Šiandien ta žiemos diena, kai dailininkai gali išsitraukti savo paveikslus, nupieštus vasarą šviečiant saulei ar lyjant, ir pamatyti tokių spalvų, kokių šiandien nesugalvosi.

Elena Balsiukaitė–Brazdžiūnienė – dailininkė, jau dvidešimt metų dėstanti Kauno A. Martinaičio dailės mokykloje bei aktyviai dalyvaujanti įvairiose parodose. Neseniai menininkė Kaune ir Klaipėdoje surengė interaktyvų projektą „Apie juos“ – ši paroda suaugusiuosius kviečia suprasti spuoguotus ir auskaruotus paauglius.

Kaip teigė dailininkė, „bendrauti su paaugliais nėra lengva, tačiau nenuobodu. Jie – mūsų ateitis, ir aš jaučiu, kad galiu truputį padėti, o Jie gali padėti man. Todėl, kad aš ir Jie vieno kraujo.“ Šiame projekte dauguma fotografijų padarė patys paaugliai – jie patys filmavo, montavo medžiagą, ėmė interviu vieni iš kitų. Trumpai tariant, šioje parodoje patys paaugliai kalba apie savo gyvenimus, patirtis, dėsto savo pažiūras ir mintis. Paaugliai apie paauglius.

Bernardinai.lt“ pakalbino parodos „Apie juos“ sumanytoją bei jaunųjų menininkų mokytoją, dailininkę Eleną Balsiukaitę-Brazdžiūnienę.

Dailės mokytojo darbe vienodai svarbi dailininko ir pedagogo kompetencija, bet dažnai iš dailės mokytojų girdime – dailės mokytojas – ne dailininkas. Kaip Jūs pati visa tai suderinate?

Dailės pedagogo darbe svarbios ir menininko, ir pedagogo kompetencijos, tačiau, kad būtum dailininkas, nebūtinai turi būti pedagogu, ir atvirkščiai. Pažįstu puikių dailės mokytojų, kuriuos tikrai sunku būtų pavadinti menininkais.

Daug metų su moksleiviais esate „po vienu stogu". Rodos, tai Jus įkvepia – kreida piešiate žmogeliukus, „terliojatės" rašalo dėmėmis. Jie yra Jūsų kūryboje. O kaip Jūs egzistuojate jų kūryboje?

Man patinka dirbti su vaikais ir jaunimu. Žiūrėdama į jų darbus dažnai stebiuosi ir vis iš naujo įgaunu optimizmo. Dauguma iš jų yra jautrūs ir nuoširdūs. Neslėpsiu – dažnai semiuosi iš jų idėjų. Vaikų darbai tiesiog gaivina sielą, priverčia ir juoktis, ir mąstyti. Ten nėra rutinos ir nuovargio, nėra komercinio patoso ir madingų „formatų" pridengtos tuštumos. Visada kviečiu mokinius į savo parodas, ir man jų nuomonė įdomi.

Pernai gavau stipendiją projektui „Apie Juos" – projektas apie ir su paaugliais. Jame dirbome kartu: mano vaikai (turiu du paauglius sūnus, kurie mokosi Kauno dailės gimnazijoje), mano mokiniai ir jų draugai. Paroda jau buvo Kaune, „Meno parko" galerijoje, ir Klaipėdos parodų rūmuose. Dirbti buvo įdomu, turiu labai įdomios patirties ir svajoju tęsti šį darbą.

Kaip jaukinotės paauglius šiam projektui?

Projekto „Apie Juos" tikslas – „įtraukti“ paauglius į kūrybinį bendradarbiavimą ir kartu pažinti subkultūrų aplinką, kuri neabejotinai savyje turi didelį kūrybinį potencialą. Juk ne paslaptis, kad pas mus klesti homofobija ir netolerancija kitokiems, o tas pats tikslas ir veikla jo siekiant gali suartinti. Savigarba ir tolerancija gali būti stimuliuojama per savęs ir vieni kitų pažinimą, per kūrybinę veiklą. Juk mes dažniausiai bijome to, ko nepažįstame. Jie man įdomūs savo laikysena šiandienės realybės atžvilgiu, nes neišvengiamai verčia peržiūrėti vertybes ir tarsi savaime suprantamas egzistencines prasmes. Dauguma iš jų dar nemoka žaisti gražiais žodžiais, pataikauti ir savo jautrumą dangsto šiurkštumu. Jie jau ne vaikai, bet ir ne suaugę. Būti paaugliu visais laikais reiškia rizikuoti, kristi, nusipurtyti, mokytis iš klaidų ir vėl brautis į priekį. Neklysdamas ir nerizikuodamas niekas niekada nieko nepasiekė nei meilėje, nei darbe. Svarbiausias dalykas yra vis protingiau rizikuoti. O tai labai tapatu menininko būsenai, kuri tiesiog būtina normaliam kūrybiniam procesui.

