„Jei gyvybė yra / turi būt ir mirtis / niekad ne per anksti / imt ir pasimirti / vakar dar vakare / kalbėjaus kartu su visais / o šiandien rytą jau / išbrauktas iš sąrašų / tuščias beprasmis kūnas / o dvasia kur? kur ji dabar?..“

Tao Juanmingas

Šiauliuose gyvenantis ir kuriantis fotomenininkas Aleksandras Ostašenkovas išleido jau trečiąjį nuotraukų albumą „Mirties sodai“ (pirmieji du – „Kryžių kalnas“, 2003; „Kitas krantas“, 2005). Tai išties neįprastas ir jaudinantis darbas – nespalvotose  fotografijose mirties ženklu pažymėti žmonių veidai, gęstantys kūnai, nuovargis ir keista šviesa spindinčios jų akys. Baugu ir keista žvelgti į šiuos veidus, suvokus, jog dar akimirka, ir to nebeliks. Baugu ir keista suvokti, kad dar akimirka ir šio sodo vaisius ragausi ir tu.

„Man tai buvo lyg savianalizė, mano paties sielos portretas, - apie šį darbą pasakojo fotografas A. Ostašenkovas, - žiūrėdamas į kitą, čia pat gulintį mirštantį kūną, mėginau jame lyg veidrodyje įžvelgti savo sielos atspindį. Tai savęs paties, kažkokios neapčiuopiamos vidinės dimensijos, paieškos kitame žmoguje.“

Palydėdamas skaitytoją į šį laikinumo šviesa nutviekstą sodą, Virginijus Kinčinaitis rašo: „Apie ką Aleksandro Ostašenkovo fotografijos? Apie sukrečiantį mirštančio žmogaus vienišumą, apie nepakeliamą nykstančio kūno apleistumą, apie mirštantįjį gaubiančią tylą. Apie išeinančiojo abejingumą mirčiai, pasauliui ir tau. Apie akis, kurios nebemato, bet šaukiasi. Tik ne tavęs, šaukiasi atsakymo, klausia ir tyli. Susitaiko su pasmerktumu ir smerkia, atsisveikina tamsos kelionei ir tuo pačiu metu, dar drėgnais vyzdžiais kabinasi į skaudžią šviesą.“

Fotografijų ciklą „Mirties sodas“ kūrėte septynerius metus. Lyg įžanga į albumą 2004-aisiais surengėte  pirmąją šių nuotraukų parodą. Kodėl ėmėtės tokio sumanymo?

Ši kelionė man prasidėjo 2002-aisiais fotografuojant pamotės išėjimą. Apskritai kūryboje man visada buvo svarbios mirties, išėjimo, laikinumo temos, tam tikras jų apmąstymas bei įsižiūrėjimas. Būtent fotografija suteikė galimybę per vaizdą, sustabdytą mirksnį analizuoti, visų pirma paaiškinti sau pačiam šiuos žmogiškos būties klausimus.

Žinoma, ši kelionė nebuvo lengva. Tiesą sakant, niekada ir neplanavau tokio fotografijų ciklo. Tiesiog pamotės išėjimas tapo lyg atspirties tašku. Paskui jau apsisprendžiau eiti šiuo keliu, ryžausi tikrąja to žodžio prasme ir ėmiau fotografuoti kryptingai ir intensyviai. Čia man ypač pagelbėjo vienos Šiaulių slaugos ligoninės vyriausiasis gydytojas, kuris su tam tikromis baimėmis vis dėlto leido man lankytis pas čia gyvenančius žmones. Baimės, žinoma, natūralios – juk fotografas mirties akivaizdoje neįprastas reiškinys, o kad ir kaip žiūrėtum, tai vis dėlto tam tikra invazija į žmogaus asmeninę erdvę, jo vidinius išgyvenimus.

