Lapkričio 21 - 22 d. Vilniuje vyko IV jaunimo sielovados forumas „Jaunimas ir Evangelija: tikėjimo perdavimo kelias“, sukvietęs 180 jaunimo sielovados bendradarbių iš visos Lietuvos. Savo patirtimi forume dalijosi ir Taize bendruomenė.

Taize bendruomenė jau daug metų priima jaunus žmones. Nors per tiek metų labai keitėsi susitikimų dydis ir kiti aspektai, pagrindinis troškimas nepasikeitė: trokštame, kad jauni žmonės atrastų Kristų ir  grįžę į kasdienį gyvenimą norėtų įgyvendinti tai, ką atrado apie Jį. Mūsų įkūrėjas brolis Roger mėgo kartoti, jog svarbu ne tai, kiek daug buvo suprasta apie Kristų ir Evangeliją, bet kiek išdrįstama įgyvendinti tai praktiškai.

Norėtume pasidalyti keliais apmąstymais, kurie remiasi mūsų patirtimi dirbant su jaunais žmonėmis. Laiške romiečiams šv. Paulius sako, jog tikėjimas prasideda nuo klausymo (plg. Rom 10, 17). Kad galėtume girdėti, pirmiausia turime būti tam pasirengę. Širdys turi būti atviros, jei norime, kad žodžiai įsiskverbtų ir paliestų mus.

Norime pabrėžti, jog tai šiandien tampa daug svarbiau negu bet kada. Mūsų miestai gyvena paskendę anonimiškume, didžiulis gyvenimo tempas ir augantis stresas apsunkina žmonių gebėjimą ne tik ką nors išgirsti, bet ir būti atidiems, jautriems kitam. Daugeliui žmonių yra sudėtinga sustoti ir tiesiog skirti laiko pabūti kartu, nes jų dienotvarkė perpildyta, jaučiama nuolatinė laiko stoka. Mūsų visuomenė mums nuolat kartoja: „Judėk į priekį.“

Jauni žmonės nuolat turi neatidėliotinų reikalų bei rūpesčių ir dažnai sako kaip viena mergina: „Dievas? Aš pirma turiu išspręsti daug kitų problemų, kad galėčiau galvoti apie Dievą.“ Dievas dažnai ištrinamas iš jaunų žmonių gyvenimo paveikslo. Žinoma, Jis vis dar ten yra. Bet jiems per sunku surasti laiko ir vietos priimti Jo buvimą.

Kas galėtų padėti jauniems žmonėms? Remdamiesi patirtimi, pažymime, kad svarbu atkreipti dėmesį į jaunų žmonių aplinką, situaciją, kurioje jie gyvena, ir tai yra pirmoji ir lemiama priežastis.

Pasitikėjimo atmosfera

Kai jaunimas atranda pasitikėjimo atmosferą, kažkas pasikeičia. Jie tampa imlesni, jautresni. Ką reiškia pasitikėjimo atmosfera?

Taip galėtume apibūdinti vietą, kur jauni žmonės tiesiog jaučiasi laukiami, kur jų buvimas vertinamas. Tai yra vieta, kur jie liaujasi saugotis ir rūpintis, ką kiti galėtų pagalvoti ar pasakyti apie juos. Tokioje aplinkoje žmonės tampa labiau pasirengę priimti kitus ir leisti kitiems priartėti prie jų. Šią vasarą susitikau su jaunu žmogumi iš Portugalijos, kuris sakė: „Čia mes turime tik vardą ir šalį, iš kurios esame kilę, jokio kito bagažo. Tu prisistatai ir tiesiog pradedi kalbėtis.“

Dažnai nešiojamės su savimi daug visokio bagažo, daiktų, kurie mus apsunkina ir kurie mums neleidžia susitikti su kitais ir su Dievu. Kai jaučiamės laukiami, galime pasidėti savo krepšius. Pirmieji įspūdžiai, labai paprasti dalykai yra patys svarbiausi. Kai žmonės atvyksta į Taize, mes pastebime, kaip svarbu tiesiog nusišypsoti, tarti kelis draugiškus žodžius, pasiūlyti puodelį arbatos po ilgos kelionės.  Žmonių veidai tiesiog iškart pradeda keistis.

Mes patyrėme, kad, norint sukurti tokią atmosferą, mūsų neturi būti daug. Tą galima padaryti ir didelėje grupėje, ir mažoje virtuvėje su sauja žmonių. Močiutės dažnai mums pažįstamos kaip tokio klimato kūrėjos. Arba mokytojai, kurie sukuria konstruktyvią ir palaikančią atmosferą su savo mokiniais, studentais.

