Vėl prabyla Izaijas, ruošiantis mus Viešpaties atėjimui. Pateikęs apleistų, bergždžių, nelaimingų, vyrų netekusių, nešlovę užsitraukusių moterų įvaizdį, Izraelį jis palygina su panašioje padėtyje atsidūrusia ir dėl to visiškai bejėge moterimi.

Dar visai neseniai speciali televizijos laida pasakojo apie penkiasdešimt narkomanių moterų iš Šiaurės Amerikos, kurios buvo žiauriai kankinamos, mušamos ir pagaliau nužudytos. Jų palaikai buvo pakasti kiaulių fermos diendaržyje. Sustabdžiusi automobilį prie kelio ženklo Stop, į specialios laidos vedėją ir operatorių grupę kreipėsi nevilties apimta moteris, maldaudama išvaduoti ją iš kančių.

Už šimtų mylių sėdėjau suakmenėjusi nuo patirto siaubo – šiais laikais, mūsų išmintingame amžiuje, jaučiuosi bejėgė ką nors pakeisti, nieko negaliu padaryti, nebent apraudoti šios labai jaunos moters orumą. „Tėve, –  meldžiausi, –  ar tikrai nėra nieko, kas galėtų šitai pakeisti?“

Paskui grįžau prie Izaijo, ir jis mane paguodė. Mūsų maloningasis Dievas nepamiršta:

Nebijok, nebūsi sugėdinta,

nerausk iš kuklumo, nepateksi į nemalonę.

Savo jaunystės gėdą pamirši

ir neprisiminsi našlystės negarbės.

Trumpai valandėlei palikau aš tave,

bet su didele meile vėl tave pasiimsiu.

Ūmai supykęs, valandėlę slėpiau nuo tavęs savo veidą,

bet amžina meile tavęs pagailėjau (Iz 54, 4. 7–8).

Darbai

Šiandien galvok apie Mariją, apie apleistą ir sugėdintą našlę, mirtimi nubausto nusikaltėlio motiną. Šventasis Raštas sako, kad ši moteris „stovėjo“ po kryžiumi. Ji stovėjo! Neraudojo ir nerypavo, kaip kartais matai filmuose, bet skendėjo gilesniame bejėgiškos širdgėlos ir neblėstančios meilės skausme. Ji stovėjo visiškai atstumta.

Kartais pasaulis mus nuvilia. Mes veblename įprastus, banalius žodžius, panašius į šį sakinį, užuot savo ramiu, tvirtu ir nesvyruojančiu buvimu šalia suteikę tikrąją paguodą. Kančios ištiktieji iš  mūsų veido išraiškos supras, kad juos užjaučiame, giliai užjaučiame. Ko gero, mums patiems reikia išdrįsti giliai pažvelgus į akis kenčiantiems ir apšmeižtiems ramiai ir tyliai juos paguosti: aš su tavimi. Aš tavimi pasirūpinsiu.

Patikėk Marijai, Sopulių Moteriai, tuos, kuriuos ištiko panašus likimas. Ir guosk juos kaip mokėdamas.

Malda

Mes skubame tavo globon, o Švenčiausioji Dievo Motina; nepaniekink mūsų prašymų mūsų reikaluose, bet visados gelbėk iš visų pavojų, o šlovingoji ir palaimintoji Mergele.

  (Sub tuum, III a. egiptietiškas papirusas)

Iš knygos M. Jean Frisk. Džiugus lūkestis: Advento kelionė su Marija, 2008