Lietuvos Mažesniųjų brolių ordino provincijolas br. Astijus Kungys Bernardinai.lt skaitytojams sutiko papasakoti apie šiais metais minimą Prancičkonų ordino 800 metų jubiliejų.

Ateinantys metai – itin svarbūs visai pasaulio pranciškonų šeimai – minėsime Mažesniųjų brolių ordino 800 metų jubiliejų. Kaip rengiamasi jį švęsti? Kokia reikšmė skiriama šiam įvykiui?

Jubiliejaus šventei ruošiamės jau nuo 2003 metų, bet ne kokiais nors dideliais renginiais. Kaip jau esu ne kartą minėjęs, mūsų ordino vadovybė iškėlė iššūkį – Mažesniųjų brolių ordino refundacija. Gal kam nors tai skamba nerimtai, esą tik šv. Pranciškus yra ordino steigėjas. Tačiau manome, kad ordiną įkūrė Šventoji Dvasia, pasinaudodama šv. Pranciškumi kaip įrankiu. Tad Ji turi teisę ir atnaujinti ordiną iš pamatų, kad duotume vaisių savo gyvenimo liudijimu. Kad Šventosios Dvasios dovanų dėka atsinaujintų visas ordinas, bendruomenės, kiekvieno brolio gyvenimas.

Žinoma, numatyta ir įvairių renginių: pavasarį Asyžiuje vyks generalinė Palapinių kapitula. Jos metu iš viso pasaulio suvažiuoja broliai, visų provincijų delegatai. Kalbama apie misijas, liudijama, kaip Dievas veikia brolių gyvenimus.

Po Palapinių kapitulos vyks Generalinė ordino kapitula, rengiama kas šešeri metai. Tai aukščiausias ordino institutas, į kurį susirenka provincijolai, atstovaujantys visoms pasaulio provincijoms, bei generalinė vadovybė. Peržiūrima mūsų veikla, numatomos gairės, kelias į būsimą šešerių metų laikotarpį. Tuomet renkamas naujas generolas, nauja vadovybė ir t.t. Tai labiau administracinio pobūdžio kapitula, bet kartu ir brolystės šventimas: Dievo akivaizdoje patikriname, ar teisingai ligi šiol ėjome. Daug laiko skiriama maldai, tarpusavio pokalbiams, diskusijoms ir, žinoma, administraciniams dalykams.  

Labai svarbus Dievo vedimas. Jaučiame, kad šiandienos laikai krikščioniškajai civilizacijai kelia labai didelių iššūkių. Pildosi Šventojo Rašto žodžiai: „Mano mažoji kaimene“, – sako Jėzus, kreipdamasis ne vien į pranciškonus, bet į visą Bažnyčią. Jėzus pasakė dar ir kitką: „Pasaulis manęs nekentė ir jūsų nekęs.“ Nors pasaulyje daug kalbama apie toleranciją, demokratiją, žmogaus teises, vis dėlto matome, kad krikščioniškoji mintis ir mes, krikščionys, esame persekiojami. Ne kažkokia institucija, bet Piktasis, Kaltintojas vienokiais ar kitokiais būdais persekioja, bet ačiū Dievui, tas persekiojimas išgrynina mūsų tikėjimą, intencijas. Juk Dievas skelbia mums, kas yra tiesa ir ką turime pasirinkti.

Todėl jubiliejiniais metais tiek generalinė Palapinių kapitula, tiek Generalinė ordino kapitula yra liudijimo ženklas – Jėzaus pergalės mūsų gyvenimuose liudijimas, kad, Dievui padedant, išlaikome duotus įžadus, kad Viešpats yra su mumis. Tie susitikimai pirmiausia liudija, jog Dievo Karalystė veikia šioje žemėje. Kaip angelas skelbė Marijai: „Viešpats su tavimi“, taip ir mes norime paskelbti pasauliui, jog per Bažnyčią Viešpats yra su mumis.

1209-aisiais buvo patvirtinta šv. Pranciškaus Mažesniųjų brolių regula. Kodėl ordino įsteigimo data laikoma būtent šis įvykis, o ne, pavyzdžiui, Pranciškaus atsivertimo epizodas?

Tai labai svarbu. Ordinas pradeda oficialiai egzistuoti tik tada, kai Romos vyskupas – popiežius suteikia savo palaiminimą, suteikia teisę skelbti Evangeliją, o kartu ir savo paramą. Esame Bažnyčios vaikai, maža jos dalis, plyta jos pastate. Nuo to meto, kai gavome popiežiaus palaiminimą, nuo tada ir skaičiuojama mūsų gyvavimo data.

Svarbūs Pranciškaus gyvenimo epizodai yra labiau vidinio gyvenimo atskaitos taškai, mūsų tikėjimo kelionės įvykiai.

Kaip šis jubiliejus bus minimas Lietuvoje? Kokios pastoracinės gairės įkvėps numatomus renginius ? Ar numatoma išleisti kokių nors leidinių? Kaip bus įamžinta ši data?

