų už jo nugaros?

Iš tiesų, savo pasisakymais Seimo nariai – nebūtinai tyčia – padėjo kurti neigiamą K. Girniaus įvaizdį.  A. Anušauskas ramino, jog iš VSD Generalinio direktoriaus sulaukęs patikinimo, jog apžvalgininko teisės nebuvo pažeistos, ir „mes turime pasitikėti tokia informacija, kokia mums duodama.“  K. Masiulis prakalbo apie galimą K. Girniaus jaudulį, susitinkant su VSD pareigūnu, teigė jog žurnalistų vaizduotė esanti lakesnė už daugelio kitų žmonių. K. Masiulis vertino žmogaus emocinę būklę ir vaizduotę, su juo nesusitikęs.

V. Bogušis tikino, jog su VSD su K. Girniumi kalbėjęs profilaktiškai, vadovaudamasis praktika taikoma visoje Europos Sąjungoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.  Seimo narys tvirtino, kad tokia praktika importuota būtent iš JAV, o apžvalgininkas labai gerai nusimanąs apie specialiųjų tarnybų veiklą.  Niekas nepaprieštaravo tokiems teiginiams bei užuominai apie K.Girniaus ryšius su specialiosiomis tarnybomis, niekas nepasakė, jog nedera taip kalbėti apie žmogų, jam neturint galimybių atsakyti.  Liūdna, jog taip kalbėjo žmogus, okupacijos laikais nekartą buvęs tokių apkalbų taikiniu.

Laidos pabaigoje V. Bogušis paklausė – ar galima įsivaizduoti, jog Izraelyje arba JAV pagrindiniuose laikraščiuose būtų rašoma, jog specialios tarnybos griauna valstybės pamatus?   Užuomina buvo aiški – K. Girnius rašo taip kaip nerašoma demokratiniame pasaulyje.  Tai netiesa.  Pagrindiniuose JAV laikraščiuose dažnai rašoma – ypač pastaruoju metu – apie galimą CŽV piktnaudžiavimą, metami kaltinimai, kad ji griauna JAV konstitucinę tvarką.  Tačiau LTV laidoje niekas nepaprieštaravo V. Bogušio teiginiui.

Šioje LTV laidoje ne tik nebuvo paties K. Girniaus; joje nebuvo asmens, kuris būtų apgynęs jo požiūrį.  Vietoj to, nuosekliai kurtas K.Girniaus kaip kažkokio keistuolio įvaizdis:  atseit jam niekas nenutiko; jokios teisės nebuvo pažeistos; su juo pasielgta taip kaip visame demokratiniame pasaulyje; jis sureikšmino susitikimą su VSD pareigūnu; nesuprantamai pusmetį pratylėjo; prabilęs apie pavojus valstybei, dabar vengia apie tai viešai diskutuoti.  Ir visas šis paveikslas tapytas už mūsų – mokesčių mokėtojų – pinigus.

Laidą „Teisė žinoti“ be teisės replikuoti vedė A. Matonis, Lietuvos televizijos naujienų direkcijos vadovas.  Neišvengiamai kyla klausimas – jeigu jis sugebėjo laidos pradžioje pateikti keturis prasilenkimus su tikrove, nepasirūpino, kad būtų išsakyta kita nuomonė ir netikslino akivaizdžių nesąmonių, kaip jis vadovauja Lietuvos televizijos naujienoms?

Įsidėmėtina, jog Lietuvos radijo ir televizijos interneto svetainė persispausdino E. Kūrio išpuolį prieš K. Girnių, nors tai nebuvo radijo komentaras, neatskleidė jokios naujos informacijos, nebuvo susietas su LRT veikla, o svetainė nepersispaudino kitų autorių pasisakymų šia tema.  Šį tekstą taip pat paskelbė TSPMI savo svetainėje vėlgi be platesnės diskusijos, nežiūrint to, kad K. Girnius dėsto šiame institute.

Galima tik spėlioti kodėl bandoma marginalizuoti žmogų, į viešumą iškėlusį rimtos diskusijos vertus klausimus apie saugumo ryšius su žurnalistais, kišimąsi į politinį šalies gyvenimą.  Gal tai perspėjimas kitiems patylėti apie panašius „profilaktinius“ pokalbius.  Gal tai perspėjimas Seimo nariams negrįžti prie Vytauto Pociūno žūties aplinkybių tyrimo.

O gal K. Girniaus atvejis kaip tik paskatins Lietuvos Seimą galiausiai imtis rimtos VSD priežiūros?  Deja, pirmieji NSGK žingsniai viešojoje erdvėje nenuteikia optimistiškai. Tačiau viltis miršta paskutinė.

*autorius yra Lietuvos radijo ir televizijos tarybos narys