Šiais metais pasirodė pakartotinis V. E. Franklio veikalo „Sielogyda. Gydytojo rūpestis – siela“ leidimas (Vilnius. Vaga. 2008. Iš vokiečių kalbos vertė Austėja Merkevičiūtė). Tai trečioji žymiojo neurologo, psichiatro, psichoterapeuto ir vieno įtakingiausių XX amžiaus mąstytojo, logoterapijos ir egzistencinės analizės pradininko  prof. dr. Viktoro Emilio Franklio (1905–1997) knyga lietuvių kalba. 1997 m. iš spaudos išėjo jo veikalas „Žmogus ieško prasmės“ (Vilnius. Katalikų pasaulis), o 2000 m. – „Nesąmoningas Dievas: psichoterapija ir religija“ (Vilnius. Vaga).

Pastarasis Franklio veikalas pateikia pagrindinius logoterapijos ir egzistencinės analizės principus. Anot paties autoriaus, logoterapija ir egzistencinė analizė yra mokslo sritys, kur susiliečia medicina ir filosofija, o sielogyda balansuoja tarp medicinos ir religijos. Todėl veikalas turėtų būti įdomus ne tik psichiatrijos ir psichologijos, bet ir filosofijos, teologijos, antropologijos, edukologijos sričių dėstytojams ir studentams, taip pat ir sielovadoje dirbantiems kunigams bei vienuoliams/ėms.

V. E. Franklio apmąstymų apie žmogaus būtį, o drauge ir jo mokslinių įžvalgų išeities taškas yra įsitikinimas, kad kiekvienas žmogus siekia atrasti ir įgyvendinti savo gyvenimo prasmę. Tačiau nūdien ši valia siekti prasmės (vok. Wille zum Sinn, ang. Will to Meaning) pernelyg dažnai yra neatpažinta arba pažeista. Todėl logoterapija kalba apie daugelio žmonių patiriamą egzistencinę frustraciją. Tokie asmenys skundžiasi beprasmybės jausmu arba vidine tuštuma, kurią logoterapeutai įvardija kaip egzistencinį vakuumą. Šį egzistencinį vakuumą šiandienos vertybių sumaišties pasaulyje pagrįstai būtų galima  laikyti kolektyvine neuroze. Kai egzistencinė neurozė pasireiškia neuroziniais simptomais, tuomet esama pagrindo kalbėti apie naujo tipo neurozę – noogeninę neurozę. Įsivyravus gyvenimo beprasmybės nuotaikai, savižudybė paradoksaliai gali pasirodyti kaip vienintelis prasmingas veiksmas.

Be abejo, ne gydytojo uždavinys suteikti paciento gyvenimui prasmę, ir niekas negali išrašyti gyvenimo prasmės recepto. Vis dėlto psichiatras pasinaudodamas egzistencinės analizės metodu gali padėti pacientui atrasti gyvenimo prasmę. V. E. Franklis įsitikinęs, kad gyvenimo ir atskirų jo momentų prasmė objektyviai egzistuoja. Todėl gyvenimo prasmę reikia atrasti, o ne subjektyviai ir savavališkai ją kam nors priskirti. Asmens gyvenimas ar atskiros jo gyvenimo aplinkybės gali atrodyti beprasmės, tačiau tokios anaiptol nėra. Net neigiami žmogiškosios egzistencijos aspektai, ypač tragiškoji kančios, kaltės ir mirties triada, turi savo pozityviąją prasmę, ir todėl yra bei privalo būti paversti laimėjimu.

Jei sugretiname valią siekti prasmės su valia siekti malonumo, pastebime, kad valia siekti malonumo yra prieštaringa. Kadangi kuo labiau vejamės malonumą, tuo labiau jį nuvejame, t. y. kuo labiau malonumą paverčiame savo gyvenimo tikslu, tuo labiau jį prarandame. V. E. Franklis pažymi, kad ši malonumo sureikšminimo nuostata yra dažniausiai šiandieną vis labiau plintančių seksualinių neurozių priežastis.

