Kartą vienas žmogus, žiūrėdamas man tiesiai į akis, ramiai tarė: „Negi nepastebi, kad pirmas tavo atsakymas į visus mano klausimus yra ne? Net atvirkščia psichologija tavęs neveikia!“

Šiandienos skaitinyje iš Evangelijos Jėzus iškelia klausimą apie du sūnus. Pirmasis paprašytas atlikti darbą atsisako, bet kiek pagalvojęs jį atlieka. Kitas sako atliksiąs, bet nieko nepadaro. Kuris jų išpildė tėvo valią?

Jėzaus klausytojai nesuklysta atsakydami. Bet čia Jėzus mus pribloškia sakydamas, kad pirmieji į dangų pateks tie, kurie, mūsų akimis žiūrint, nusideda sunkiausiai. Jie juk galiausiai paklūsta sunkiems Evangelijos reikalavimams, nes neatpažįstamai pasikeičia. Jie žino, ko jiems trūksta. Jie atsiduoda malonei. O mes, nuolat linksėdami  taip, taip, Viešpatie, ar neleidžiame Dievo siunčiamoms galimybėms aplenkti mus?

Marija, ar nebūtų buvę lengviau Kanos vestuvių įvykius stebėti iš šalies. Tu niekuo neprivalėjai rūpintis, dalyvavai kaip viešnia. Kas būtų atsitikę, jei paprašius vykdyti Jo paliepimus, tarnai būtų truputį pasišaipę iš tavęs, pritarę taip, taip vien iš mandagumo  svečiui, bet už nugaros išvadinę įkyria smalsuole ir nieko nedarę? Baisu pagalvoti! Jie liktų neparagavę geriausio vyno! Marija, padėk man sąžiningai tesėti visus savo taip.

Darbai

Daryk kaip Marija! Nesėdėk rankas sudėjęs! Veik, kad nepritrūktum to vyno.

Malda

Tėve, paruošk mūsų širdis ir pašalink liūdesį, trukdantį patirti džiaugsmą ir viltį, kuriuos Jo buvimas mums suteiks.

(Iš Romos mišiolo)

Iš knygos M. Jean Frisk. Džiugus lūkestis: Advento kelionė su Marija, 2008