2014 m. gruodžio 20 d., šeštadienis

Aleksandras Alekseičikas. Sergate? Dėkui Dievui, vadinasi, Jis dar jūsų nepamiršo (I)

2009-01-16
Rubrikose: Sankirtos  Gamta ir sveikata » Psichologija 
A. Alekseičik

Evgenios Levin nuotrauka

 

 

Gydytojas legenda, kurį lygina su stalkeriu, kasdien einančiu į psichinių sutrikimų zoną, su stačiatikių „starcu“, nebijančiu griauti įprastų schemų, kalbėti apie tikėjimą ir Dievą ten, kur kolegos labiau pasitiki Sigmundu Freudu, apie sielą, kai kolegos apeliuoja į pasąmonę – Aleksandras Alekseičikas.

Neseniai tiek lietuvių, tiek rusų kalbomis pasirodžiusi knyga „Gydyti gyvenimu“, skirta A. Alekseičiko psichoterapijai, tik dar kartą patvirtina šio gydytojo unikalumą. Knyga, parašyta literatūriniu, bet ne įprastu moksliniu stiliumi. Įvairi kaip pats gyvenimas. Ne instrukcija ar metodinė priemonė, bet kvietimas gyventi autentiškai, „pirmuoju asmeniu“, pasakojimas apie tai, kaip liga gali padėti žmogui susitikti Dievą, pasakojimas apie „grumtynes“ už kiekvieną pacientą, kai tenka kautis ne tik su liga, bet ir su paties paciento schemomis, mitais, idėjomis, vaizdiniais, su pačiu pacientu.

Džiaugiamės, galėdami skaitytojams pasiūlyti pokalbį su A. Alekseičiku. Tiesa, kiek performulavus vieną iš A. Alekseičiko mėgstamų posakių, galima teigti, jog geriau vieną kartą gyvai pasikalbėti su šiuo gydytoju, nei perskaityti šimtą interviu. Deja, užrašytas pokalbis tik blyškus atspindys tos išminties ir energijos, kuri sklinda iš šio gydytojo. Labai sunku perteikti ir subtilų semantinį žaismą, kuris ypač gyvas, kai A. Alekseičikas pereina į rusų kalbą. Kita vertus, viliamės, jog geriau kartą perskaityti interviu, nei klausytis šimto skirtingų gandų, mitų, legendų apie jį.

Gimėte Minske, tačiau didžiąją gyvenimo dalį praleidote Vilniuje. Pirmoji darbovietė – Utena. Kuris miestas labiausiai įsirėžė į tapatybę? Gal galite kiek daugiau papasakoti apie savo gyvenimo kelio trajektoriją?

Neatsitiktinai taip yra, kad žmogus turi kūdikystę, vaikystę, jaunystę, brandos laikotarpį. Įvairiais amžiaus tarpsniais įsirėžia į širdį skirtingi atsiminimai, tapatybė vis kuriama, auginama.

Gimiau Minske 1940-aisiais. Čia pragyvenau tik trejus metus. Tačiau man jie labai svarbūs. Galbūt dėl to, kad vėliau man daug apie tai pasakojo, šiandien atmintyje yra išlikęs sirenų gausmas, bombardavimai, vokiečių kareiviai. Tai, kaip gatvėje zvimbia kulkos, kaip šaudo į žmones.

Iš Baltarusijos pasitraukėme dėl vokiečių politikos, nes jie nusprendė patikti baltarusiams. Kiek žinau, Lietuvoje jie uždraudė visas aukštąsias mokyklas, o Minske paliko Medicinos institutą. Paskui jis buvo perkeltas į Vitebską, o vėliau, kai jau artėjo frontas, – į Vilnių. Regis, vokiečiai manė, kad sąjungininkai sustabdys tarybinę armiją, neleis jai eiti į Europą. Mūsų šeima į Vilnių persikėlė kartu su Medicinos institutu. Mano tėvas buvo protingas žmogus ir suprato, kad geriau, jei bolševikai mus „išlaisvins“ čia, o ne, pavyzdžiui, kur nors Lenkijoje, nes turėtume labai sunkių problemų. Todėl jis liko Vilniuje, nebesitraukė toliau kartu su institutu.

