Sausio 16 d. prisimename kunigą šv. Berardą ir jo draugus, mirusius kankinių mirtimis.

Evangelijos skelbimas svetimose šalyse dažnai būna pilnas pavojų ir rizikos. Palikti tėvynę ir išvykti į kitą šalį, prisitaikyti prie naujos kultūros, tvarkos ir kalbos yra pakankamai sudėtinga; o kartais visus sunkumus vainikuoja kankinystė.

1219 m. su šventojo Pranciškaus palaiminimu, Berardas kartu su Petru, Adjutu, Akuru, Odu, Vitaliu paliko Italiją ir išvyko skelbti Evangelijos Maroke.

Keliaujant per Ispaniją, susirgo Vitalis; jis liepė kitiems broliams tęsti misiją be jo.

Broliai pamokslavo Sevilijoje, vėliau - musulmonų kraštuose, tačiau niekas neatsivertė. Jie nuvyko į Maroką, kur pamokslavo turgaus aikštėse. Netrukus pranciškonai buvo suimti ir jiems buvo liepta išvykti iš šalies, tačiau jie atsisakė. Kai vėl ėmėsi pamokslauti, įpykęs sultonas liepė vienuolius nužudyti. Po ilgai trukusių kankinimų  ir mėginimų priversti juos atsisakyti savo tikėjimo į Jėzų Kristų, broliai buvo nukirsdinti paties sultono 1220 m. sausio 16 d.

Šv. Berardas ir jo draugai buvo pirmieji pranciškonų kankiniai. Kai Pranciškus išgirdo apie jų mirtį,  sušuko: "Dabar tikrai galiu pasakyti, kad turiu penkis mažesniuosius brolius". Jų palaikai buvo pergabenti į Portugaliją, kur paskatino jauną augustinų vienuolį tapti pranciškonu ir kitais metais išvykti į Maroką. Tas jaunasis vienuolis buvo šv. Antanas Paduvietis.

Šv. Berardas ir jo draugai buvo kanonizuoti 1481 m.

Berardo ir jo draugų pavyzdys įkvėpė Antano Paduviečio ir kitų misionierišką pašaukimą. Jais sekė daugybė kitų brolių ir sesių, pasirinkusių misionierystę. Į musulmonų kraštus liudyti Evangelijos keliavo ir pats šv. Pranciškus, tačiau Dievo malonė jam buvo parengusį kitą kelią ir apsaugojo nuo žūties tuose kraštuose. Evangelijos skelbimas gali baigtis kankinyste, tačiau tai nesustabdo misionierių,  kurie ir šiandien rizikuoja savo gyvybėmis daugelyje šalių visame pasaulyje.