Taip, jubiliejus švenčiamas kiekvienoje provincijoje. Mes Lietuvoje bandome pateikti įvairių dalykų. Pirmiausia norėtume prisiminti savo šaknis. Per tuos penkiasdešimt okupacijos metų praradome ryšį su pranciškonais, kuriuos karas ir visokios negandos nubloškė toli nuo tėvynės. Norėtume atkreipti daugiau dėmesio į juos, atskleisti Lietuvos visuomenei, ką broliai nuveikė gyvendami užjūryje. Planuojami keli filmai apie pranciškonų gyvenimą Amerikoje, taip pat užsibrėžėme tikslą pradėti leisti pranciškonų raštus, šaltinius.

Prieš pat Pranciškaus minėjimą, spalio 2-3 dienomis, bendromis mūsų Lietuvos provincijos jėgomis norime organizuoti šventę čia, Vilniuje. Tai būtų mokslinė konferencija, planuojame parodą iš pranciškonų gyvenimo, kultūros ir religijos istorijos. Taip pat bus švenčiama liturgija, vyks įvairūs koncertai.

Spalio 4 d. broliai su tikinčiaisiais bei bičiuliais savo vietos bendruomenėse švęs Šv. Pranciškaus šventę.

Taip pat šių metų vasarą numatyta surengti pranciškoniškojo jaunimo tarptautinę konferenciją, į kurią kviečiami delegatai iš viso pasaulio. Bus dalijamasi apie tai, kaip šių dienų jaunimas, apsisprendęs dėl pranciškoniškojo dvasingumo, mato savo vietą pasaulyje. Žodžiu, planuojama labai įvairių renginių, įvykių.

Bet svarbiausia, kad mes, broliai, pirmiausia patys jaustume, jog tai yra mūsų šventė: svarbu sugrįžti prie tų šaknų, į tą malonės metą, ir jeigu mūsų širdyse bus gyvenimas tikėjimu, tuo turtu tikrai galėsime dalytis ir su savo draugais bei su tais, kurie dar nepažįsta Dievo sūnaus.

Sakoma, kad didieji Bažnyčios šventieji – Dievo dovana to meto žmonėms. Pranciškaus atsigręžimas į gryną Evangelijos dvasią atnešė neįtikėtinų vaisių ne tik anų laikų Bažnyčiai, bet ir visuomenei, sužadino ištisą kultūrinę srovę. Kas sudarė Pranciškaus skelbimo šerdį? Kuo ji aktuali mūsų dienomis?

Pagrindinis dalykas, kurį Dievas pavedė mums per šv. Pranciškų, tai: „Eik ir atstatyk mano begriūvančią Bažnyčią.“ Iš tikrųjų Bažnyčia ir yra tie 79 proc. pakrikštytų Lietuvos gyventojų, kurie, deja, jos gyvenime praktiškai nedalyvauja, nes gal dar nėra atradę savo vietos. Būtent vienas iš mūsų uždavinių – sugrąžinti į Bažnyčios gyvenimą atnaujintą kiekvieną Kristaus krauju atpirktąjį, kiekvieną pakrikštytąjį, kad jis tikrai jaustųsi vienybėje su Kristumi, vienybėje su broliais ir seserimis.

Tolesnis etapas – tai misijos, pirmiausia čia, Lietuvoje; skelbti Gerąją Naujieną tiems, kurie visai Jėzaus nepažįsta, kurie nusigręžia nuo tikėjimo. Turime labai daug darbo: eiti ir atnaujinti Viešpaties Bažnyčią, tai yra kiekvieną pakrikštytąjį.

Tad Jubiliejaus šventimas – tai mūsų tikslų, mūsų uždavinių atidavimas Dievui, savojo pašaukimo prisiminimas: eiti ir atnaujinti Bažnyčią. Manau, kad tai – didžiausias mūsų šventės apogėjus, be jo šventė neįmanoma. Ji bus tik tuomet, jei Dangiškasis Tėvas atsiųs mums Šventąją Dvasią ir pažadins mus, kaip pranašas Izaijas sako: „Aš atversiu jūsų kapus, mano tauta, ir prikelsiu iš mano kapų.“ Iš tikrųjų mūsų prašymas, mūsų maldavimas, kad Dievas atvertų mus, kad nesididžiuotume tuo, ką kiekvienas brolis ar brolijos yra nuveikusios gero skelbiant Evangeliją, bet vis dėlto pripažintume, jog mums reikalingas atsinaujinimas, reikalingas atsivertimas dėl mūsų ir dėl kitų išganymo.

Turėdami tokį tikslą einame į jubiliejinius metus. Visa kita – tam tikri blizgučiai. Jų, žinoma, irgi reikia, nes esame psichofizinė būtis. Kaip ir liturgijoje begalinė šv. Mišių paslaptis išgyvenama visomis juslėmis: rega, klausa, lytėjimu, uosle... Reikia optimaliai mylėti Dievo mums dovanotą pasaulį ir save šiame pasaulyje.

