O Dovydo rakte, karališkas Izraelio skeptre,

Tu, kuris atrakini taip, jog niekas neužrakina;

ir kuris taip užrakini, jog niekas negali atrakinti,

ateik ir išlaisvink žmoniją iš kalėjimo grandinių,

nes ji tūno tamsybėse ir mirties ūksmėje.

Praeis dar viena diena, ir šiaurės pusrutulyje švęsime ilgiausią metų naktį. Anot tradicijos, Jėzus gimė „nakčiai įpusėjus“. Tamsos ir nakties simboliai puikiai perteikia  žmonijos beviltiškumo, tuštumos jausmą bei gniuždančią ne tik žmonių tarpusavio, bet ir Dievo nemeilę.

Keista, bet užvaldžius panašiems jausmams, imame manyti, jog kitų žmonių jie nevargina ir niekad nekankino. Ir labai nustembame išgirdę, jog jie ištikdavę net tokius iškilius šventuosius, kaip milijonų žmonių mylimą Teresę iš Kalkutos. Savo dvasios vadovui Motina Teresė rašė:

Mano sielą drasko prieštaravimai: ji ilgisi Dievo, ir Jo troškimas be galo gilus, skausmingas, lyg nuolatinė kančia, – ir tuo pačiu jaučiuosi Dievo nemylima, tuščia, be tikėjimo, be meilės, išblėsusi... Dangus man nieko vertas, tuščia vieta.

Kitą kartą ji sugeba parašyti:

Ėmiau mylėti savo tamsą, nes dabar tikiu, jog ji yra dalis, labai nedidelė Jėzaus  žemėje kentėtos tamsos ir kančios dalis.

Ir:

Nuolat besišypsanti – tokie seserų ir žmonių atsiliepimai apie mane. Jie mano, jog tikėjimo, pasitikėjimo ir meilės yra pilna mano esybė... O, kad jie žinotų, jog  linksma nuotaika tarsi apsiaustas slepia tuštumą manyje ir  kančią.

Viešėdamas Jungtinėse Valstijose tėvas Joseph’as Kentenich’as, Marijos apaštalinio judėjimo Schoenstatt įkūrėjas, keletą sekmadienio pamokslų paskyrė pamąstymams apie dievišką šypseną ir žmogiškas ašaras. Kaip ir daugelis kitų prieš jį rašiusių autorių, jis gyvenimą vadino meilės žaidimu. Šio žaidimo pagrindinis veikėjas yra Dievas. Remdamasis savo patirtimi, Kentenich’as kalbėjo, kad „kai, Dievui apšvietus mūsų protus, pagaliau dieviškąjį planą imame suvokti kaip meilės planą, –  planą, skirtą vadovauti mūsų gyvenimui ir mus įtikinti, kad visi Dievo darbai, įsakai ir leidimai yra Jo meilės išraiška“, tuomet, nepaisant ašarų upelių ir dažnai užslenkančios tamsos, prasideda tikrasis gyvenimas.

Tikima, kad mano akys ir lūpos atspindi džiugią šypseną. Aš priklausau Dievui, nepaliauju ėjęs pas Dievą, esu Dievo nešamas net ir tuomet, kai iš akių plūsta ašaros. Iki manęs, kad ir smarkiai apsilpęs, dar sugeba prasiskverbti stiprus dieviškas atspindys, –  ir tai suvokimo, kad Dievas yra manyje, Dievas per mane ir kad viskas priklauso Jam, rezultatas.

Darbai

Ar kiti matys ir pagirs tavo gerus darbus? Ar manai, kad tavo gyvenimas, nepaisant visų pastangų, skendi gniuždančioje tamsoje, o tavo gerumo proveržiai kyla iš tuščios širdies? Prašyk šiandien Marijos, kad  pasidalytų savo šypsena su tavimi, kaip tu ją daliji kitiems.

Malda

Jėzau, išmokyk mane mylėti tamsą, nes dabar tikiu, kad ji yra Tavo tamsos ir skausmo žemėje, kad ir labai maža, dalis. (Pal. Motina Teresė iš Kalkutos)

Iš knygos M. Jean Frisk. Džiugus lūkestis: Advento kelionė su Marija, 2008