Pradžioje svarbiausia buvo įgyti pasitikėjimą. Tai buvo griežtos disciplinos mokykla, pirmiausia man. Laikytis žodžio, labai konkrečiai dėstyti savo tikslus, sugalvoti skatinimo sistemą ir į kiekvieną žvelgti geranoriškai. Tiesiog kiekviename iš Jų matyti potencialių galimybių bendradarbiauti. Nekritikuoti, nepiršti savo nuomonės, apsišarvuoti humoru ir kantrybe, nemoralizuoti.

S. Kingas viename iš savo romanų rašė: „...o kas jeigu suaugusių žmonių išvis nėra?" Mane tai baugina ir įkvepia...

Projekto rezultatas – kolekcija fotoportretų, serija mano tapytų JŲ portretų, videofilmas ir audiointerviu įvairiausiais gyvenimo klausimais. Viliuosi, kad ši paroda artimiausiu metu pasieks ir Vilnių

Būtent kokius paauglius rinkotės savo projektui?

Savo projektui bendradarbių nereikėjo ieškoti toli. Beveik 20 metų dirbu mokykloje. Turiu du sūnus paauglius, jie turi draugų. Juk neįmanoma eiti į gatvę, susirasti vietą, kur renkasi jaunimo kompanijos, pradėti kalbinti. Tiesiog būsi nesuprastas. Vietos mieste, kur renkasi paaugliai priklauso jiems. Tai yra JŲ teritorijos, todėl didžioji dauguma fotografijų padarė jie patys – patys filmavo, montavo medžiagą, ėmė interviu vieni iš kitų. Aš pateikiau tik klausimus, tačiau ir čia, jei kas jiems atrodė neaktualu, neįdomu, jie susigalvodavo savo temas.

Jau pats projekto pavadinimas „Apie juos“, rodo ribą tarp „jie“ ir „mes“. Kaip galime geriau suprasti Juos? Ar tapti tokiais pat?

Turbūt nėra to vienintelio recepto, kaip mums Juos – paauglius – geriau suprasti. Manau, svarbiausia prisiminti save, kai buvai tokio amžiaus, bendraujant neslėpti savo silpnumo, neveidmainiauti, nevaidinti draugiškumo, nemeluoti, nežadėti to, ko negali ištesėti, kuo mažiau moralizuoti. Nepamiršti geranoriškumo, tolerancijos, humoro jausmo ir tikrai nesistengti tapti toks kaip jie. Mano galva, tai visiškai nebūtina.

Neretai galima pastebėti, kaip vyresnio amžiaus žmonės pakraupusiais žvilgsniais žiūri į „pankuojantį“ jaunimą, jiems visos tos šukuosenos, auskarai, elgesys visiškai nesuprantamas ir nepriimtinas. Tuomet jie sako – mūsų laikais to nebuvo. Ir tai chrestomatinė istorija. Kaip tokioje situacijose galima skatinti tarpusavio dialogą?

Jau Sokratas rašė apie jaunimą, kuris per daug pamėgęs prabangą, jaunimą, kuris nepaiso taisyklių, niekina autoritetus, negerbia vyresniųjų. Jis rašė, jog vaikai yra tironai, nes jie jau neatsistoja, kai į kambarį įeina vyresnieji, priešgyniauja tėvams, plepa suaugusiųjų draugijoje, o ryte ryja maistą ir tyčiojasi iš mokytojų. Akivaizdu, jog kartų konfliktas yra neišvengiamas, tačiau pirmiausia reikia norėti dialogo, o ne atsitraukus į saugų atstumą piktintis, kritikuoti ir neigti. Tik bėda ta, kad tėvai nebeturi laiko bendrauti, o mokytojai taip pat neturi laiko, nes reikia dar ir kažko išmokyti.

Kaip šiandien paaugliui paaiškinti, kas yra autoritetas? Turbūt pirma į galvą ateinanti mintis, kad tai savaime aišku. Argi ne taip? O kodėl reikia atsistoti? O kodėl taisyklės? Labai sudėtinga paaugliui išaiškinti socialinių žaidimų-žaidimėlių taisykles, diplomatiją, taktiką-strategiją, tai painu ir sudėtinga. Tam reikia laiko ir kantrybės, o to visada trūksta, todėl Jie patys mokosi, kaip sugeba... Gal todėl, būna, ir įstatymus sužino per vėlai. Gal todėl dažnai jie ir yra pikti, apsišarvavę sarkazmu, abejingumu ar tiesiog tyla.

Dažnai teiraujuosi, kodėl jie neklausia, nesiaiškina iš mūsų, „patyrusių ir žinančių“, o jie atsako, kad klausti beprasmiška, nes visi ant jų rėkia.

Ne paslaptis, kad suaugę žmonės yra linkę idealizuoti savo praeitį, todėl nėra taip paprasta prisiminti tą laiką, kai pačiam buvo „niolika“ ir nebuvo jokios romantikos.

Nežinau, kas ir kaip gali skatinti dialogą su šešiolikmečiu, kuris mums nėra naudinga ir reikalinga persona, žaliais plaukais ir su penkiolika auskarų kaktoje (ironizuoju). Būtų gerai, jei jis ar ji eitų nešini kanklėmis, avėtų vyžomis... Ar kaip B. Sruoga puoštųsi gintaro karoliais... Bet kodėl taip užverda pyktis pamačius kitoniškai ar keistai atrodančius?

