O spindinti aušra,

amžinosios šviesos didybe, skaisčioji teisingumo saule,

ateik čionai ir apšvieski

tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje.

Marija, tu pagimdei Dievą vidurnakčio valandą. Atėjo metas pakelti Kūdikėlį ant rankų ir įsižiūrėti į Jo mažytį veidą. Tavyje buvęs Dievas dabar ilsisi tavo glėbyje maitinamas ir prižiūrimas tavo neapsakomos, beribės meilės.

Pirmą kartą pagimdžiusios motinos verkia ir juokiasi vienu metu. Ar begali šioje žemėje būti didesnis darbas už tą, kuris atneša gyvybę? Kieno džiaugsmas gali pranokti tavąjį pagimdžius tiesą, kelią ir gyvenimą?

Šalia tavęs stovi Juozapas, ir evangelijos rašo, kad jis vienas pagelbėjo tau, nes kitos prieglaudos niekas nesuteikė. Taip, yra keletas paveikslų, kuriuose Juozapas vaizduojamas miegantis, nugarą atsukęs į ėdžias, norint išreikšti, kad vaikas ne jo. Bet Juozapas buvo su tavimi, ir jis garbino Kūdikėlį su visa tėviškos meilės jėga.

Tik akimirką, trumpą ir brangią akimirką, judu su Juozapu galėjote praleisti vieni du su savo Dievu šią stebuklo valandą. Ar jautis su asilu užbliovę puolė ant kelių? Ar angelai laukė, norėdami išvysti Dievo žmogiškąjį veidą?

Marija, tyliai veriasi tvartelio durys, kai vienas po kito prie prakartėlės ima rinktis svečiai. Čia pasibaigia mano kelionė. Čia aš trokštu pasilikti! Čia, kad ir kas benutiktų, savo širdį atiduodu tavo mažajam Meilės Karaliui.

Šiandien iš Evangelijos skaitome maldą, kurią Bažnyčia gieda per kiekvienos dienos Liturginių valandų Rytmetinę. Šią pranašišką giesmę, pavadintą Benedictus, sudėjo Jono tėvas Zacharijas, kuriam buvo atimtas amas tol, kol ištarė savo sūnaus vardą.

Darbai

Kiekvieną iš mūsų Dievas kviečia būti Jonu – vaiku, paskirtu tapti Viešpaties pranašu. Kiekvieno mūsų balsas privalo šlovinti Jį.

Malda

Šlovė Viešpačiui, Izraelio Dievui,

kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą.

Jis pažadino gelbėtoją mums galingą

savo tarno Dovydo namuose,

kaip nuo senų senovės buvo skelbęs 

savo šventųjų pranašų lūpomis,

jog mus išgelbės nuo priešų

ir iš rankos tų, kurie mūsų nekenčia.

Tuo jis rodo mūsų tėvams gailestingumą

ir atsimena savo šventąją Sandorą –

priesaiką, duotą mūsų tėvui Abraomui,

jog leis mums,

išvaduotiems iš priešų rankos,

be baimės jam tarnauti

per visą gyvenimą

šventumu ir teisumu jo akyse. –

O tu, vaikeli, būsi vadinamas

Aukščiausiojo pranašu,

nes tu eisi pirma Viešpaties jam kelio nutiesti;

tu mokysi Jo žmones pažinti išganymą

iš nuodėmių atleidimo.

Dėl širdingiausio mūsų Dievo gailestingumo

mus aplankė šviesa iš aukštybių,

kad apšviestų tūnančius tamsoje

ir mirties ūksmėje,

kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią.

  (Lk 1, 68–79)

Pagal liturgiją, primenančią senovės žydų ritualinį paprotį, ši diena švenčiama nuo saulėlydžio iki saulėlydžio. Kūčios yra tikros Kalėdos su visais tradiciniais atributais!

Šį vakarą jauniausias šeimos narys paguldo Kūdikėlį Jėzų ėdžiose, nuo dar negiedotų giesmių pasklinda šiluma, užkuriamas židinys ir žvakės ant eglutės, židinio atbrailos,  palangių ir ant slenksčio. Mūsų šeima sėda valgyti neįmantrios, bet ypatingos vakarienės. Vaikystėje šią naktį mes atplėšdavome vieną dovaną. Juk vidurnakčio Mišių tekdavo ilgokai laukti.

Keičiasi laikai ir papročiai. Tačiau kad ir  kas būtų – švęskite!

Visi mes, būdami vieninteliai, nepakartojami individai, stovintys vieninteliu, ypatingu būdu priešais mažąjį Karalių ėdžiose, užčiuopiame vidinį ryšį su kiekvienu, atradusiu kelią, vedantį prie prakartėlės. Čia esame kartu. Gal net žodžiu nesame persimetę, ir, ko gero, niekuomet neteks, tačiau tamsiuose prakartėlės šešėliuose ir tarp bažnyčių piliorų šešėlių mes jaučiame vieni kitus. Žinome, kad mus jungia bendras likimas. Mūsų mažasis Viešpats atėjo visų mūsų pakviesti į savo širdį, kad vėliau nusivestų namo, bet lygiai taip pat Jis būtų atėjęs dėl kiekvieno iš mūsų. Todėl šią šventą naktį aš tyliai linkiu viso geriausio kaimynams, nes žinau, kad jie ir aš mylime vienodai.

Mūsų Bažnyčia yra  visuotinė. Dėl mūsų intencijų visuotinumo, netgi būdami bažnyčioje visai vieni, galime būti už visus ir kiekvieną. Maldos nevaržo nei nuotoliai, nei sienos. Mūsų dėmesio centre – naujagimis Kūdikėlis prakartėlėje. O karščiausias troškimas – sudėti prie Jo kojų savo gyvenimus, ketinimus, norus, materialines vertybes arba jų stygių, o ypač meilę – visą, kokią tik pajėgiame jausti.

Daina apie laivą

Su burėmis skrieja galera, lydima greitasparnių angelų,
ji krovinį brangų gabena po savo galingu stiebu.
Nurimusios bangos  prie kranto ją plukdo, gabenančią lobį visiems.
Šio laivo vardas – Marija, šiai rožei nėr lygių.
Ji neša savo Kūdikėlį, kurio meilė išlaisvins mus visus.

(Johann Tauler, XIV a. Andernacher Gesangbuch)

Darbai

Švęsk! Kad ir kas būtų – švęsk! Labai svarbu, kad švęstum garbindamas ir melsdamasis!

Malda

Prisiartino gimdymo metas. Emanuelis tavyje nuo šiol bus Emanueliu tavo rankose, ir tu juk  leisi mums palaikyti Jį valandėlę, kol Jam vėl neprireiks tavo šilumos ir peno. Ar begali būti didesnis džiaugsmas už žinojimą, kad esi Jam reikalinga? Jis, būdamas Viešpats ir Karalius, iš tikrųjų tapo tokiu mažu, neišsiverčiančiu be tavęs. Marija, galbūt šiąnakt, laikant Jį rankose, Jis ir man parodys, kad esu Jam reikalingas(a). Leisk man būti įrankiu Jo rankose.

Iš knygos M. Jean Frisk. Džiugus lūkestis: Advento kelionė su Marija, 2008