Kiekvienas žinome, kaip gerai mus veikia tokia aplinka. O kaip jauną žmogų paveikia tikėjimo aplinka? Pasitikėjimo atmosfera, tikėjimas pradeda kai ką reikšti jaunam žmogui. Tikėjimo žodžiai įgyja kvėpavimą ir gyvybę. Jie tampa realybe. Baigdamas norėčiau pakalbėti apie du kelius, kuriuose tikėjimas kartu su pasitikėjimo atmosfera gali tapti realybe.

Kristaus svetingumas

Pirmiausia pats svetingumas. Norėčiau atkreipti dėmesį į gilesnę jo prasmę. Ką reiškia svetingumas, kai žiūrime į jį tikėjimo akimis? Šventasis Paulius rašydamas Romos bendruomenei, kuri kovojo dėl suskilimo tarp žydų ir nežydų, sako: „Priimkite vienas kitą, kaip ir Kristus jus priėmė, Dievo garbei“ (Rom 15, 7). Paulius nori atkreipti dėmesį į tai, kad svetingumas nėra vien tik įprastas socialinis įsipareigojimas arba, kaip šiandien įvardytume, svarbi kultūrinė vertybė, bet krikščionims tai yra paties Kristaus išraiška. Tai yra gyvas jo darbo išplėtimas tarp mūsų. Kai leidžiamės būti priimti ir priimame kitą, nepažįstame kito, kuris kol kas yra nepažįstamasis mums, tačiau pažįstame Kristų, kurį priimame.

Tokiu atveju, kai gyvename dėl Kristaus, mūsų neturėtų stebinti, jog svetingas priėmimas yra viena iš Dievo Dvasios dovanų, kurios padeda mums statydinti vieną kūną. Pavyzdžiui – klausymasis. Svetingumas skatina klausytis. Taip pat paprasčiausias geranoriškumas. Priėmimas gali tapti geranoriškumo mokykla, kurioje mokomės galvoti apie kitus pirmiau negu apie save, arba domėtis kuo nors ne iš savo aplinkos. Svetingas priėmimas yra būdas tikėjimui suteikti „kūną“. Kristus priima mus, ir tikėjimas jau yra tai, kaip bendraujame su kitais. Kai  kalbame apie tikėjimą, tai, ką pasakome, nebus tiesiog daug žodžių.

Jaunų žmonių klausimų svarba

Antrasis kelias, kuriuo tikėjimas tampa realybe, padedant pasitikėjimo atmosferai, yra klausimai. Daugeliui jaunų žmonių šiandien tikėjimas atrodo kažkas abstraktaus ir tolimo, o Bažnyčia – vieta, kur kalbama kažkokia keista visiškai nuo kasdienybės nutolusia kalba. Jeigu jauni žmonės nepakankamai pasitiki, kad galėtų užduoti su tikėjimu susijusių klausimų, tai ir liks abstraktu bei tolima. Prisimenu pirmaisiais savo buvimo Taize bendruomenėje metais išgirdau seną jėzuitą, Biblijos teologą iš Romos, kuris buvo atvykęs aplankyti mūsų į Taize. Jis kalbėjo apie savo patirtį su studentais. Jėzuitas sakė, kad būdamas jaunas mokytojas galvodavo, jog jei studentai neturi klausimų po to, kai jis ką nors jiems paaiškindavo, tai reiškė, kad jie viską suprato. Tačiau bėgant laikui jis suvokė, kad buvo visiškai priešingai. Kai studentai užduodavo klausimų, tai reikšdavo, jog jie kai ką suprato. Atverti save jaunų žmonių klausimams gali būti neramu. Bet priimant juos su tikėjimu, suprasime, jog nereikia bijoti išgirsti jų klausimų, kad mes pradedame suprasti tai, ko jie klausia.

Vienas iš dažniausiai Taize broliams užduodamų klausimų: „Kaip atsiradote čia?“, „Kodėl tapote broliu?“ Šie klausimai dažniausiai lydimi tylos, kadangi gali netgi išgirsti, kaip jie laukia tavo atsakymo. Susitikti kažką, kas yra įsipareigojęs gyventi Dievui, daugeliui jaunų žmonių gali būti didelis slėpinys, ir tai jiems nepaprastai svarbu. Kai jaunuoliai užduoda tokius klausimus, tai, mano nuomone, jau yra didelis žingsnis jiems: jie pradeda suprasti, jog tikėjimas nėra tik darymo ar sakymo klausimas, bet kad tai pirmiausia yra sekti Kristumi.

Bernardinai.lt