Taigi, nuo 1943 metų gyvenu Vilniuje. Tiksliau, Naujojoje Vilnioje, Vilnijos krašte. Čia praėjo visa mano vaikystė. Name, ant upės kranto, kur daug gamtos, o ne betono. Aplink gyveno daugiausia lenkai, nuolat skambėjo lenkų kalba. Tas lenkiškumas giliai persmelkė mano gyvenimą. Prisimenu ir pokario laikotarpį, kai lenkų šeimos išvažiuodavo į Lenkiją ir jų vietą atvažiuodavo kiti žmonės.

Mokiausi vietinėje rusų mokykloje. Čia mokėsi rusai ir lenkai. Mokiausi ir lietuvių kalbos. Iš pradžių man ji atrodė labai svetima. Buvo net šiek tiek pikta – kodėl turiu jos mokytis? Manau, kiekvienas išgyvena tokį priešiškumo kitoniškumui laikotarpį.

Vaikystėje kiekviena detalė atrodė svarbi. Tėvas dirbo Vilniaus ligoninėje. Važiuodavau pas jį į miestą. Jis man atrodė paslaptingas ir didingas. Tikras pasakų miestas. Vėliau, kai aplankiau Maskvą, Varšuvą, Prahą, kiek nusivyliau Vilniumi. Vaikystės mitas išsisklaidė. Tačiau paskui vėl Vilnių įsimylėjau. Vėl jį atradau naujai.

Vaikystėje svarbi išliko Baltarusija. Čia, pas tėvo draugus, praleisdavau dalį savo atostogų. Baigiau mokyklą ir įstojau studijuoti mediciną į Kauno medicinos institutą, nes tik ten tais metais buvo renkama rusakalbių studentų grupė. Pasijutau kaip tikrame užsienyje. Pamažu prisijaukinau šį miestą, man atsiskleidė jo grožis. Paskui persikėliau studijuoti į Vilnių. Čia buvo labai turtinga biblioteka, joje buvo išlikę daug lenkiškų knygų.

Baigęs medicinos studijas, trejus metus atlikau praktiką Utenos psichiatrinėje ligoninėje, kuri aptarnavo tris rajonus. Utena man labai svarbi vieta. Pirmiausia dėl to, kad čia susitikau ir dirbau su labai puikiais žmonėmis, padariusiais didžiulę įtaką mano gyvenimui. Mėgstu kartoti, jog gyvenime dažniausiai svarbu – ne daryti, bet su kuo daryti.

Mano pirmasis mokytojas psichiatrijoje – Antanas Smalstys. Būti šalia šio žmogaus buvo neįkainojama dovana. Jis baigė prestižinį universitetą Odesoje, stažavosi Vokietijoje, Šveicarijoje ir... sovietiniame lageryje. Grįžęs negalėjo dirbti arčiau nei 100 kilometrų nuo sostinės. Taip atsidūrė Utenoje. Jis tikrai mylėjo ligonius ir mokė kitus mylėti. Pats nerūkantis, jis visada nešiojosi kišenėje pakelį cigarečių, kad galėtų pavaišinti ligonius, kurie norės rūkyti.

A. Smalstys man daug parodė ir daug papasakojo. Įstrigo jo žodžiai apie tai, jog prieš karą JAV vyko vienas pirmųjų pasaulinis psichiatrų suvažiavimas. Jo organizatoriumi buvo amerikietis, kuris turėjo problemų, gydėsi ir paskui nusprendė išjudinti psichiatriją, sukvietė įtakingiausius psichiatrus. Tame susirinkime iš sovietinės Rusijos dalyvavo vienas gydytojas, o iš Lietuvos – net trys. A. Smalstys man vis kartodavo, jog mums reikalinga sava „mužikiška“ psichiatrija, jog nereikia aklai kopijuoti to, kas vyksta užsienyje, bet ieškoti to, kas tinka mūsų žmonėms, gyvenantiems čia ir dabar.

