Mąstydama apie prigimtinį grožį, visada prisimenu Henriko Radausko eilėraštį ,,Malda į blondinę”: Blondine, angele, palik raštelį mamai, / Kad grįši tik rytoj ir pas mane ateik. Vadinama tai kūdikiu, tai angelu, numanomoji esteto mūza neabejotinai atrodo kaip viena iš tų merginų, kurioms grožis yra kaip kvėpavimas, kaip prasmė, kaip sportas. Būti gražioms – tai jų genuose: net būdamos minimalių gebėjimų, jos daug geriau išmano biologinius konkurencijos dėsnius už atipines mergaites ir atipinius berniukus. Ir spindinčiais plaukais kaip angelas sapne / Pro stogą nusileisk į šitą liūdną smuklę, - nesiliauja poetas, aukštinantis natūrą kultūroje. Kartais galvoju - kur jos išmoksta taip vaikščioti? Nenaudojant aukštakulnių magijos, turbūt reikėtų sakyti, kad iš gyvūnų. Angelas narvelyje. Aš, matyt, buvau kitaip juokinga.

Nekenčiu plikledžio dėl to, kad jis priverčia kūną prarasti savikontrolę. Gamtos stichija tuomet ciniškai tyčiojasi iš miesto, cementu ir asfaltu saugojančiu mūsų kojas nuo purvo. Niekada žmogus nėra taip pažemintas, kaip prieš savo valią besivoliodamas ant šaligatvio, bejėgiškai slysdamas nuožulnia jo plokštuma. Tai susiję ir su psichiniais procesais. Baisiausia yra netekti valios. Saugumo. Todėl blondinės ir angelai – turbūt dvi visiškai skirtingos kategorijos. Susijusios nebent grožiu ir anapusybės nuojauta. Franzo Schuberto ,,Mirtis ir mergelė“ truputėlį į tai veliasi. Angelai sargai ir mūzos, suardančios saugumą įkvėpimo pavojumi. Kitaip sakant, angelas, naktimis paskolinantis savo sparnus.

Mėgstu anonimines dovanas; jos - tai įrodymas, kad angelai sargai egzistuoja. Anąkart paskambino korektorė iš instituto ir pasakė, jog kažkoks jaunuolis atnešė bilietą į Jean Michel Jarre koncertą. Apie staigmeną visai pamiršau, maniau, koks nors mėgėjiškas anarchistų renginys rūsyje, bet po savaitės vėl paskambino ir primygtinai paragino bilietą atsiimti, mat dovana brangoka, adresantas prašęs būtinai perduoti ją tiesiai į rankas. Vieta buvo parinkta taip, kad praeinanti žvaigždė susigalvotų dar ir spustelti ranką. Ačiū, ačiū. Kai esi susijus su tiek daug rankų, galvoji, kad esminė angelavimo žinia – atsiremti vienam į kitą. Mus paliko veidai, ir mes neišsidavėme, kad verkėme, kai reikėjo turbūt dainuoti. Juk taip gaila visų paviršių, neasketiškosios tikrovės, kurioje turi galimybę gyventi. Kad ir pretenzingos kulinarijos, iš kurios matyti, jog garbiname tuštybę ir esame išlepinti, nepaisant to fakto, kad maistas yra sistemos dalis, o sistema – mus sauganti tvarka, kurios mes nelinkę patikėti antgamtiniams prižiūrėtojams. Gaila nebegaliojančių bilietų, prisijaukintų vietų, vaizdų pro langą, kurių taip ir nenufotografavai. Mirštančių laikraščių. Merginų, kurios atrodo taip, lyg visiškai neturėtų sielos. O vis dėlto, kol tupėjau narvelyje, prisiekiau niekada nebegrįžti į tas pačias šventyklas: smelktis tik į nežinią. Pro stogą kaip Radausko blondinė, pro kaminą kaip amerikietiškas santaklauzas. Nėra objektyvios tiesos, bet aš vis viena karštai jos trokštu.

Jeigu angelas sargas, kurį po mirties neabejotinai pamatysiu, turės ką bendro su prigimtiniu grožiu – suprasiu, kodėl jis nuo pat pradžių jautėsi pranašesnis. Dar ta nematomybė, suteikianti jam papildomų privilegijų. Grožis, cituojamas nebent paukščių judesiuose, grynojoje natūroje, viltyje išgyventi. Mes turim susigalvoję baletą ir aukštakulnius, bet niekada neprilygsim japoniškoms gervėms; nėra nieko už jas grakštesnio. Net popieriniais origami bandoma prisišaukti jų nemirtingumo. Kas bus tada, kai paslysime mirtyje ir neteksime valios, bet susidursime akis į akį su pačiu tikriausiu grožiu, jo nekintančiais, poetų išsiilgtais pavidalais? Galbūt tiesog virsime gervėmis, kurias amžinybėje lanksto mūsų sunkiai sergantys angelai.