Kun. br. Astijus Kungys yra Lietuvos Mažesniųjų brolių ordino (OFM) provincijolas. Švenčių proga paprašėme jo pasidalinti mintimis su "Bernardinai.lt" skaitytojais ne tik apie paradoksalią Kalėdų prasmę, bet ir apie šv.Pranciškaus sukurtą pirmąją prakartėlę bei artėjantį Ordino 800 metų jubiliejų.

Kalėdų šventė, Kalėdų žinia, regis, tokia paprasta, bet kartu ir kažkaip sunkiai apčiuopiama. Kaip manote, ar Lietuvoje žmonės visiškai aiškiai suvokia Kalėdų prasmę?

Kyla labai daug minčių, kai tenka kalbėti apie išganymo pradžią, apie Dievo Sūnaus įsikūnijimą. Pirmiausia tai – Dievo dovana mums. Kiekviena dovana visiškai suprantama tik per meilės santykį. Kad dovana būtų tikra, turi plaukti iš mylinčios širdies.

Naujajame Testamente turime evangelisto Jono užrašytus žodžius: „Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį Sūnų, kad tie, kas tiki Jį nepražūtų, o turėtų gyvenimą.“ Iš tiesų, čia viskas jau ir pasakyta apie Kalėdas – Dievo dovana, viengimis Jo Sūnus, iš meilės pasauliui, kad pasaulis, tai yra mes, Dievo vaikai, turėtume gyvenimą.

Meilė išties yra paslaptis, suvokti jos iki galo neįmanoma, reikia paprasčiausiai mylėti. Svarbiausia, kad šiandienis pasaulis ir Lietuvos žmonės mylėtų Dievo Sūnų. Kiekvienos Kalėdos - ypatinga šventė, o šiais metais Lietuvoje jos vėl ypatingesnės. Greta Kalėdų šurmulio, adventinio laukimo, nuolat girdėjome žinių apie prasidėjusią ekonomikos krizę. Daug kur tvyro įtampa, debatai, svarstymai.

Manau, kad Kalėdos čia labiausiai galėtų pasitarnauti. Juk į ką mes visi žiūrime? Simboliškai žiūrime į gražiai papuoštą Betliejų ir ėdžiose paguldytą Kūdikėlį, į tą, kuris dar negali nei vaikščioti, nei kalbėti, kuris dar negali mūsų išgydyti, paliesti savo ranka, negali perkeisti vyno, padauginti duonos. Ir vis dėlto mes su viltimi žvelgiame į Kūdikį. Jis – ateities duonos padauginimas ir gydymas, Jis vėliau vaikščios Palestinos žeme. Kalėdos šiais metais mus turėtų paskatinti atkreipti dėmesį į tuos mažus dalykus. Gal mes net nesitikime, kad jie mus praturtins, pagydys, kad juose – mūsų laimė, mūsų laisvė. Manyčiau, kad pradėdami Kūčių vakarą pirmiausia turėtume pažvelgti į savo artimuosius, savo šeimos žmones, kurie irgi gal nieko daug negali, bet jie turi daug turtų: meilę, supratimą, gailestį ir bendravimą, tarpusavio ryšį. Tegul tai bus mūsų stiprybė žengiant į Naujuosius metus.

Kalėdos, Kūdikėlis tegul padeda atkreipti dėmesį į mažus dalykus, kuriuose slypi didžioji mūsų gyvenimo paslaptis. Krikščionis visada, bet kuriuo laikotarpiu atranda viltį. Jeigu žiuri į Dievą, ar nukryžiuotą ant kryžiaus, ar prisikėlusį, ar į Dievą – Kūdikį, visur galime atrasti viltį ir per tą viltį – savo gyvenimą. Gyvenimas – graži Dievo dovana. Tai misterija, paslaptis ir abipusės meilės paslaptis.

Regis, šv. Pranciškus buvo pirmasis, kuris pradėjo tradiciją „atkurti“ Kristaus gimimo vaizdus, sukūrė pirmąją prakartėlę. Gal galite papasakoti apie šį jo gyvenimo epizodą?

Grečio kaimelyje Pranciškus su broliais rengėsi švęsti Kalėdas. Jis be galo mylėjo Dievą ir įsikūnijimo paslaptį.  Pranciškonų teologijoje Dievo Sūnaus įsikūnijimas yra tarsi kertinė tikėjimo tiesa, kuri paskui pražysta ir duoda vaisių prisikėlus Kristui. Pranciškus su broliais atėjo į grotą pasimelsti ir rado ten prisiglaudusius piemenis su gyvulėliais. Tradicija pasakoja, kad broliai taip karštai meldėsi, kad žmonės slėnyje pamatė lyg degtų miškas kalnuose ir nubėgo pasižiūrėti. Vieni pirmųjų atbėgo jauna šeima su kūdikiu. Pranciškui tai buvo tarsi ženklas – Dievo dovana: „Štai, mes turime ir kūdikį“. Toje šventėje tarsi dalyvavo visi pirmųjų Kalėdų dalyviai: jauna šeima, ką tik gimęs kūdikis, piemenys... ir Dievo pasiųstieji žmonių ganytojai – pranciškonų broliukai. Taip tarp brolių prasidėjo tradicija – švenčiant Kalėdas natūraliai atvaizduoti Betliejaus vaizdus.

