O visų tautų karaliau,

tas, kurio jos visos nekantriai troško

ir kuris lyg kertinis akmuo jas tobulai suvieniji,

ateik ir išgelbėk vargšę žmoniją,

kurią iš dulkių sutvėrei.

Bažnyčia mums suteikia galimybę kasdien rinktis į Eucharistinę liturgiją ir Valandų liturgiją. Per šimtmečius krikščionys dienos ir nakties laiką skirstė maldai, poilsiui, darbui ir, be abejo, pramogai. 

Šiose meditacijose mes bandėme mąstyti ir melstis. Tik kas yra toji malda? Ar galiu apibūdinti, ką malda reiškia tau? Joks kitas žmogus negali ištarti žodžių už mus ar mąstyti mūsų mintimis. Kiekvienam iš mūsų su Dievu kalbėtis reikia sava kalba ir savitai. Tačiau net ir tokiu atveju malda nėra vien nevalingai prasiveržęs vidinis impulsas: melstis reikia panorėti. Juo labiau  neužtenka žinoti, ką apie maldą apreiškia Šventasis Raštas: melstis reikia ir mokytis. Dėl to Šventoji Dvasia gyvu perdavimu (šventąja Tradicija) moko Dievo vaikus melstis „tikinčioje ir besimeldžiančioje Bažnyčioje“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2650).

Toliau Katekizmas aiškina, kad besimeldžiančioje širdyje Šventoji Dvasia yra gyvasis vanduo, „trykštantis į amžinąjį gyvenimą“ (Jn 4, 14).  Kristus yra gyvojo vandens šaltinis. „Krikščionio gyvenime yra versmių, prie kurių mūsų laukia Kristus, kad mus pagirdytų Šventąja Dvasia“ (KBK, 2652). Bažnyčios liturgijoje pagrindinės, gausiai plūstančios versmės yra Dievo Žodis.

Dėl mūsų gyvenimo ir darbo pobūdžio gana sunku kasdien dalyvauti liturgijoje. Apdovanoti yra tie, kurie gali. Jie girdi Jėzaus mokymą ir priima Jo tikrą kūną, suvienijantį su Juo. Nepaisant to ir netgi būtent todėl kelionę į darbą ir atgal ar į turgavietę reikia paversti aukojimo ir maldos stalu. Reikia atrasti Jo veidą mus supančiuose žmonėse.

Dvasiniai autoriai pastebi, kad vaizdiniai ne tik padeda, bet ir trukdo susitelkti maldai. Kai kurios Rytų religijos garsėja bandymais siekti tokio apmąstymų lygio, kurio nepertrauktų jokie vaizdiniai. Vakarietiška mąstysena teigia, kad vaizdiniai išreiškia už jų esančią tikrovę. Šiandieniame ryšių  technologijos pasaulyje vaizdai, nepaisantys jokių sienų, atlieka lemiamą vaidmenį. Kažin ar būtų įmanoma atriboti juos nuo mūsų juslių. Užuot bandžius, vaizdinius reikėtų persijoti per savotišką dvasinį sietą, kad jie taptų maldos dalimi.

Darbai

Kertinis akmuo – Jėzus Kristus. Jis mūsų dėmesio centras, mūsų objektyvas – mūsų sietas. Ką darytų Jėzus, matydamas, ką matome mes, girdėdamas ar lytėdamas tai, ką mes girdime ar liečiame? Ar esame pakankamai nurimę, kad šitai suprastume?

Malda

Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę (Lk 1, 47).

Iš knygos M. Jean Frisk. Džiugus lūkestis: Advento kelionė su Marija, 2008