Nemaža veikalo dalis pristato vadinamąjį paradoksaliosios intencijos metodą. Tai būdas, kuris skiriamas gydyti baimės ir įkyriųjų būsenų neurozės kamuojamiems žmonėms. Pacientas, apimtas baimės ir įkyriųjų būsenų neurozės, nepajėgia atsikratyti nepakenčiamų minčių ar vaizdinių, grumiasi su jais, o šios grumtynės dar padidina spaudimą. Paradoksaliąja intencija pavyksta pasiekti, kad pacientas atsižada šios užburto rato kovos, simptomai silpsta ir galiausiai asmuo grįžta į normalią, sveiką būklę. Vienas iš paradoksaliosios intencijos elementų – išlaisvinantis humoro poveikis, įgalinantis išsivaduoti iš savo „reikšmingumo“ ir pažvelgti į save iš šalies.

Veikale aptariama meilės, kančios, mirties, darbo prasmė; laisvės, atsakomybės, malonumo, seksualumo, savižudybės temos. Analizuoti šiuos klausimus būtų visiškai neįmanoma neatsigręžiant į antropologinę problematiką. V. E. Franklis konstatuoja, kad didžiausia antropologinė klaida – redukcionistinis požiūris į žmogų, jį suvokiant tik kaip psichofizinę būtybę ir atitinkamai interpretuojant jo veiksmus (skyrius „Imago hominis“).

Logoterepija peržengia tą ribą, ties kuria sustoja daugelis psichoterapijos metodų. Gydymas dažnai lieka neveiksmingas, kol nepaliečiama prasmės problematika. V. E. Franklis, kaip kiekvienas didis ir tikras mokslininkas, suvokia savo pasiekimų ribas ir nuolankiai pripažįsta, kad ilgainiui logoterapijos pradininkų pasekėjai jų atradimus papildys ir pranoks. Kita vertus, jis išmintingai perspėja, jog logoterapija nėra psichoterapijos pakaitalas; ji tik prisideda sužmoginant psichoterapiją.

Knyga ne tik žadina gaivų optimizmą, bet ir akina skaitytoją platesniems užmojams, ne vien dėl to, kad kiekvienu gyvenimo momentu turime unikalią ir nuostabią galimybę (ir atsakomybę) pasirinkti vieną galimybę iš tūkstančio, ir taip tą vienintelę pašaukti gyvenimui, o visas kitas palikti nebūčiai, bet ir dėl to, kad dažnai nenumanome, jog esame pašaukti kur kas didesniems dalykams. Savo knygoje V. E. Franklis pateikia ne vieną įsimintiną ir ypatingu būdu į mus prabylantį pasakojimą: „Kadaise į laivą, plaukusį iš Marselio į Velnio salą, įlaipino negrą, nuteistą katorgai iki gyvos galvos. Išplaukus į atvirą jūrą garlaivyje (kalbame apie anuomet nuskendusį „Leviataną“) įsiplieskė gaisras. Kaliniui, itin stipriam vyrui, nuėmė antrankius, ir jis išgelbėjo dešimt žmonių. Už tai buvo amnestuotas. Jei Marselio krantinėje šio vyro būtų paklausę, ar jis mato kokią nors prasmę toliau gyventi, jis veikiausiai būtų papurtęs galvą. Apskritai nė vienas žmogus nežino, ko dar gali tikėtis iš gyvenimo, kokia didi valanda galbūt dar laukia.“

V. E. Franklis drąsina mus „nepraleisti vienkartinių progų“ ir gyventi taip, „tarsi gyventum antrą kartą, o pirmąjį būtum elgęsis taip blogai, kaip dabar ketini.“ Akcentuodamas didžią ir įstabią žmogaus gyvenimo galimybę rinktis ir būti atsakingam, V. E. Franklis pažymi, kad „žmogus nė akimirkos neišvengia būtinybės rinktis iš galimybių. Jis tik gali apsimesti, „tarsi“ neturėtų pasirinkimo ir laisvės apsispręsti. Toks apsimetinėjimas – žmogiškosios tragikomedijos dalis.“

Mokslinis ir dalykiškas dėstymo būdas supintas iš daugybės pavyzdžių iš medicininės Franklio ir jo kolegų praktikos, o kaskart pasitaikantis subtilus humoras veikalą daro nepaprastai įdomų ir patrauklų. Knyga intriguoja tarpdisciplininiu pobūdžiu ir giedriu viltingumu: „Sielogydos sritis įsiterpusi tarp dviejų karalysčių [medicinos ir religijos]. Taigi yra paribys. Kaip paribys, ji – niekieno žemė. Tačiau Pažadėtoji žemė!“

Ši knyga "Baltų lankų" knygyne

Bernardinai.lt