Labai svarbūs buvo keli giliai tikintys pacientai. Ypač kunigas, su kuriuo daug kalbėjomės apie tikėjimą, Bažnyčią, kuris įskiepijo didelę pagarbą katalikybei. Jis sakydavo: „Seniau Utenos rajone buvo trys kunigai, dar policininkas ir buvo tvarka. O dabar – tėra vienas kunigas, gausybė saugumiečių, milicininkų ir – siaubinga netvarka.

Kai iš Utenos grįžau į Vilnių, kontrastas sukrėtė. Utenoje viskas taip žemiška: neurotikai, psichopatai čia paprasti, o sostinėje – neurozės ir psichozės kur kas didesnės, pakylėtos.

Labai svarbu tai, jog daugelyje sričių teko būti pirmeiviu. Prieš daugiau nei keturiasdešimt metų organizavau pirmąjį Lietuvoje psichoterapijos kabinetą, pradėjau vesti grupinės terapijos seminarus. Vėliau pavyko sukurti atskirą psichoterapijos skyrių, kuris, nors ir ne visi dėl to labai laimingi, gyvuoja ir dabar.

Bendravau su kolegomis užsienyje. Turėjau čia, sostinėje, įtakingų pacientų, Todėl gana laisvai galėjau važinėti po socialistines šalis. Atsimenu, atvažiuodavau kelioms savaitėms į Varšuvą ir atrodydavo, jog patekau į visai kitą pasaulį, dešimt kartų laisvesnį, kur gydytojai kur kas profesionalesni nei mes. Panašus jausmas apimdavo ir Prahoje, Berlyne, kur buvo galima perimti tikrai iškilių gydytojų patirtį. Tikrai labai dėkingas jaučiuosi už visas šias galimybes, kurias Dievas man suteikė.

Didelį įspūdį man padarė Maskva. Čia sutikau tikrai didžių žmonių. Jie buvo mokęsi pas XIX amžiaus pabaigos iškilius psichiatrus, ir iš jų buvo galima pajusti, kokia buvo „senoji“ psichiatrija. Šiandien paprastai sakoma, kad Rusija – tai netvarka, chaosas, jog ten nieko negali būti gero. Tačiau Maskvoje turiu ne vieną bičiulį psichiatrą, su kuriuo pakanka kokį vakarą pasišnekėti ir gali susigaudyti, kas pastaraisiais metais vyksta visoje Rusijoje, kokios tendencijos ryškėja. Tikrai iškilios asmenybės.

Visada jaučiau, kaip svarbu, kai žinojimas nėra vien doktrina, schemų perėmimas, bet yra įsišaknijęs tikrovėje, pamažu bręsta, auga. Įvairiose epochose bendravau su skirtingais gydytojais. Galėjau patirti, ką reiškia „senoji“ psichiatrija, kas yra tarybinė psichiatrija, kas yra tikroji, žmogiška psichiatrija.

Yra toks ironiškas posakis: „Kaip reikia nekęsti žmonių, kad taptum odontologu.“ Ko reikia, idant pasirinktum psichiatro profesiją?

Išaugau gydytojų šeimoje. Nuo pat vaikystės mačiau kitų žmonių skausmą, mačiau pastangas jiems padėti, mokiausi mylėti kenčiančius žmones. Tai, kad būsiu gydytojas, man iš esmės buvo visiškai aišku. Kodėl psichiatras? Mano tėvas buvo labai nuostabus ir talentingas chirurgas. Žiūrėjau į jo darbą ir pagalvojau, kad geresnis chirurgas už jį tikrai nebūsiu. O blogesniam būti nesinori. Pažiūrėjau į tuometinę psichiatriją ir supratau, jog čia tikrai yra kas veikti ir tikrai daug ką reikia keisti. Daug erdvės ir galimybių tobulėti.

