Gruodžio 19 d. minime popiežių Urboną V (1310-1370).

Tikrasis jo vardas – Guillaume de Grimoard. Gimė 1310 m. Grisac‘e, Prancūzijoje. Mokėsi Montpeljere ir Tulūzoje. Įstojo į benediktinus Chirac‘e, buvo įšventintas kunigu, Paryžiuje gavo daktaro laipsnį, buvo vienas žinomiausių kanonų teisės profesorių, dėstytojavo Paryžiuje, Avinjone, Montpeljere ir Tulūzoje. 1352 m. tapo šv. Germano abatijos Auksere abatu, atliko kelias popiežiaus pavestas diplomatines misijas, 1361 m. buvo paskirtas šv. Viktoro abatijos Marselyje vadovu.

1362 m. rugsėjo 28 d. buvo išrinktas popiežiumi ir išvyko į Avinjoną (Prancūzija), kur tuo metu buvo popiežiaus rezidencija.

Urbonas bandė atkurti taiką Europoje, bet nedaug pasiekė. 1367 m. jo paskelbtas kryžiaus žygis prieš turkus buvo sėkmingas. Tais pačiais metais kardinolas Albornozas atkūrė tvarką Popiežiaus valstybėje, ir Urbonas perkėlė šv. Tėvo rezidenciją iš Avinjono (kur ji buvo 49 metus) į Romą. Jis gyveno paprastai ir kukliai, o tai ne visada patikdavo dvasininkijai, kuri buvo pratusi prie patogumų ir privilegijų. Jis ėmėsi atstatinėti bažnyčias ir vienuolynus, padėjo vargšams, kvietė žmones vėl atsigręžti į Dievą. Pal. Urbonas V daug nuveikė Bažnyčios labui, padėjo mokykloms ir universitetams. Korupcijos laikais jis pats buvo sąžiningas ir kitus kvietė tokius būti. 

Jis priartėjo, bet nesugebėjo iki galo pasiekti vieno iš didžiausių savo tikslų – suvienyti Rytų ir Vakarų bažnyčias. 1369 m. į Romą atvykęs Graikijos imperatorius Jonas V Palaeologas išsižadėjo savo schizmos, tačiau šis valdovas taip ir nesugebėjo grąžinti į Bažnyčią savo liaudies.

Nors ir būdamas popiežiumi, Urbonas laikėsi benediktinų regulos. Popiežiaus sveikata vis silpnėjo, ir jis nusprendė sugrįžti į Avinjoną (Prancūzija), kad galėtų atsisveikinti su paprastais žmonėmis, kuriems taip dažnai padėdavo. Ten po trijų mėnesių mirė. Beatifikuotas 1870 m.

Kartais mes turime priimti sunkius sprendimus. Tuomet melskime Kristaus šviesos, kad ji mus nušviestų.