Pradedame 2009 metų straipsnių ciklą „Laisvės kryžkelės“. Šiandienos tema – kaip buvo prievartaujama Lietuvos istorija sovietmečiu. Laidos svečiai – žurnalistas Tomas Čyvas ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas dr. Aurimas Švedas.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Tomas Čyvas. Reikėtų pradėti nuo to, kokia apskritai buvo istorijos samprata sovietmečiu. Ir kam istorijos mokslas buvo naudojamas. Jis buvo ideologizuotas, turėjo tikslą formuoti visuomenės nuomonę atitinkama kryptimi. Lietuva pateko į bendrą sovietinį katilą, kur ji net nebuvo išskiriama. Kiek teko sklaidyti verstinius iš rusų kalbos visuotinės istorijos vadovėlius, tai jokio Lietuvos išskirtinumo juose neaptikau. Bet vadovėliai buvo rašomi ir Lietuvoje. Norėčiau, kad mūsų laidos svečias gerb. Tomas Švedas ir papasakotų apie tų vadovėlių atsiradimo peripetijas, apie jų redaktorius, apie periodizacijos schemas, kai visa Lietuvos istorija buvo suspaudžiama į menką gabaliuką, menkesnį už sovietinio periodo Lietuvos istorijos tarpsnį. Taip pat norėtume išgirsti ir apie p. Juozą Žiugždą, pirmojo sovietinio Lietuvos istorijos vadovėlio redaktorių.

Aurimas Švedas. J. Žiugžda atsirado labai laiku ir labai vietoje.

Audrys Antanaitis. Kam laiku ir kam vietoje? Sovietiniams okupantams?

Juozas Žiugžda (1893–1979 m.)

A. Š. Buvo paminėta labai svarbi skirtis, kurią reikia turėti omenyje per visą šį pokalbį – istorijos mokslas sovietmečiu buvo itin ideologizuotas. Jo raidos tyrinėtojai labai aiškiai skiria istoriją, kaip pasaulio raidos aprašymo būdą ir istoriją, kaip pasaulio kūrimo būdą. O sovietiniam politiniam ir partiniam elitui reikėjo istorijos, kaip pasaulio kūrimo būdo. Reikėjo, remiantis istorijos mokslu, konstruoti kažkokį keistą pasaulį ir jį tokį pateikti visuomenei. O mūsų jau paminėtas J. Žiugžda buvo itin tam tinkamas. O tą tinkamumą parodo ir padeda suprasti tam tikros jo biografijos kreivės – baigęs Veiverių mokytojų seminariją, mokėsi Istorijos–filologijos fakultete Maskvoje, po to ilgą laiką dirbo mokytoju. Be to, labai ilgai blaškėsi po įvairiausias partijas – buvo ir SR‘as, ir liaudininkas, ir socialdemokratas, vėliau surado santykį ir su marksistuojančiais žmonėmis. Negana to, sovietmečiu buvo vieša paslaptis, kad jis 1937-aisiais buvo suartėjęs dar ir su tautininkais. 1938 metais rašė tekstus, kur sovietų okupaciją vadino „žiauria žiema“, ragino jaunimą įsiklausyti į „aukštosios krašto vadovybės autoritetingą valią“. Visa tai sovietmečiu leido jį valdyti tarsi už virvelių. Ir J. Žiugžda puikiai suprato, kad jo margos praeities akcentai gali būti bet kada pakelti ir panaudoti.

A. A. Vadinasi, norėdamas išsaugoti gyvybę jis būtų rašęs bet ką?

A. Š. Manau, kad tas žmogus vienas pirmųjų labai aiškiai suprato, kokia gili praraja yra čia pat, šalia jo. Yra faktų, kad 1950–1953 metais tuometiniam partiniam elitui MGB rengė pažymas apie J. Žiugždą, jog jis nėra visiškai iki galo patikimas asmuo, kad jo praeityje yra tam tikrų dėmių. Netgi buvo įžvelgta tam tikrų neigiamų dalykų jo, kaip sovietinio švietimo ministro, veikloje, nes Lietuvos mokyklų sovietizacija vyko ne taip greitai, kaip planuota. Žodžiu, su J. Žiugžda ne viskas gerai. Ir tas „kažkas ne viskas gerai“ visą laiką virš jo kabojo.

A. A. O ko konkrečiai iš jo reikėjo? Kokios „Istorijos“?

A. Š. Geras klausimas. Visų pirma visą istoriją reikėjo pavaizduoti kaip tam tikrą priešistorę iki 1917 metų. Visa tai, kas vyko iki 1917-ųjų, buvo tarsi kažkoks neišvengiamas blogis, su kuriuo nori nenori turi taikstytis, negali visiškai ignoruoti, bet turi jį suglausti į kiek įmanomai mažesnį puslapių skaičių, o po to jau visą dėmesį skirti socializmo rojui aprašyti.