Kaip geriau suprasti paauglį, ar visas tas maištas, akį rėžianti apranga, kalba, elgesys yra dėmesio trūkumas, noras pasirodyti, ar būtinas ir reikalingas būdas išreikšti save, savo tiesą paauglystėje?

Jiems tai visų pirma saviraiška, o mums – tai informacija. Juk ir mes gatvėje galime pagal išorinius požymius nustatyti, kokiai socialinei grupei priklauso tas ar kitas minios personažas. Čia tolerancijos klausimas. Lietuvoje minia ne tokia marga, tačiau ne vienas, nuvykęs į užsienį, ten tampa tolerantiškesnis.

Maištas paauglystėje yra normalus dalykas. Šio amžiaus žmogus yra ypač jautrus ir kategoriškai vertina visą pasaulį. Žiauru, bet deja, ekstremaliose situacijose atsiskleidžia ir formuojasi asmenybė. Konflikto metu, kai turi pasirinkti, ar stoti į nelygią kovą ginti draugo, ar nešti kudašių, ar pasakyti mokytojai, kad ji meluoja, ar tylėti? Kažin kaip šiandien tu ir aš pasielgtume.

Kaip manote, kur gali nuvesti vyresnių žmonių nesupratimas, nenoras suprasti, jų kategoriškas požiūris?

Tiesiog visai prarastume kontaktą su tam tikra visuomenės dalimi. Savinaika, nihilizmas, mankurtizmas, emigracija – toks būtų rezultatas, o juk Jie – mūsų ateitis.

Pripažįstu, kad egzistuoja įvairių valstybinių instancijų programų, tačiau labai dažnai jos apsiriboja „projektais-lankstinukais". Mokslo tiriamoji veikla vyksta, statistika – narkotikų vartojimas, nusikalstamumas, savižudybės, psichologinės problemos – egzistuoja, tačiau šiuo atveju retorika ir praktika sunkiai sujungiamas procesas. Todėl konkretus žmogus, didžiąją laisvalaikio dalį praleidžiantis gatvėje, su savo poreikiais ir bėdomis lieka kaip buvęs. Tėvai, bandydami prisitaikyti prie rinkos sąlygų, keisdami savo gyvenimus, o gal patyrę nesėkmių Lietuvoje, migruoja uždarbiauti į „užsienius“, byra šeimos... Ir Jie tada rašo savo „betono sakmes", dažnai laviruodami ant bedugnės krašto.

Kodėl norėjote parodyti būtent šitokį jaunimą, juk ne visas toks?

Jie man įdomūs, simpatiški ir kūrybingi. Jie, nes su jais nėra lengva, tačiau nenuobodu. Jie, nes jie – mūsų ateitis, ir aš jaučiu, kad galiu truputį padėti, o Jie gali padėti man. Todėl, kad aš ir Jie vieno kraujo.

Jūsų patirtis darbuojantis su paaugliais yra net 20 metų. Ar šiandien kūrybai bei mąstymui didelę įtaką daro kompiuteris, internetas, televizija, ar ir čia gyva maišto dvasia – ar paaugliai išlieka kritiški televizijos rodomoms laidoms, nepasiduoda tam dažnai bukinančiam, niveliuojančiam informacijos srautui?

Jie iš tikrųjų yra kritiški ir Jos didenybei Televizijai turi tam tikrų ironijos filtrų. Internetas daugeliui yra kaip priemonė bendrauti, reikšti save. Manau, paauglių mąstymui ir kūrybai kompiuteriai, internetas ir televizija daro įtaką tiek, kiek visa tai daro įtaką visai žmonijai. Tam įvertinti reikia distancijos.

Dvidešimt metų nuolat bendrauju su vaikais, paaugliais ir akivaizdu, kad vis dar reikia gyvo pokalbio, žydinčio medžio už lango, kad baloje atsispindėtų dangus. Vaikų spalvinė klausa, kaip ir muzikinė, tikrai nepakitusi. Tie, kurie labiau linkę į emocionalesnę raišką, geriau jaučia spalvą ir drąsiau su ja elgiasi, o tie, kuriems artimesnis grafinis, tonalus – linijinis pradas, daugiau piešia. Ir, žinoma, įdomiausia, kai jie susipina.

Ar per šį projektą nemėginote tapti tokia kaip jie?

Sąmoningai nemėginau, tačiau šis projektas buvo tam tikras iššūkis man pačiai. Viduje pajutau savotišką „draivą", nes buvau susikoncentravusi į tuos dalykus, kuriuos labai seniai norėjau išreikšti, tarsi pabandyti priartėti prie pavojingos zonos.

O įsiverti į „kerzus" žalius raištelius man visada patiko.

Sėkmės varstant žalius raištelius!

Kalbino ir parengė Akvilė Žilionytė

Bernardinai.lt