Sausio 10 d. minime šv. Vilhelmą, vyskupą.

Vilhelmas (Villiam de Don Jeon) gimė Neverse, Prancūzijoje. Jį išauklėjo jo dėdė, Petras Atsiskyrėlis, Soisonso arkidiakonas. Vilhelmas tapo kanauninku Soisonse ir Paryžiuje, tačiau vėliau nusprendė  palikti pasaulį ir įstojo į uždarą vienuolyną Grandmonte. Galiausiai Pontignio vienuolyne tapo cistersu, buvo Fontano-Jeano ir Kalio šalia Senlio vienuolynų abatu.

1200 m. Vilhelmas buvo išrinktas Burgo vyskupu, tačiau ši žinia jį labai prislėgė. Tik paklusdamas popiežiaus Inocento III ir cisternų vyresniojo nurodymui jis tapo vyskupu. Pirmas jo rūpestis priėmus naują tarnystę buvo dar kartą patvirtinti savo gyvenimą pagal griežtas šventumo taisykles. Vilhelmas padvigubino griežtus reikalavimus sau sakydamas, kad jam dabar priklauso atgailauti ne tik už save, bet ir už kitus. Jis visuomet vilkėjo ašutinę po dvasininko rūbais, niekuomet nevalgė mėsos, nors ant jo stalo jos visuomet būdavo svečiams.

Savo gyvenime jis suderino asketiškumą ir poreikį būti visuomeniniu diplomatu, buvo pagarsėjęs nuodėmklausys, labai rūpinosi savo vyskupijos vargšais. Vilhelmas ne kartą tarpininkavo įvairiuose bažnytiniuose ginčuose, taip pat atvertė ir pakrikštijo daugelį albigensiečių savo misijų į Albį metu.

Jausdamas artėjančią mirtį, Vilhelmas paprašė paguldyti jį ant pelenų; taip ir užgeso 1209 m. sausio 10 d.

Prie jo kapo įvyko tiek daug stebuklų, kad vienuoliai negalėjo visko užrašyti.  Popiežius Honorijus III jį kanonizavo praėjus vos 9 metams po mirties 1218 m.