„Tai, kas mus vienija, yra svarbiau nei tai, kas mus skiria: leiskime, kad ši tikrovė atsiskleistų per mūsų gyvenimą.“

Laiškas iš Kočabambos

Dievas yra visur – giedančio paukščio širdyje ir nuodingame gyvatės geluonyje, skrendančių gervių klyksme ir nudžiūvusiame medyje, džiaugsmingame kūdikio krykštavime ir sunkiame senolio atodūsyje. Tačiau kaip kad mes vaikystėje kasryt žadinami į mokyklą nepastebėdavome meilios motinos rankos prisilietimo, taip ir Dievo meilė bei globa mums darosi savaime suprantamas dalykas, kurio per nuolatinį skubėjimą ir besaikį vartojimą nebesugebame įvertinti. Galbūt norėtųsi, kad Dievo buvimas būtų didingas, sukrečiantis ir nuolatos apie save primenantis, tačiau taip nėra. Diena iš dienos tie patys žmonės, tie patys darbai ir žodžiai – šiuose dalykuose Dievo ženklus įžvelgti sunkiausia. Galbūt dėl to kartais norisi leistis į kelionę. Piligriminę kelionę į save.

Buvo laikai, kai tolimesnės kelionės galėdavo trukti ir mėnesius, ir metus. Šiais laikais erdvės ir laiko sąvokos yra gerokai pakitusios – įveikta garso greičio riba beveik tiesiogine šio žodžio prasme žmogui suteikia sparnus, o kartu ir galimybę vos per kelias valandas apskrieti Žemės rutulį. Žingsnis po žingsnio troškimas ištyrinėti tolimiausius mūsų galaktikos kampelius darosi vis realesnis. Regis, mes vis toliau bėgame nuo savo namų, nuo pirmapradės esybės, visiškai nepalikdami laiko pabūti su savimi. Juokinga – būtent tai, kas yra arčiausiai, lieka užmiršta ir nepatirta. Tiesiog pabūti su savimi – virtuvėje, miške, pirtyje, lovoje prieš miegą – sunkiau nei nukeliauti į kitą Žemės pusę, todėl kartais tenka save apgauti: palikti namus, kad atrastum tikrąją savasties buveinę, savo nuosavą vidinę tvirtovę.

Mažytis Taizé kaimelis Prancūzijos pietryčiuose jau daugiau nei pusę amžiaus yra viso pasaulio krikščionių piligrimų traukos centras. Tiesiog stebuklinga, kaip kasmet čia plūsta vis daugiau ir daugiau keliautojų, nors bendruomenės broliai patys jų nekviečia ir niekur nesireklamuoja. Iš lūpų į lūpas tarsi legenda ar liaudies pasaka sklinda gandas apie vietą, kurioje gali atpažinti savo Viešpaties veidą. Tai legenda, kurios tęsinį rašo kiekvienas atvykėlis.

Kasmet Taizé aplanko dešimtys tūkstančių įvairiausio amžiaus žmonių iš viso pasaulio. Vienu metu vieši nuo dviejų iki šešių tūkstančių piligrimų. Tad kas gi taip traukia juos į šį užkampį?

Anaiptol ne visi vyksta į Taizé ieškoti artimesnio ryšio su Dievu. Nepaneigsi, kad dažnai jaunuolius suvilioja nedidelė kelionės kaina ir gana platus bei turtingas maršrutas, taip pat ir nuotykių bei naujų pažinčių galimybė. Sakoma, kas ieško, tas randa, o tokiame tautų ir rasių katile rasti visai nesunku. Tačiau vis dėlto daugelis keliaudami tikisi ne pasilinksminimų, o kur kas asmeniškesnių ir vertingesnių dalykų. Taizé kiekvienam sudaromos sąlygos pasirinkti priimtiniausią kelią pas Dievą. Tai gali būti darbas, tyla, apmąstymai ir bendravimas, muzika. Kiekvienas iš šių kelių gali padėti priartėti prie Kristaus mokymo, atsakyti į giliai glūdinčius ir ramybės neduodančius klausimus, atitrūkti nuo kasdienybės rūpesčių, galų gale pailsėti ir pabūti su savo mintimis. Tereikia atverti širdį ir leisti maldai lietis laisvai, įtempti ausis ir įsiklausyti į paprastus žodžius, atmerkti akis ir išvysti Kūrinijos grožį. Tai, kas ligi šiol buvo užgožta egoizmo ir merkantilizmo, pradeda vertis visu grožiu. Laikas, ligi šiol buvęs skirtas hedonistinių poreikiams tenkinti, tampa tavo ir Dievo laiku. Tikiu, kad kiekvienas piligrimas Taizé patiria savotišką nedidelį virsmą, pakitusią dvasios būseną. Iš chaoso į ramybę, iš stagnacijos į vyksmą, iš žinios į nežinią ir atvirkščiai. Kiekvienas į Taizé atsiveža savų lūkesčių, o išsiveža savęs vertą patirtį.