Žinoma, tai nebuvo paprasta ir man pačiam. Reikėjo dvasiškai pasirengti kiekvienam susitikimui, pokalbiui ir, galų gale, pačiam fotografavimui. Kūrybinio proceso metu man ėmė ryškėti ir kai kurie šio sumanymo kontūrai – vengiau drastiškumo, dariau tai ne tam, kad ką nors šokiruočiau, gąsdinčiau ar dirbtinai patraukčiau dėmesį. Stengiausi laikytis maksimalios pagarbos – buvau tik svečias žmogaus iškeliavimo akivaizdoje.

2004-aisiais besirengdamas pirmajai šių nuotraukų parodai, namuose išsidėliojau fotografijas, pamačiau jų visumą ir pirmą kartą kilo mintis sudaryti albumą. Žinoma, paskui reikėjo dar daug dirbti, kol pamažu susidėliojo visas šio sodo paveikslas. Viena rengti parodą, kur kaskart gali keisti nuotraukų seką, kurią nors išimti, kitą pridėti ir visai kas kita – albumas – čia iš anksto turi apgalvoti koncepciją, matyti nuotraukų visumą, lyg vieną paveikslą, stengtis, kad nebūtų monotonijos, vaizdai nesikartotų, išlaikyti tam tikrą siužetą, auginti žiūrovo mintį. 

Kodėl albumą bei visą nuotraukų ciklą pavadinote „Mirties sodas“?

Tai graži metafora. Man tai visų pirma aliuzija į vaikystės sodą. Žydintys sodai ir ypač artimo žmogaus karstas. Toks paveikslas iš vaikystės atsiminimų. Mirtis visada yra šalia. Mes turime įsisąmoninti tai čia ir dabar. Todėl turime vertinti ne tik save šiame pasaulyje, bet ir kitą, savo artimąjį. Man rodos, tik per mirtį galime suprasti gyvenimą ir atvirkščiai – per gyvenimą – mirtį. Nors ir tas supratimas, dar nežinia, ar kur nuves, nes kuo daugiau žinai, tuo daugiau suvoki, kad niekas iki galo taip ir neaišku.

Minėjote, kad mirties akivaizdoje teko ne tik fotografuoti, bet ir klausytis gyvenimo istorijų. Čia buvo ne fotosesija įprasta to žodžio prasme. Papasakokite apie patį kūrybos procesą.

Kai atvažiuodavau į senelių globos namus ar pensionus, prašydavau leidimo fotografuoti. Jei mane įsileisdavo, norėdavau iš pradžių  pasivaikščioti, savaip ištirti aplinką – apžiūrėti žmonių veidus, jų faktūrą. Tokia profesinė pažintis išties dažnai nukrypdavo į asmeninį bendravimą su žmogumi, ilgus pašnekesius, gyvenimo istorijų klausymą. Taip, tie pašnekesiai yra dalis šio kūrybinio kelio, juk negali tokioje situacijoje atsistoti prieš pat žmogų ir jį fotografuoti be jokių įžangų.

Sakote tyrinėjote aplinką. Kažko ieškojote tuose veiduose?

Būtent veidai man yra itin svarbu. Nežinau, kaip nusakyti tai žodžiais. Tiesiog tie veidai, ties kuriais stabtelėdavau, buvo visiškai kitokie. Jų akyse atsispindėdavo siela. Veidai, lyg šviesos nutvieksti. Iš tos gausybės veidų pasirinkdavau vos vieną kitą ir po bendravimo su tais žmonėmis galiu pasakyti, kad jie visi išties buvo kažkuo ypatingi.

Tačiau mirties temos nagrinėjimas, matyt, irgi neatsitiktinis? Menininkas savo kūryboje užduoda visų pirma tuos klausimus, kurie rūpi jam pačiam.

Manęs dažnai žmonės klausia, kodėl ėmiausi šios temos, juk tai gąsdina, mirtis – tai, apie ką mes stengiamės negalvoti, kiek įmanoma ją ignoruoti, lyg jos nė nebūtų. Man tai buvo lyg savianalizė, mano paties sielos portretas. Žiūrėdamas į kitą, čia pat gulintį mirštantį kūną, mėginau jame lyg veidrodyje įžvelgti savo sielos atspindį. Tai savęs paties, kažkokios neapčiuopiamos vidinės dimensijos, paieškos kitame žmoguje.

