Marija, ar buvai kada smarkiai supykusi, visiškai praradusi savitvardą? Mes žinome, kaip įtūžęs Jėzus šventykloje barė pinigų keitėjus. Valdžia manė, jog Jis prarado nuovoką. Bet mes tikime, kad Jis tiksliai žinojo, ką darąs, ir privalėjo elgtis drastiškai – o tai jau kitas dalykas.

Aš prarandu savitvardą. Net sutelkusi visą valią nesuvaldau protrūkių. Jų aš tikrai neplanuoju. Pratrūkstu ir besiruošdama Kalėdoms. Noriu, kad šis metas būtų ypatingas, kupinas švelnios meilės, buvimo su tavimi, pokalbių su mažuoju Jėzumi, tuoj tuoj mums užgimsiančiu. Noriu šeimą ar kaimynus džiuginti Marijos bei Kristaus vertais darbais. Bet juk žinai, kaip būna... Mano šedevras prisinarplioja, kaskart vis ryškėja jo išvirkščioji pusė.

Marija, tu tikriausiai niekuomet nepratrūkdavai pykčiu kaip aš, nors kartais ir tau tekdavo nusivilti. Buvai darnios prigimties. Pasinaudok savo įtaka ir tramdyk mane, kai mano kelionė iš Nazareto į Betliejų tampa sunki ir aš nesusivaldau.

Advento pasakojimas

Mažasis Frenkas vartėsi ir blaškėsi. Niekaip neužmigo. Galiausiai pašnabždomis tarė: „Dieve, ar esi čia?“

Mažasis Frenkas gulėjo nekrutėdamas, tempte įtempęs ausis.

– Taip, esu, –  tarė Dievas.

– Turiu bėdą, –  tarė Frenkas. – Dieve, Tu juk visus myli, ar ne?

– Taip, myliu visus.

– Ir Lizą myli? Tą, kuri gyvena kitame kvartale.

– Taip, myliu ir Lizą, gyvenančią gretimame kvartale.

– Šiaip ji man labai patinka, bet šiandien jos nekenčiu, –  pasiskundė mažasis Frenkas. – Vos tik pagalvojus apie ją ima siutas. Šiandien ji sugadino visą spektakliuko repeticiją, mat mokėjo savo, angelo, žodžius, o mes nemokėjome piemenų žodžių. Ji pasiūlė mums vaidinti avis, kurioms tereikia bliauti „bėėė“. O dar geriau, jei būtume medžiai ir vien stovėtume scenoje. Taip įsiutau, jog išrėžiau: „Esi bjaurus, baisuoklis angelas!“ Mudu abu įtūžome. Dabar jos nekenčiu. Ir nebenoriu, kad ji man patiktų.

Dievas paklausė:

– Netgi nenori, kad vėl kada patiktų?

– Visai nenoriu, –  sušnabždėjo Frenkas.

Šiek tiek pagalvojęs tarė:

– Dieve, ar išpildysi mano norą?  Ar galėtum šiąnakt Lizą mylėti dvigubai labiau, nes aš negaliu? Prašau!

– O, taip, aišku, kad galėsiu, –  tarė Dievas.

Mažasis Frankas sušnibždėjo:

– Ačiū. Iš visos širdies ačiū.

Ir apsivertęs ant šono jis giliai užmigo nesuspėjęs Dievui palinkėti net labos nakties.

  (Vokiško originalo autorius nežinomas)

Darbai

Kalėdų linksmybės, sudėtinės vaišės bei labdaros darbai tuština kišenę ir didina įtampą. Maloni gatvėje, tačiau nepakenčiama namie? Susitelk ir iš naujo surikiuok prioritetus.

Malda

Dieve, ar išpildysi mano prašymą. Gal galėtum šiąnakt „Lizą“ mylėti dvigubai karščiau, nes aš negaliu? Prašau!

Iš knygos M. Jean Frisk. Džiugus lūkestis: Advento kelionė su Marija, 2008