Apie švietimo reformą kalbama daug – tiek apie aukštojo mokslo, tiek apie viduriniojo. Kai kas net pasako: kiek galima apie reformą kalbėti, kiek ji gali tęstis? Štai jau 20 metų reformuojama, o vis dar galo nematyti!

Bet apie ką čia kalbama? Apie aukštojo mokslo reformą – tikrai. Dar apie mokyklų tinklo optimizavimą, apie įvairius brandos ir kitokių egzaminų tvarkos pakoregavimus ir pan. Bet visa tai nėra ta tikroji, didžioji visos švietimo sistemos Reforma, kurios dvidešimtmetis dabar minimas. Ji buvo sumanyta ir pradėta rengti dar Sąjūdžio išvakarėse, o suformuluota ir paskelbta 1988 metų gruodį, kai ėmė ryškėti realios Nepriklausomos valstybės atkūrimo perspektyvos. Jos iniciatorė ir pagrindinė autorė Meilė Lukšienė buvo įsitikinusi, kad švietimas nepriklausomai valstybei yra pagrindinis dalykas, kuris nulems jos ateitį, tad svarbiausia buvo sukurti naują švietimo filosofiją ir sistemą, iš esmės besiskiriančią nuo sovietinės švietimo sampratos.

Štai tie esminiai skirtumai.

1. Švietimas yra bendro kultūros proceso dalis, o ne atskiras ir uždaras valstybės veiklos sektorius (bendra Kultūros ir švietimo ministerija Nepriklausomybės pradžioje buvo ne atsitiktinumas, o konceptualus dalykas. Tik vėliau jos buvo išskirtos praktiškais valdymo sumetimais, o paskui iš akių išleista ir koncepcija).

2. Iškeltas švietimo tautinis pobūdis, teigiant, kad švietimas privalo būti įsišaknijęs tautos kultūroje, o ne beveidėje valstybės erdvėje, kaip tai buvo sovietmečiu, kur nuo Vladivostoko iki Baltijos krantų galiojo tos pačios mokyklinės programos, tie patys (verstiniai) vadovėliai, vienodi mokymo metodai, bendra sovietinė ideologija. Tautinės mokyklos idėja buvo iškelta kaip priešprieša sovietiniam beveidžiam neva internacionalizmui, o faktiškai – rusifikacijai. Tačiau negalvota, jog reikia grįžti į prieškario Lietuvos mokyklą, teigta, kad mokykla turi būti atvira pasaulio kultūroms, moderni, atitinkanti pasikeitusio pasaulio iššūkiams.

3. Priešingai sovietinės mokyklos nuostatai formuoti vaiką pagal valstybės primestą ideologinį modelį, iškeliama nuostata ugdyti vaiką, atskleidžiant jo gabumus, polinkius, jo asmenybės savitumą. Mokytojas ne moko vaiką, bet padeda jam mokytis, sąvoką mokyti pakeičia mokymasis.

4. Užuot skatinus konkurenciją, ugdomas solidarumas, siekiama solidarios visuomenės. Nepriimama elitinės mokyklos idėja, siekiama, kad kiekvienas vaikas galėtų mokytis, turėtų vienodas starto galimybes, nepriklausomai nuo tėvų socialinės padėties. Laisvas žmogus darnioje visuomenėje – į tokį ateities idealą orientuojamasi.