Žinoma, ir mirtis kaip faktas gąsdina žmogų, jis jaučiasi silpnas ir laikinas. Tad šie fotografavimai, pasilenkimai ties mirštančiuoju – lyg savęs paties, savo laikinumo įsisąmoninimas. Bet galų gale pajutau, kad reikia sustoti ir man pačiam, nes toliau eiti tiesiog pavojinga. Kai jauti didelį skausmą – skauda, bet kai tai tęsiasi ilgai, atbunki, ir tavo pojūčiai tampa atsparūs. Bet tai neišgijimasd, tik susitapatinimas. Būtent šios ribos ir nebesinorėjo peržengti.

Ir vis dėlto sunku suprasti žmogaus ryžtą fotografuotis, o gal tiksliau – būti fotografuojamam mirties akivaizdoje. Ar čia neiškilo keblumų su artimaisiais? Ar lengvai žmonės sutikdavo būti fotografuojami?

Kiekvienas fotografavimas – skirtinga istorija. Buvo žmonių, kurie lengvai sutiko, kad juos fotografuočiau, pasitaikė ir tokių atvejų, jog nebuvo jau ko ir atsiklausti.

Kai kurie, sakyčiau, net labai entuziastingai reagavo į mano prašymą. Žmonėms labai patiko pavadinimas „Mirties sodas“, sakė, jis labai poetiškas ir lyriškas. Paradoksalu, tiesa... Bet aš jau ir nebesistebiu – niekas negalvoja apie mirtį, visi kabinasi į gyvenimą, todėl ir pavadinimas šiems žmonėms nekėlė jokių neigiamų minčių, negąsdino jų.

Žmogų fotografuodavau valandą, daugiausia – dvi, daugiau tiesiog ir pačiam sunku būdavo ištverti. Kitą dieną paprastai nelabai ir norėdavosi su kuo bendrauti, ne ką ir tenuveikdavau, tiesiog visos dvasinės jėgos apleisdavo. O būdavo, kitos dienos vakarą po fotografavimo nueini aplankyti, o to žmogaus jau nebėra...

Mirties tema šiandieniame pasaulyje, rodos, tapo savotišku tabu.  Jūsų albumas – lyg iššūkis tokiam požiūriui. Ar lengvai „Mirties sodą“ priima skaitytojai, žiūrovai?

Visos šios fotografijos man atveria galimybę pasižiūrėti į savo paties gyvenimą, tai, kas jame yra itin jautraus ir skausmingo. Tai blaivus žvilgsnis į patyrimus nesimėgaujant skausmu, bet mėginant analizuoti savo patirtis, apmąstant kelią, kuriuo ėjau.

Nežinau, ar tai gali padėti kitiems. Šiandien labiau įprasta slysti paviršiumi, nesigilinant į tai, kas yra už... Gal todėl vis tenka išgirsti, jog šios nuotraukos yra labai drastiškos, o visas albumas – pilnas nevilties ir tamsos..

Jaunystės metais ieškojau meno, kuris vestų į gilumą, nukreiptų mintį ten, kur gal pats niekada nesugalvotum kišti nosies. Paprastai tai buvo draudžiamos knygos bei kino filmai. Jų reikėjo kaip deguonies, kad mėgintum ką nors suprasti, paaiškinti sau. Dabar tokių dalykų vengiama. Gyvename sotų, laimingą gyvenimą ir mums užtenka serialų televizijos ekrane, kvailiausių laikraščių antraščių, švelniai tariant, įtartinos literatūros. Taip, sakytum, visa ta pramoginė kultūra tik tam, kad žmogus pailsėtų nuo kasdienių darbų, atsigautų. Bet paskui pamatai, kad nieko daugiau jam ir nereikia, o savo kūrybiškumą, egzistencinius klausimus jis lengvai iškeičia į gardesnį duonos kąsnį ir vakarą prie televizoriaus.