Pranciškonų tradicijoje pasakojama, jog ponia Pika, Pranciškaus motina, besilaukdama sūnaus, matė viziją, kad ji pagimdys vaikelį, jeigu gimdys tvartelyje. Pasakojimas teigia, kad Pranciškus gimė ne namuose, o tvartelyje, prie savo namų. Kas lankosi Asyžiuje, gali greta Pranciškaus namų bažnytėlės pamatyti tvartelį, kur pagal tradiciją neva gimęs šv. Pranciškus.

Ir jo gimimas, ir Kalėdų šventimas Grečio mieste labai išpopuliarino tvartelį. Vėliau visa Bažnyčia perėmė šią gražią tradiciją, kad ir mūsų akys, vaizduotė galėtų geriau prisiliesti prie Kristaus gimimo.

Ką švenčių proga norėtumėte palinkėti mūsų dienraščio skaitytojams, žengiantiems į Naujuosius metus?

Kreipdamasis į skaitytojus, pirmiausia noriu pasakyti, kad labai džiaugiuosi, jog esate pasirinkę šį dienraštį, kuris praturtina jūsų dvasią, praturtina jus, kaip žmones. Čia  gaunate įvairialypės informacijos. Taigi, pirmiausia džiaugiuosi užsimezgusia draugyste. Nesvarbu, kad tiesiogiai nematome jūsų veidų, jūs nematote tų, kurie tarnauja atnešdami vienokią ar kitokią žinią į jūsų gyvenimus.

Džiaugdamasis tuo ryšiu, noriu palinkėti, kad šv. Kalėdos išlaikytų jus prie tikrųjų šaltinių, kurie jus praturtina, perkeičia. Aukščiausias mūsų šaltinis, neišsemiamas mūsų šaltinis yra Dievo Žodis, Geroji Naujiena. Kiekvieną dieną ji skelbiama šiame dienraštyje. Skaitydami Gerąją Naujieną patys galime tapti gerais žmonėmis ir aplink save skleisti Evangelijos žinią, Gerąją Naujieną.

Linkiu, kad Naujaisiais metais per „Bernardinai.lt“ jūsų gyvenimuose būtų skelbiama Geroji Žinia, kad pasaulis šiek tiek būtų geresnis 2009-aisiais Viešpaties metais.

2009-ieji ypatingi – minėsime Mažesniųjų brolių ordino 800 metų jubiliejų. Ką ši data reiškia jums, Lietuvos pranciškonams, ir visam Pranciškonų ordinui? Kokia dvasia ją pasitinkate?

Iš tiesų jubiliejų švęsti pradėjome jau šiek tiek anksčiau. Jau 2003-iaisiais buvo nuspręsta ištisus šešerius metus skirti pasirengimui. O jubiliejaus šventimas – tai ne tiek koncertai, konferencijos ar nuveikti darbai. Mūsų generalinis ministras Josse Carbalio ir kiti broliai iš tiesų kreipia dėmesį į mūsų asmeninį gyvenimą ir brolijų gyvenimus, į atsinaujinimą. Iškeliamas iššūkis – Mažesniųjų brolių ordino refundacija, tai yra atkūrimas. Gal kam nors tai skamba nerimtai, esą tik šv. Pranciškus yra ordino steigėjas. Tačiau mes manome, kad ordiną įkūrė Šventoji Dvasia, pasinaudodama šv. Pranciškumi kaip įrankiu. Tad Ji turi teisę ir atnaujinti ordiną iš pamatų, kad duotume vaisių savo gyvenimu, savo liudijimu. Kad Šventosios Dvasios dovanų dėka visam ordinui, bendruomenėms, kiekvienam broliui atskirai vyktų gyvenimo atsinaujinimas. Be šito būtume kaip druska, kuri neduoda sūrumo, kaip žibintas be aliejaus ir Šventoji Dvasia negalės įžiebti šviesos kitiems. Žinoma, numatyta ir įvairių renginių: pavasarį Asyžiuje vyks Palapinių kapitula, paskui – Generalinė kapitula, rengiama kas šešeri metai. Minėsime jubiliejų ir Lietuvoje. Tačiau pirmiausia – tai brolių šventė, atsinaujinimo šventė.

Kalbėjosi Saulena Žiugždaitė

Bernardinai.lt