Visa tai mums gali padėti įsivaizduoti ir suprasti kai kurie skaičiai. Pavyzdžiui, 1948–1972 metais buvo apgintos 146 kandidatinės disertacijos. Iš jų net 111 buvo tam tikro komunistinio pragmatizmo sferoje. Taip pat reikėjo Lietuvos istoriją parodyti kaip socialinių ekonominių formacijų kaitą, kurioje nuolat vyksta klasių kova. Politinis lygmuo turi būti kažkur paslėptas, nes jis vienaip ar kitaip visuomet susijęs su valstybingumu. Toliau Lietuvą reikėjo parodyti kaip visiškai nesavarankišką istorijos dalelytę, visą laiką tampomą tarp Rytų ir Vakarų, negalinčią spręsti savo likimo. O jau iš to išplaukdavo, kad būtent Rytai yra ta geopolitinė erdvė, kuri neša šviesą. Tačiau tam neva maišė su Vakarais susidėjęs lietuvių politinis elitas – pirmiausia kunigaikščiai ir bajorai. Todėl apie juos reikėjo kalbėti kuo mažiau, o vis vien neišvengiamai apie juos užsimenant, pabrėžti, kad jų susidėjimas su Vakarais ir net sąjunga su lenkais yra nei daugiau nei mažiau, o lietuvių tautos interesų išdavimas. O apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę reikėjo iš viso užmiršti, nes tai lyg ir rodė, kad Lietuva nebuvo jau tokia istorijos nuošalė, su kuria visi ir visais laikais galėjo daryti, ką norėjo. 1955 m. kai Kostas Korsakas paklausė J. Žiugždos, kodėl rašant Lietuvos istoriją nebuvo svarstoma LDK problema, o buvo apsiribota etnografine Lietuva, J. Žiugžda jam labai aiškiai atsakė, kad LDK egzistavimas nesuteikia pagrindo didžiuotis Lietuvos istorija.

T. Č. Kada pasirodė pirmasis „marksistiškas“ Lietuvos istorijos vadovėlis? Ar jame iš tiesų pavyko nuosekliai ir sklandžiai „marksistiškai“ sudėlioti Lietuvos istorijos faktus?

J. Žiugždos „juodoji“ Lietuvos istorija

A. Š. Pirmasis vadovėlis pasirodė 1957 metais. Tai buvo tos „juodosios“ J. Žiugždos istorijos tritomio pirmasis tomas. Tiesa, 1953-iaisiais rankraščio teisėmis pasirodė „pilotinis“ Lietuvos TSR istorijos variantas. Tai štai, jei tas „pilotinis“ variantas būtų pasiekęs skaitytojus, tai jau tą istoriją galima būtų vadinti net ne juodąja... Net nežinau kokią spalvą reikėtų jai parinkti, apibūdinant tų tekstų kokybę. O dėl marksistinio nuoseklumo, tai viską pasako grupės istorikų, dirbusių prie „Lietuvos istorijos“ rašymo rusų kalba nuomonė, kad vis dėlto nepavyko sklandžiai įdiegti formacinio modelio į Lietuvos istoriją. Nes politinės ir formacinės istorijos smagračiai sklandžiai nesueina.

T. Č. O tie smagračiai, ko gero, nesueina, nes siekiant eliminuoti realią Lietuvos istorijos raidą ir viską surusocentrinti labai sunku nuosekliai išdėstyti elementarius dalykus.

A. Š. Jūs esate visiškai teisus. Tuo metu viduramžių ir vėlesnę istoriją tyrinėję istorikai buvo savo dalyko profesionalai. Ir jei jiems būtų buvę leista ekonominių formacijų kaitos teoriją taikyti korektiškai, jie, be jokių abejonių, būtų suradę tam tinkamų žodžių ir formų. Bet šiuo atveju tas užsakymas buvo dvigubas – jiems reikėjo parodyti ekonominių formacijų kaitą ir parodyti taip, kad Lietuva šiukštu nebūtų gražesnė nei Rusija. Bet formacinė sistema braškėjo jau vien dėl to, kad mes elementariai visą laiką buvome labiau Vakarai nei Rusija, ir tam tikri ekonominiai procesai pas mus visada įvykdavo anksčiau nei ten. O dar labiau viską painiojo Lietuvos valstybingumas, kurio nebuvo įmanoma buvo užmaskuoti.

A. A. Tai vis tik ar LDK istorija buvo eliminuojama ar buvo iškraipoma ? Juk nenutylėsi tokio dalyko kaip Žalgirio mūšis?