Šis albumas nėra mirties analizė ar jos antropologija stebint įvairias jos fazes, pasireiškimą. Tai ne mokslinis darbas. Tai meninis filosofinis darbas, kuris žmogui atveria galimybę apmąstyti, kas jis yra, ką čia veikia ir kur link eina. Visuose savo darbuose, išleistuose nuotraukų albumuose aš kaip tik ir stengiuosi kreipti mintį šia linkme. Tai savotiškas žmogaus sielos pjūvis. Objektai čia reikalingi tam, kad nuo jų atsispyrus eitum į gilesnius, svaresnius egzistencinius svarstymus ir patyrimus.

Šiandien mirtis savotiškai asocializuota, lyg išstumta iš gyvenimo. Paprastai mirštama svetimoje aplinkoje, ne tarp savų, todėl mirtis nesuburia, o lyg atstumia. Ji nebėra natūrali gyvenimo dalis. Kaip tai nutinka?

Kai aš buvau jaunas, maniau, kad mirties išvis nėra. Žinoma, tai natūralu. Jaunam ne iki mirties. Tada man atrodė, jog pasaulis po trisdešimties metų veik nepasiekiamas, jo nėra, jis neįsivaizduojamas. Bet dabar apsižvalgau ir matau, jog esu kaip tik tame taške ir suvokiu, kad laikas nenumaldomai praėjo. Viskas kinta ir kartu keičiuosi aš. O mano gyvenimas eina natūralios pabaigos link. Matyt, iš čia ir atsiranda noras paklaidžioti po praeitį, prisiminti tai, kas jau išnyko, ko nebėra, bet ką gali atgaivinti savo prisiminimuose – iškeliavę artimieji, vaikystės vietos, kvapai, sodas, iki šiol po užmaršties dulkėmis pasislėpusios detalės. Visa tai tampa reikšminga suvokus savo laikinumą. Tokia mūsų prigimtis. Tačiau toldami nuo jos prarandame ir tai, kas slypi už kūno ir mūsų visų marumo.

Tačiau šiandien žmogui į galvą per reklamą, televiziją ar spaudą yra brukamas amžinai gražaus ir jauno kūno kultas. Mirties čia nėra, o jei kartais ir pasitaiko, ji labiau primena blogą sapną – ir ne daugiau. Ir gyvename pasislėpę po iliuzijomis, jog gyvensime amžinai. Todėl dvasiniai dalykai neretai stoja į paskutinę vietą ar tiesiog iškrenta iš žmogaus gyvenimo, o jų vietą užima pinigai, materialinės vertybės.

Kaip tik vartydamas Jūsų albumą ir pagalvojau, kad dauguma mūsų bėdų, nesusikalbėjimų gimsta iš to, kad pamirštame savo laikinumą ir pasiduodame iliuzijai, jog esame amžini, o mano ego yra visų svarbiausias. Jūsų knyga primena kitą tiesą, numesdama tą iliuzijos šydą. Mirtis visada yra kito, bet tai gali tapti akstinu pažvelgti į save patį.

Meno kūrinys visada pasižymi interpretacijų įvairove. Tai, ką kalbate, yra jūsų asociacijos. Ir man malonu, kad šios nuotraukos veda jūsų mintis. Gal taip ir išsipildo šio albumo misija.

Kai dabar žvelgiu į savo albumus, kurtus ne vieną dešimtmetį pamažu fiksuojant vaizdus, renkant nuotraukas, matau tai lyg iš šalies, lyg ne mano rankomis tai būtų sukurta. Ir tie vaizdai ima veikti mane patį. Jei kūryba suteikia peno apmąstymams, vadinasi, ji ir atlieka savo funkciją. Gal todėl negaliu suprasti formaliosios kūrybos, kur žaidžiama formomis, ieškoma kažko naujo vien dėl noro atrasti, bet tai niekur neveda. Pasižiūrėjęs tokį „meną“ iškart jį ir pamiršti. Man rodos, kūryba yra viso gyvenimo darbas ir tik po dešimtmečius trukusių ieškojimų gali pamatyti, kad esi arba kiti įvardija tave esant kažkokiame bendrame kultūros kontekste.