Tačiau tikslas – ne restauruoti pastatus. Žinoma, ir toliau vykdomi restauracijos darbai, nes Dievo namai neturi atrodyti prastai. Taip, jie turi būti paprasti, bet viskas padaryta iš širdies. Nėra ko grožėtis komunizmo atnešta nelaime – griuvėsiais, juk mūsų tautoje iki tol bažnyčios buvo nuostabios ir gražios šventovės. Džiaugėmės, kokie Bernardinai ar Kauno Šv. Jurgio bažnyčia buvo iki uždarymo. Kartais žmonės klaidingai mano, sako: „Žiūrėkite, kokia graži bažnyčia.“ Taip, bet Bernardinų bažnyčią puošia ne dulkės, ne išdaužytos sienos. Tai rodo tik mūsų nemeilę tiems namams. Paprastumas nereiškia netvarkos. Pranciškonų bažnyčios visada buvo brangios savo grožiu, architektūra, tobulomis formomis.

Lietuvos provincija šiais metais švenčia savo atsikūrimo dvidešimtmetį, ir tik dabar prasidėjo restauracija. Bet mums iš pradžių buvo svarbu pirmiausia sukurti bažnytinę žmonių bendruomenę. Kai tai padarėme, dabar galime ir savo namus jautriai, su meile tvarkyti.

Taigi į Jubiliejų einame ne restauruodami bažnyčias, bet norėdami atnaujinti Dievo šventovę: žmogų. Tad nuoširdžiai prašau tų, kurie skaitys šiuos žodžius, melstis už mūsų brolius, už mūsų atsivertimą. Kaip Pranciškus sakė: „Pradėkime viską iš naujo, broliai, mes dar nieko nepadarėme.“ Reikalingas nuolatinis atsinaujinimas – „pradėti viską iš naujo.“ Prašau žmonių maldos ir palaikymo, kad Dievas pasigailėtų mūsų ir duotų malonės viską iš naujo pradėti.

Koks Mažesniųjų brolių ordinas pasitinka šią svarbią datą? Gal galėtumėte trumpai įvertinti dabartinę pranciškonų ordino situaciją Lietuvoje?

Kiekvienu laikotarpiu gyveno Dievą mylintys broliai: nebuvo užmiršta nei malda, nei Evangelija, nei tie patys žodžiai „Eik, Pranciškau, atnaujinti mano begriūvančią bažnyčią.“

Tačiau žvelgdami į trečią tūkstantmetį stipriai pajutome išorės veikimą. Per laiko ženklus, išorinius įvykius Dievas jau mus atnaujina, parodo, į ką reikia žiūrėti, į ką atkreipti dėmesį. Dvasia veikia ne vien iš vidaus. Tam tikri pasaulio simptomai mus verčia keistis. Pašaukimų skaičiaus sumažėjimas verčia atsisakyti įvairių struktūrų, verčia atsisakyti kai kurių vienuolynų pastatų ir koncentruotis į tam tikras vietoves. Pavyzdžiui, galėtume vykti ir į Suvalkiją – kažkada buvo kalbėta su vyskupu J. Žemaičiu apie Kalvariją, buvo kalbėta su Panevėžio vyskupija. Tačiau stengiamės išlaikyti savo tradicines vietas ir dirbti ten, kur pajėgiame, neišsiplėtę, nes Lietuva nėra didelis kraštas. Nebūtina kiekvienoje vyskupijoje turėti savo vienuolynų. Atsisakėme Troškūnų vienuolyno (Panevėžio vysk.), dabartinėje Šiaulių vyskupijoje atsisakėme nuostabaus vienuolyno – Tytuvėnų, Dotnuvos; pasilikome Vilnių, Kauną, Kretingą, Kryžių kalną. Ateityje turime dar vieną planą, siekdami atkreipti dėmesį į mažutėlius, – tai pagalbos centras onkologiniams ligoniams su koplyčia. Tačiau nenorime pernelyg išsiplėsti. Visame pasaulyje uždaromi didžiuliai vienuolynai, šventovės, kur kadaise gyvendavo po 30-40 brolių.

Vilniuje gyveno arti šimto brolių, o dabar džiaugiamės, kad viskas yra kompaktiška, ir broliams nereikia rūpintis ekonominiais dalykais. Viešpats mus išlaisvina nuo pastatų ir atkreipia į žmones, į tikrąjį mūsų pašaukimą. Tai ne mūsų apsisprendimas, bet laiko ženklai, gyvenimo realijos, kurios verčia keistis. Pašaukimų nebuvimas, visos tos aplinkybės taip pat yra Dievo malonės metas. Priklauso nuo to, kaip žiūrėsi, ir nereikia per daug išgyventi. Dievas atkreipia mūsų dėmesį į tikruosius dalykus, kuriems esame pasižadėję savo gyvenimu.

Kalbėjosi Saulena Žiugždaitė

Bernardinai.lt