Nedetalizuojant ir nekonkretizuojant bendriausiųjų nuostatų, dar ir šiandien galima drąsiai teigti, jog reformos koncepcija yra įspūdinga. Ji buvo atgimstančios tautos galingas minties skrydis, projektuojantis tautos prisikėlimą po okupacijos nakties, tautos augimą, tobulėjimą, suvokiant lemiamą švietimo vaidmenį šiame kelyje. Tas Meilės Lukšienės ir jos artimiausių bendradarbių kūrinys yra iškilus lietuvių kultūros faktas, susilaukęs ir tarptautinio pripažinimo, kaip geriausiai pavykęs Rytų ir Vidurio Europos švietimo projektas. Jam būdinga labai plati, universali aprėptis (nuo darželio iki universitetų), savarankiškumas ir originalumas, pasitelkus tiek lietuviškąjį pedagoginės minties paveldą, tiek šiuolaikinio pasaulio patirtį. Tokie tekstai, kaip „Lietuvos švietimo reforma“(1992), „Bendrosios programos“(1994), M. Lukšienės knyga „Jungtys“(2000), impozantiškas beveik 700 puslapių R. Bruzgelevičienės veikalas „Lietuvos švietimo kūrimas 1988–1997 metais“(2008) turėtų būti studijuojami kultūrologų, edukologų, švietimo strategų, visos pedagogų bendruomenės, nes tai dar iki šiol toli gražu pakankamai neatskleistas ir neišsemtas minčių bei idėjų lobynas. Nebijau šios reformos užmojų ir masto lyginti su Edukacinės komisijos darbais. Ryšį su jais yra stipriai jautusi Meilė Lukšienė, kuriai Apšvietos tradicija labai svarbi, kurią ji giliai pažįsta ir kurios įspūdingą interpretaciją yra davusi savo puikiame veikale „Demokratinio ugdymo mintis Lietuvoje: XVIII a. pabaiga – XIX a. pradžia“(1985).

Bet reformoje glūdėjo ir anam metui neišvengiamas tragizmo pradas. Ji pradėta realizuoti grėsmės akivaizdoje, kai Nepriklausomybė dar tebebuvo lydima netikrumo ir pavojų. Kai karštligiškai skubėta bijant, kad nesugrįžtų okupacinės jėgos, vėl pasuksiančios vos bepradedančią keistis švietimo sistemą atgal. Užtat pritrūko laiko eksperimentams, pasitikrinimams. Be galo trūko pajėgų mokytojų perkvalifikavimui, peratestavimui. Buvo aišku, kad mokytojas yra pagrindinis reformos veiksnys. Stengtasi mokytojams padėti, buvo rengiami seminarai, skaitytos paskaitos. Tačiau reformos nepriėmė aukštosios mokyklos (neatsitiktinai apie būtinybę jas reformuoti kalbama dar ir šiandien, reformai pasiryžęs yra naujasis švietimo ir mokslo ministras), taip pat ir mokytojus specialiai rengiančios. Nebuvo taip, kad iš ten sklistų reformos dvasia, kad jauni mokytojai išeitų reformai pasirengę ir jos idėjomis užsidegę. Pagaliau – liko neišspręsti finansavimo dalykai, reforma faktiškai vyko visuomeniniais pagrindais. Tie visi trūkumai ir netesėjimai buvo akivaizdūs, bet kartu žinota, kad kitaip nebus ir kito kelio nėra.

Pirmaisiais nepriklausomybės metais reforma gyveno savo romantinio pakilimo laikus. Skubėta pakeisti sovietmečio paveldą, struktūras, ugdymo turinį, žmonių santykius. Nuo pat 1988 m. mobilizuotos visos reformai pritariančios intelektualų pajėgos, daugiausia universitetų žmonės, bet taip pat ir mokytojai, kurie ėmėsi kurti naujas programas, rašyti vadovėlius. Bet netrukus atėjo lūžis, situacija darėsi vis komplikuotesnė, keitėsi ministrai. Neliko Dariaus Kuolio, kuris turėjo ypatingą talentą užkrėsti visus reformos dvasia, organizuoti pokyčius, įtikinti ir patraukti mokytojus. Jam išėjus, nepasakyčiau, kad kas būtų specialiai stabdęs reformą. Dar vyko labai pozityvių dalykų. Visų pirma Atviros Lietuvos fondo veikla, kaip tik tuo metu prasidėjusi, ir jo gal svarbiausias projektas „Švietimas Lietuvos ateičiai“, vadovaujamas to paties D. Kuolio ir veikęs išvien su ministerija. Buvo organizuotas vadovėlių rašymas ir leidyba, mokykla susilaukė tokių nuostabių mokomųjų knygų, kokių ji niekados dar nebuvo turėjusi. Ypač pažymėtini puikiausiai iliustruoti dailės istorijos vadovėliai, specialūs dailės albumai, monografijos – visa tai keliavo į mokyklų bibliotekas, nes estetinis ugdymas buvo viena iš esminių reformos idėjų. Mezgėsi kontaktai su Vakarų pasaulio mokyklomis. Direktoriai ir mokytojai keliavo į Skandinaviją, Vokietiją, Austriją, Dzūkijos moksleiviai lankėsi Prancūzijoje... Realizavosi atviros mokyklos idėja. Bet šalia viso to vis labiau ėmė įsigalėti gyvenimo sanklodos inercija, kuri ėmė slopinti reformos idėjų kūrybinį polėkį, deformuoti tai, kas joje esminga, kreipti švietimą kitokia linkme, negu buvo sumanyta.

