Šventosios Šeimos sekmadienį tėvai ir vaikai gauna puikią progą savo namų kampelį paskirti Dievui ir paversti jį namų altoriumi. Vatikano II Susirinkimas kalbėjo apie namų bažnyčią. Bažnyčia yra namuose, juose ir prasideda. Šitai primena jai skirta vieta. Vokietijoje, ištisos šeimų kartos ją vadino Viešpaties Dievo kampeliu. Jame galėjai išvysti kryžių, Marijos statulėlę, Jėzaus ir Marijos Švenčiausiųjų Širdžių atvaizdus bei šeimai brangius religinius daiktus. Panašios praktikos laikosi ir pasaulinis Marijos judėjimas, Schoenstatt, šį mažą maldos kampelį su Nukryžiuotuoju ir Marijos atvaizdu vadinantis namų šventove. Ši namų šventovė turi būti prieinama visiems šeimos nariams bet kuriuo laiku.

Į šį kampelį pirmokėliai gali sunešti lapus iš spalvinimo knygelės su nupieštais Marija ir Jėzumi bei juos stebinčiu geruoju šventuoju Juozapu. Čia jauna paauglė, apimta džiaugsmo ir jaudulio, gali palikti pirmą jai padovanotą rožę – aišku, niekam nematant.  Į šią šventovę su trumpa malda už sūnų riedlentininką užsuka mama. Tėčiui ji irgi patinka. Tegu šis kampelis bus ne tik gražus pažiūrėti, bet ir saugus paliesti.

Šventąją Šeimą įkurdinti namuose ypač svarbu vienišam žmogui. Bažnyčia yra turtinga įvairių dvasingumo formų ir judėjimų, padedančių gilinti sąmoningą krikščionio įsipareigojimą bet kuriuo jo gyvenimo tarpsniu. Pauliečių šeima (šios knygelės leidėjai, branginantys Marijos bei apaštalų dvasią) ir judėjimas Schoenstatt  (autorės įkvėpimo bei augimo šaltinis) – tai pavyzdžiai naujo gyvenimo formų, nukreiptų į tikėjimo bei marijinės meilės Kristui gilinimą. Bažnyčia nėra kažkas šalia mūsų; Bažnyčia – tai mano gyvenimas ir namai, kuriuose viešpatauja Jėzus.

Iš knygos M. Jean Frisk. Džiugus lūkestis: Advento kelionė su Marija, 2008