Buvimas Taizé neišvengiamai iškelia į paviršių kai kuriuos visada giliai glūdėjusius, tačiau, palyginti su kasdieniais reikalais, pernelyg „nereikšmingus“ klausimus. Kartą vienoje iš Taizé kelis kartus per savaitę vykstančių paskaitų (jų temos labai įvairios: pradedant Biblijos tekstų aiškinimu ir baigiant tolimųjų pasaulio kultūrų bei religijų pažinimu) išgirdau istoriją, kuri privertė mane susimąstyti, koks yra religijos vaidmuo žmonijai. O ta istorija, kaip ir visi išminties žodžiai, visai paprasta ir dvelkianti vaikišku naivumu. Kartą, eidamas keliu, žmogus sutiko keleivį, vienoje rankoje nešantį kibirą vandens, o kitoje – liepsnojantį deglą. „Kam tau šie daiktai?“ – paklausė jis. O keleivis atsakė: „Šiuo deglu aš padegsiu Dangų, kad tikintieji melstųsi ne tik dėl to, kad trokšta pakliūti į Dangų. O šituo vandeniu aš užgesinsiu Pragaro liepsnas, kad tikintieji melstųsi ne tik iš baimės degti jose po mirties. Tikintieji turi melstis iš meilės Dievui ir žmonijai.“ Argi šiame pasakojime neglūdi tiesos krislas? Juk religijos vaidmuo visuomenėje visuomet turi įvairių atspalvių. Kartais jos griebiamasi tarsi šiaudo, kai staiga suvokiamas visko, ką manėme esant svarbiausia, laikinumas ir šis nejaukus žinojimas ima kelti baimę, neužtikrintumą ir nerimą. Žemiškoji kelionė nenumaldomai artėja į pabaigą, desperatiški mėginimai atitaisyti tai, kas buvo ne taip, paverčia maldą bandymu įsigyti savotišką „užnugarį“. Malda praranda savo sakralinę reikšmę, jos žodžiai tariami tarsi užkeikimas visiškai nesusimąstant apie jų prasmę. Kai kuriais atvejais tai įvyksta dar ir dėl to, kad žmonės – gana inertiškos būtybės. Ėjimas į bažnyčią tampa įpročiu, o maldos kalbėjimas – jo dalimi. Mes neklausiame savęs, kodėl tai darome, mūsų budrumas ir sąmoningumas mažėja. Taip pamažu prarandamas ryšys su gyvuoju Dievu. Taizé atmosfera verčia stoti akistaton su savimi ir atsakyti į klausimą: Quo vadis? Kur eini?

Taizé vyksta ne tik dvasinės pratybos, bet ir netikėti susidūrimai su savo vidiniais prieštaravimais, išankstinėmis nuostatomis bei prietarais, kurių kiekvienas esame kupini. Religijų, tautų, kultūrų skirtumai – šie dalykai pirmiausia krenta į akį atvykus į Taizé. Esame įpratę manyti, kad kitoniškumas sukelia neišvengiamų nesutarimų ar skatina konkurenciją, todėl stengiamės atsiriboti nuo „kitokių“ nei aš pats. „Jis kitoks, aš jo nesuprantu, mes nerasime bendros kalbos“, – tokia nuomonė vyrauja apie kitataučius ar kitą religiją išpažįstančiuosius. Susiskaldęs pasaulis – tai viso to pasekmė. O štai Taizé bendruomenės sąvoka tiesiog neatskiriama nuo visokeriopos įvairovės. Tai unikalus tautų, rasių ir netgi religijų bendrystės pavyzdys. Čia susijungia visi penki kontinentai; žmonės kartu gyvena ir meldžiasi, valgo tą patį maistą, laisvai bendrauja ir dalijasi patirtimi. Svarbiausia, jog visa tai teikia nenusakomą vienybės pojūtį – juk taip nuostabu suvokti, kad visi mes esame vieno kraujo ir kiekviename galime atrasti kažką ypatingo. Šis džiaugsmas kartą atėjęs į širdį daugiau niekada jos nebeapleis. „Tai, kas mus vienija, yra svarbiau nei tai, kas mus skiria: leiskime, kad ši tikrovė atsiskleistų per mūsų gyvenimą.“  Taip rašoma laiške iš Kočabambos. (Šis laiškas pasakoja apie lotynų amerikiečių susitikimą Kočabamboje, kuris tapo galingos susitaikinimo jėgos pavyzdžiu visam pasauliui.) Tegul šie žodžiai padeda nugalėti giliai įsišaknijusią žmonių tarpusavio priešpriešą ir atsiverti naujiems keliams iš širdies į širdį.