O kaip yra dabar? Koks švietimo realybės santykis su pamatinėmis reformos idėjomis? Deja, su jomis prasilenkiama gana esminiais momentais.

Anuomet sukurtai švietimo koncepcijai labai svarbi buvo mokyklos savarankiškumo, kūrybiškumo, individualumo idėja, pagrįsta laisve ir atsakomybe. Jos išlaikyti nepavyko. Palaipsniui ėmė įsigalėti vis didesnis reglamentavimas ir unifikavimas, įvedamas vis griežtesnis kontrolės mechanizmas. Mokytojas, taip pat ir mokyklos administracija yra apkrauti tokiu popierizmu, kuris toli prašoka sovietmečio praktiką. Iš mokytojo tai atima begales laiko, energijos, užgniaužia pedagoginio kūrybiškumo kibirkštį. Šitoji problema nėra nežinoma, ją kėlė streikuojantys mokytojai, atrodo, kad ją supranta naujieji švietimo strategai, jie lyg ir žada nuo mokytojo pečių nukelti ataskaitų ir beprotiško unifikuoto planavimo naštą. Labai svarbu, kad pažadai neliktų vien pažadais.

Kita reformai esminė idėja, jog viso ugdymo pagrindas – dorinis ugdymas. Etika turėtų persmelkti visus dėstomuosius dalykus. Ypač ji svarbi pilietiniam ugdymui, nes be dorovinės piliečių brandos neįmanoma visavertė demokratija. Šiandien tai jau ne teorinis postulatas, bet skaudi realybės problema. Matome, kad dauguma mūsų valstybinio ir visuomeninio gyvenimo anomalijų kyla iš dorovės stygiaus. Sunkumai, kuriantis pilietinei visuomenei, rinkimų paradoksai, daugybė viešojo gyvenimo ydų, nacionalinės nelaimės mastų įgavęs alkoholizmas – tai vis arba tiesioginiai, arba antriniai rezultatai žmonių tamsumo ir amoralumo bet kuriame visuomenės lygmenyje, pradedant visuomenės viršūnėmis, baigiant apačiomis. O kito išsigelbėjimo kaip tik žmogaus švietimas ir ugdymas nuo mažumės ir per visą gyvenimą – nėra.

Šiandien mokykla – visos jos pakopos – nuo pradinės iki universitetų – turi daugybę spręstinų problemų. Manau, kad atrasti tinkamų sprendimų galėtų padėti, be viso kito, ir įdėmus reformos nuostatų, idėjų, jos patirties studijavimas. Gal tai padėtų rasti kelią ir prie vieno iš esminių reformos postulatų: pakeisti švietimo orientaciją nuo žinių gausinimo ir kaupimo į ugdymą – kūrybiškumo, iniciatyvumo, kritinio mąstymo, gebėjimo atsiliepti į kintančios visuomenės iššūkius ir spręsti praktinius gyvenimo klausimus. Ugdyti atsakingą tautos narį ir savo valstybės pilietį, įsipareigojusį visados atsižvelgti į bendrąjį gėrį, jį gausinti ir gerbti.