Du pasauliniai karai XX amžiuje tapo traumatizmo epidemijos priežastimi. Buvo daugybė fiziškai suluošintų žmonių. Tačiau karai, socialiniai ir politiniai sukrėtimai sukelia ir neišvengiamą psichologinio traumatizmo bangą. Todėl buvo akivaizdu, jog psichiatrams darbo tikrai nepritrūks. Tai buvo iššūkis. Pirmiausia man buvo įdomu, jau vėliau atėjo tikra meilė kenčiančiam žmogui. Pradžioje – užuojauta, vėliau – simpatija, paskui – ir meilė. Kai pradėjau dirbti psichiatru, mylėti žmones, taikant to meto gydymo metodus, tikrai buvo nelengva. Tačiau esu tvirtai įsitikinęs, kad neįmanoma būti geru psichiatru tikrai nemylint žmonių. Galbūt, traukiant dantį ar gydant sulaužytą koją, galima išlikti abejingam, išlaikyti atstumą su pacientu, tačiau psichiatrijoje tai neįmanoma.

Mes turime žiūrėti į kenčiantį, pagalbos ieškantį žmogų įsimylėjusiomis akimis, žiūrėti į jį pro rožinius akinius, matant  ne tik ligos simptomus, neviltį ir baimę, bet ir kiekviename žmoguje esantį Dievo paveikslą, tą kilnumą ir didingumą, kuriuo Dievas apdovanojo kiekvieną, matant tas tobulėjimo galimybes, kurios tam žmogui kol kas dar neatsiskleidė. Tik taip galėsime atrasti laiko ir noro iš tiesų pažinti sudėtingą paciento vidinį pasaulį, tik taip psichoterapija taps tikru gydytojo ir paciento susitikimu.

Deja, man susidaro įspūdis, kad toli gražu ne visi psichoterapeutai Lietuvoje sugeba mylėti savo pacientus. Dažnai tenka kalbėtis su pacientais, kurie skundžiasi, jog bendravo su skirtingais gydytojais, ir jie ne tik nepadėjo, bet net neišgirdo to žmogaus, net neleido jam kalbėti. Jie iš karto sakė, kad jiems viskas aišku, pritaikė savo schemas, paskyrė vaistų ir įgrūdo pacientą į dvasinę mėsmalę. Suprantu, jog taip paprasčiau gydytojui. Suprantu, kad pats gydytojas dažnai bijo neapibrėžtumo, naujo iššūkio. Tačiau ar tai iš tiesų geriau pacientui?

Jokiu būdu nenoriu kritikuoti kolegų ar su jais polemizuoti. Daugybė žmonių sunkiai dirba, stengiasi. Tvirtai tikiu, kad, nors dabartinė medicina Lietuvoje yra dešimt kartų blogesnė, nei galėtų būti, tačiau ji yra šimtą kartų geresnė nei, pavyzdžiui, prieš šimtą metų. Tiesa, apie psichiatrijos situaciją manau kiek kitaip.  Bent dešimt kartų geriau, jog turime tokią psichiatriją, kokia yra dabar Lietuvoje.  Tačiau neabejoju, kad ji galėtų būti mažiausiai šimtą kartų geresnė.

Tačiau psichiatrui, psichoterapeutui savotiškai sunkiau nei kitiems gydytojams. Į chirurgą kreipiasi žmogus su konkrečia problema, jis paskelbia diagnozę ir imasi priemonių problemai šalinti. Dažnai taiko gana skausmingas priemones, bet pacientas supranta, jog reikia pakentėti. Psichoterapijos rezultatai kur kas mažiau apčiuopiami ir pacientai, spėju, kur kas mažiau kantrūs. Neretai pacientai atsakomybę už savo problemas paprasčiausiai perkelia psichoterapeutui. Ar nesijaučiate Sizifu, jau daugiau kaip 40 metų beviltiškai ridenančiu akmenį į kalną?

