Sausio 14 d. minime šv. Feliksą (III a.), kunigą.

Feliksas gimė Noloje, netoli Neapolio, romėnų kario šeimoje. Po tėvo mirties Feliksas išdalijo tėvo turtą vargšams. Nolos vyskupas šv. Maksimas jį įšventino į kunigus ir Feliksas tapo jo padėjėju. Decijaus persekiojimų metu šv. Maksimas pasitraukė į dykumą ir pakvietė Feliksą pakeisti jį vyskupo poste, kadangi Feliksas jau buvo įgijęs švento žmogaus reputaciją. Feliksas buvo įkalintas vietoje Maksimo, tačiau angelas stebuklingai jį išlaisvino. Netgi po Decijaus mirties Feliksas buvo persekiojamas ir turėjo slapstytis, kol neramumai baigėsi. Kai Maksimas mirė, žmonės išrinko Feliksą savo vyskupu, tačiau vyskupo posto jis atsisakė, kad vyskupu taptų Kvintas, vyresnysis kunigas. Feliksas dirbo apylinkėse paprasto kunigo darbą ir globojo vargšus. Jis mirė 260 m. sausio 14 d. Netrukus jo kapas pagarsėjo prie jo vykstančiais stebuklais.

Feliksu ypač žavėjosi šv. Paulinas Nolietis, Nolos vyskupas, kuris čia gyveno po šimto metų. Jis kasmet Felikso mirties metinėms parašydavo po eilėraštį. Ant Felikso kapo Paulinas menkos bažnytėlės vietoje pastatė didelę baziliką, lankomą maldininkų iš tolimų kraštų.