Taizé bendruomenė – tarsi mažas pasaulio modelis. Ji nuolatos keičiasi, nestovi vietoje: vieni išvyksta, kiti tuo tarpu atvyksta, veidų minia niekuomet nebūna tokia pati. Kiekvienas čia turi savo vietą, pareigas ir teises. Tačiau vienas iš ryškiausių šios bendruomenės bruožų – tai laisva valia. Pasitikėjimas atvykstančiuoju tiesiog milžiniškas. Gyvenamieji kambariai nerakinami, nėra jokių griežtų įstatymų – Taizé niekas nevyksta per prievartą, kiekvienas renkasi, kas jam atrodo tinkama ir gera. Juk ir Dievas davė mums laisvą valią, tikėdamas, kad mes sugebėsime pasirinkti teisingai. Aukšto atvykėlių sąmoningumo dėka šis mechanizmas funkcionuoja puikiai. Norėtųsi, kad ir apie viso pasaulio žmonių bendruomenę galėtume pasakyti tą patį. Tačiau būtent šio mažo Prancūzijos miestelio pavyzdys įrodo, jog tai nėra neįmanomas siekis.

Svarbiausias dalykas Taizé – malda. Mes nesame įpratę dėl maldos mesti visus savo dienos darbus, todėl Taizé tai tampa šiokiu tokiu išbandymu. Pamaldos vyksta tris kartus per dieną, o jų specifika –  giesmės. Gieda visi. Ne tik baltai it angelai pasidabinę broliai, bet ir tūkstančiai bažnyčioje ant žemės susėdusių piligrimų. Kodėl pasirinkta būtent tokia maldos forma? Iš tiesų niekas taip neskatina vienybės su Dievu kaip bendra meditacinė malda, lydima nesibaigiančio giedojimo. Tai šiek tiek neįprastas mums maldos būdas – jam reikia daugiau susikaupimo, pastangų ir nuoširdumo. Trumpos Taizé giesmės, kartojamos daug sykių, panašios į mantras. Keliais žodžiais jos perteikia esminę tikrovę, lengvai suvokiamą protu, o kaskart kartojant giesmę, ši tikrovė pamažu persmelkia visą žmogų. Ilgesingos, džiaugsmingos, šviesios melodijos tebeskamba širdyje net ir tada, kai lieki vienas triukšme ar tyloje. Muzika – tai universali pasaulio kalba. Ji turi galią sukurti tobulą vidinę ramybę, kurioje patiklūs kaip vaikai mes leidžiame savyje melstis Kristui, taip vieną dieną atrasdami, kad mūsų Aš gelmėse gyvena Jis.

Taizé vadinama Pasitikėjimo piligrimyste žemėje. Aš galėčiau pridurti, jog Taizé – tai ir savotiška gyvenimo mokykla. Gebėti priimti save tokį, koks esi, laikinus malonumus atskirti nuo amžinųjų dvasinių vertybių, gyventi tarp skirtingų žmonių, atsižvelgiant į jų jausmus ir poreikius, ugdyti toleranciją ir geranoriškumą – štai ko moko ši mokykla. O mes vis ieškome laimės naujame automobilyje, nuosavame bute Turkijoje, loterijos biliete ir nepaliaujame stebėtis, kodėl šie nauji daiktai mums neatneša pasitenkinimo. Būti laimingam netrokštant daugiau nei turi ir mokėti dalytis ta laime – štai kur išminties menas. „Tūkstančius žvakių galima uždegti vos nuo vienos, ir tai nesumažins žvakės liepsnos. Laimė niekada nemažėja kai ja dalijamės“, – sakė Buda. Taizé – gyvas to įrodymas. Daugiau nei prieš penkiasdešimt metų vienuolyną įkūrė ir bendruomenės pamatus padėjo brolis Roger. Tuomet broliai nė nesvajojo, kad šiame mažame kaimelyje kada nors vienu metu gyvens ir melsis tūkstančiai piligrimų, tačiau jie noriai dalijosi širdies gerumu su visais sutiktaisiais, ir šią meilės kalbą pažino daugybė žmonių. Ant besąlygiško pasitikėjimo ir meilės kertinio akmens išaugo gyvenimo mokykla, kurios išminties ugnis kasmet uždega daugybę mažų liepsnelių, išsiskirstančių plačiai po pasaulį, kad ir toliau skleistų vienybės ir vilties kibirkštis.

***

Manęs klausė, kada geriausia vykti į Taizé. Ar būtina būti pasirengusiam ieškoti atsakymų į sudėtingus klausimus? Kada esu tam pasirengęs? Dabar, kai pati esu sugrįžusi iš šios kelionės, galiu drąsiai atsakyti: niekada nebūsi geriau pasirengęs nei šią akimirką. Gyvenimas yra šiandien. Kiekvienas Žemės lopinėlis yra mums Tėvynė. Dievas yra ne sąvokose ar knygose. Dievas yra tavyje.

Mūsų info: 2008 m. gruodžio mėnesį Taize bendruomenė kviečia visą Europos krikščioniškajį jaunimą rinktis Briuselyje.

Bernardinai.lt