Tikrai nesijaučiu. Visur yra chroniškų ligų, ir iš tiesų dalis mūsų pacientų – chroniški ligoniai. Tačiau daug yra ir kitokių atvejų. Pavyzdžiui, žmogus gali išgyventi psichozės epizodą tik kartą gyvenime, ir šis daugiau niekada nesikartoja. Kartais žmogui pablogėja kartą ar du per metus, o kitą laiką jis jaučiasi gerai. Tikrai yra pacientų, kurie pagyja. Ne tiek mes juos išgydome, kiek jie patys išsigydo, mes tik padedame.

Tiesa, yra toks pajuokavimas apie neurotikus: „Neurotikas sėkmingai gydosi, ir jam vis geriau ir geriau. Ir taip 30 metų.“ Tačiau keičiasi pats žmogus, jo neurozė. Vienokia neurozė yra, kai tau 20 metų, visai kitokia, kai 30.  Keičiasi ir žmogaus santykis su neuroze. Kitas dalykas – galiu tvirtai pasakyti, kad nuo neurozių kenčia toli gražu ne patys blogiausi žmonės. Anaiptol, neurozėmis šiame beprotiško greičio pokyčių pasaulyje dažniausiai suserga šiek tiek geresni nei vidurkis žmonės. Dažnai neurozės jiems būna signalas sustoti, pailsėti.

Nepamirškime, kad kiekvienas pacientas šiek tiek praturtina ir gydytoją. Gydytojas per psichoterapiją ne tik duoda, bet ir gauna. Ne, nuobodu čia tikrai nėra. Aišku, jei tik pats esi pakankamai kūrybingas. Juk keičiasi ir pats gydytojas, įgyja patirties, sensta. Kai esi jaunas, į psichinius sutrikimus žiūri vienaip, vėliau pradedi žiūrėti kiek kitaip.

Svarbiausia, kaip jau ir sakiau, reikia drąsos susitikti su ligoniu. Kiek drastiškai skamba, bet tai svarbu – psichiatras turi iš tiesų būti su pacientu, su jo bėda, skausmu. Psichoterapeutas turi kartu su ligoniu susirgti, priimti jo baimę, su nerimastingu – pabūti neramiam, su neurasteniku – neurasteniku, su nenuosekliai mąstančiu – nenuosekliai mąstyti. Jei psichoterapeutas nori padėti žmogui išlipti iš tarpeklio, į kurį šis jaučiasi nuslydęs, jis turi nusileisti pas pacientą. Galima sakyti, kad psichoterapeutas turi iškęsti visas savo pacientų ligas. Pacientas skundžiasi, jog nerimauja dėl savo širdies, aš irgi esu patyręs panašų nerimą, kai jaunystėje man darė širdies tyrimus. Pacientas skundžiasi mirties baime, aš gimiau epochoje be antibiotikų, kelis kartus sirgau plaučių uždegimu ir buvau ties mirties riba. Nuo vaikystės su tėvu važiuodavome pas sunkiai sergančius ligonius, mačiau prie savo vaikų lovelių raudančias motinas ir mokiausi kentėti su jomis kartu.

Taip, tai, ką sakau, sudėtinga ir baisu. Pabūkite gydytojo vietoje. Pas gydytoją ateina pacientas, kuris jau kurį laiką yra kankinamas tam tikros ligos. Jis jau su ja šiek tiek susigyveno, apsiprato, o gydytojui ši liga – kažkas naujo. Prie jos reikia priprasti, atpažinti, kokia tai liga. Taip, galiu sakyti, kad aš sergu su kiekvienu savo pacientu. Tiesa, išgyju dažniau, greičiau, labiau nei mano pacientai. Nes aš jau daug kartų kentėjau nuo to simptomo ir jau išmokau įveikti šį kentėjimą, o pacientui tenka išgyti pirmą kartą. Vėl iššūkis – kaip pernelyg neskubinti paciento, kaip prisiderinti prie jo tempo. Be to, dažnai nesinori sirgti būtent šia liga, nesinori sirgti būtent su šiuo pacientu. Jis atrodo svetimas, nesimpatiškas. Tada jau reikia didelės Dievo pagalbos, atsidavimo Jo valiai.