Kiekvienas žmogus yra vertingas, o jo mirtis – praradimas. Praranda ne tik artimieji, bet ir pasaulis, nes kiekviename žmoguje glūdi dalis to pasaulio, susikurto, po kruopelytę susinešto, apmąstyto ir išgyvento, savaip, unikaliai patirto. Todėl fotografuojant šiuos žmones man visų pirma rūpėjo tapti dalimi jų pasaulio. Man rodos, čia buvau mažiausiai fotografu, labiau pašnekovu, klausytoju.

Dabar įprasta žmones fotografuoti kaip daiktus, štampuoti jų veidus. Man svarbu buvo užčiuopti žmogaus sielą, objektyvu prisiliesti prie jos. Čia ir susilieja išvargę, pabaigos ženklu pažymėti veidai ir spindinčios, drėgnos akys, pilnos gyvybės. Tai trukdavo vos mirksnį... Mano užduotis ir buvo „pagauti“, užfiksuoti tai.

Jūsų nuotraukose užfiksuotas ramus gesimas, be jokių prijungtų aparatų, svetimų žmonių įsikišimo. Tai net negąsdina. Visai kitokį įspūdį sukelia, tarkime, Eglės Mėlinauskienės „Diagnozė“, kur vėžiu sergantys vaikai, plikos galvos, sterilus ligoninės šaltumas. Ten, kur, rodos, pilna gyvybės – mirtis. Šis albumas šokiruoja. Tuo tarpu Jūsų nuotraukose mirtis, sakyčiau, natūrali gyvenimo dalis.

Man rūpėjo užfiksuoti akimirką, kai žmogus, gulėdamas mirties patale, apmąsto savo gyvenimą, prisimena tai, kas jis buvo ir atsisveikina su visu tuo, kas yra aplink, prie ko savaip buvo pripratęs. Tai ne dokumentika. Čia jokio konkretumo, jokių pašalinių buities detalių, kurios nukreiptų žvilgsnį į šalį. Tik žmogus ir jo mirtis, pati išėjimo dimensija, kurią ir stengiausi analizuoti. Ta šviesa veiduose, man rodos, kaip tik ir yra tas pagrindinis akcentas, kuris matomas nuotraukose. Sutelkti visą dėmesį į tai – man tai ir buvo visų svarbiausia.

„Ir mirtis nebus nugalėta“ – šie poeto Algimanto Mackaus žodžiai, rodos, visiškai netinka Jūsų fotografijoms, nes jos, man rodos, viltingos. Gal dėl to, kad nuotraukos nespalvotos, ir tas šviesos-tamsos kontrastas lyg akcentuoja pabaigą ir kartu išryškina naują, visai kitą pradžią?

Aš panašiai galvoju. Kas yra mirtis? Tai faktas konkrečiam žmogui, ir tiek. O žiūrint iš laiko perspektyvos – su mirtimi niekas nesibaigia. Todėl knygos įžangoje taip ir užrašiau: „Sudie, nuostabusis pasauli, pilnas stebuklų, meilės ir vilties... Labas, nuostabusis pasauli...“

Žinoma, ramiai žiūrėti ir priimti mirties faktą kasdienybėje nėra taip paprasta. Reikia ją tiesiog prisijaukinti. Ne nuolatos apie tai galvoti, bet įsisąmoninti savo laikinumą. Mirtis neišvengiama kiekvienam. Tai faktas. Prie to tiesiog reikia priprasti. Bet fizinio kūno mirtis – ne pabaiga.

Kalbino Gediminas Kajėnas

Bernardinai.lt