Beje, šiuolaikiniai žmonės dažnai nori būti dievais. Bet ne tuo Dievu, kuris atėjo į pasaulį, idant jį priimtų, iškęstų ir taip pakeistų, bet antikiniais dievais, kurie svaidosi žaibais. Jie nori staigių sprendimų, nori greitų receptų. Tačiau gyvenimą reikia priimti, viską, kas mums duota, reikia iškęsti, pakeičiant save, lėtai bręstant. Tai sudėtinga ir dažnai sukelia atstūmimo reakciją.

Ar ne ši reakcija yra ir pasakojimų apie negailestingą diktatorių A. Alekseičiką priežastis? Apie jus sklando dvi radikaliai priešingos legendos. Viena, jog esate stebukladarys, sugebantis padėti žmogui, kai kiti nuleidžia rankas. Kita – pasakojama apie drastiškus Jūsų metodus, apie „kietą“ reiklumą pacientams, kuris neretai interpretuojamas kaip beširdiškumas?

Sakoma, kad pacientas visada teisus, kad gydytojas visada turi būti toks, kokį pacientas jį nori matyti. Aš laikausi taisyklės: pacientas teisus, tačiau – jei tik jis sveiksta. Tikrai neatmetu galimybės, jog buvo atvejų, kai nesugebėjau suprasti paciento, kai buvau per mažai subtilus, kai pritrūko laiko labiau įsigilinti. Manau, kad tokių atvejų tikrai buvo. Tačiau labiausiai nepatenkinti paprastai būna tie, kurie svajoja apie lengvą, malonią terapiją, apie tai, jog užsikars gydytojui ant pečių ir patenkinti kojytėmis tabaluos. Per savo praktiką turėjau daugiau nei 15 tūkstančių pacientų. Jei būčiau vienam ar dviem leidęs užlipti man ant sprando, nebūčiau galėjęs padėti tūkstančiams kitų.

Nebūna lengvos, malonios psichoterapijos. Ji yra išbandymas tiek pacientui, tiek gydytojui. Negalima vengti sunkumų, sudėtingumo susitikimuose, santykiuose su kitais. Sunkumas, kentėjimai labai dažnai tampa gerumo ir persikeitimo šaltiniu. Psichoterapija yra veiksmas, o ne tam tikrų simptomų, pojūčių, atsiminimų, jausmų  atnaujinimas. Veiksmas, vedantis į intensyvesnį, vientisesnį gyvenimą. Psichoterapija neturi supaprastinti žmogaus gyvenimo. Priešingai, ji turi padėti pašalinti schemas, kurios pacientui trukdo gyventi intensyviai.

Jei patekusiems į bėdą nepatinka mano siūlomas siauras ir vingiuotas kelias per erškėčius, tai jie turi galimybę eiti kitur ir atrasti greitkelį į pasveikimą. Tačiau noriu priminti, jog krikščionybė moko, kad platūs ir patogūs keliai dažniausiai veda į pragarą, ir šiuose keliuose dar galima daug bėdos ir kitiems pridaryti.

Jei pacientą paprasčiausiai glostai ir giri, gali jo akyse būti mieliausias žmogus, tačiau, deja, tai aklavietė, o ne išgijimo būdas.

Meilė mūsų visuomenėje suvokiama kaip pataikavimas, nuolaidžiavimas, bet tikra meilė yra reikli.

(Bus daugiau)

Kalbino Andrius Navickas

Žurnalas "Kelionė su Bernardinai.lt"

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (5)
  • komentarų RSS
  • spausdinti