A. Š. LDK istorija buvo kaip neišvengiamas blogis, su kuriuo reikia taikstytis. Visiškai apie tai nekalbėti negalima, tačiau galima pasirinkti tarpinį sprendimą – pavyzdžiui, Istorijos instituto feodalizmo sektoriuje, kur ir telkėsi didžioji istorikų bendruomenės dalis, palikti keletą žmonių, juos nuolat prižiūrėti, neleisti jiems tirti „pavojingesnių“ temų, o kai kuriuos dalykus leisti pasakyti puse lūpų. O jei ir sakymas puse lūpų nuskambėtų per garsiai – apibarti. Taip kad LDK istorijos tyrimas visą laiką buvo stumiamas į paribį. Bet tam tikrų nepatogumų vis viena buvo – na, net jei šalia paribio kažkas egzistuoja, tai kokia to vertė. Todėl vis kildavo ypač daug įtampų, kai istorikai bent puse lūpų bandydavo pasakyti, kad, pavyzdžiui, iki Žalgirio mūšio LDK turėjo savo vertę, nes atlaikiusi Vakarų spaudimą prisidėjo prie tam tikro Ryto pasaulio stabilizavimo ir t. t. Nors tai net tais laikais skambėjo „politiškai korektiškai“, bet vis viena reikėjo galvoti, kaip net tokius dalykus įvilkti į tam tikrus žodžius. Pavyzdžiui, pacituoti Engelsą, jei jis ką nors apie tai rašė, o jei neparašė, tai, ko gero, turėjo omeny...

Dažniausiai dėl LDK ryždavosi ką nors svaraus pasakyti profesorius Juozas Jurginis (1909–1994). Bet jo likimas irgi parodo, kiek drąsus žmogus galėjo...

A. A. Tai ar buvo kitų istorikų, tokių kaip profesorius J. Jurginis, bandžiusių pasakyti ką nors daugiau ir kitaip?

A. Š. Profesoriaus J. Jurginio vadovėlis taip pat pasirodė 1957 m. Tai buvo bandymas sukonstruoti logišką alternatyvą J. Žiugždos vadovėliui. Prof. J. Jurginis viešai deklaravo, kad būtina surasti santykį tarp Lietuvos valstybės sklaidos akcentų istorijoje ir tarp ekonominių formacijų modelio. Tai buvo sakoma viešai renginiuose, seminaruose ir konferencijose. Ir jei pažvelgtume į prof. J. Jurginio vadovėlio turinį, tai pamatytume, kad jis nedaug kuo skyrėsi nuo tuo metu uždraustos A. Šapokos istorijos turinio.

To meto liudininkai man yra pasakoję nutikimą, kaip vieną kartą netekęs kantrybės Antanas Sniečkus išsikvietė J. Žiugždą ir liepė paėmus A. Šapokos istoriją viską parašyti atvirkščiai.

Grįžtant prie prof. J. Jurginio vadovėlio, reikia pažymėti, kad jis pateikė visiškai kitą vaizdinį. Ir įdomiausia tai, kad tas „vaizdinys“ net penkis kartus buvo perleistas. Kol kažkas susigriebė, kad tai nėra gerai. Ir tas „kažkas“ buvo TSKP CK, kuris 1961 metais priėmė nutarimą dėl klaidų J. Jurginio tekstuose. Ir tada prasidėjo kontrolės mašinos judėjimas. Prof. J. Jurginis pasidaro blogas, ir jo vadovėlis blogas. Vadovėlis išimamas iš apyvartos. Tačiau prof. J. Jurginis savo idėjas skleidė labai nuosekliai.  Kai jam pasitaikė proga parašyti tekstą, reprezentuojantį Lietuvos istoriją anglakalbiams skaitytojams, jis parašė rankraštį, kuriame akcentai buvo dar tvirčiau sudėlioti. Skyriai vadinosi taip: „Lietuva didelės Rytų valstybės centras“, „Lietuva vienoje valstybėje su Lenkija“, „Lietuva Rusijos imperijos sudėtyje“, „Lietuva tarp dviejų karų“ ir „Lietuva TSRS sudėtyje“. Aišku, tokia istorija negalėjo būti išleista. Net užsieniui.

A. A. Bet šiaip ar taip prof. J. Jurginis nebuvo visiškai sugniuždytas, sunaikintas ir suniekintas. Kas tą lėmė? Juk tuo metu jis buvo pastumtas į šalį ir daugiau nieko, o vėliau išleido dar daug įdomių tekstų...

A. Š. Prof. J. Jurginis tuo metu jau buvo įgavęs didelį socialinį svorį. Ir visiškai sunaikinti visuomenės gerbiamą žmogų 1961-aisiaias – N. Chruščiovo atšilimo metais - jau nebebuvo galima. Tuo metu galvos taip nelėkdavo nuo pečių kaip 1950-aisiais. Ypač mokslininkams. Kitas aspektas yra tas, kad prof. J. Jurginis jautė šiokį tokį A. Sniečkaus palaikymą dėl kažkada užsimezgusių asmeninių santykių. A. Sniečkus keletą kartų parėmė prof. J. Jurginį ir neleido jo visiškai sunaikinti. Nes pirmą kartą prof. J. Jurginį smarkiai mušė berods 1950-aisiais, kai jis savo Lietuvos istorijos periodizaciją išleido dešimties puslapių tekstu viename iš žurnalų. O tada – 1950 metais - galėjo būti visko...

A. A. Grįžkime prie J. Žiugždos. Kada buvo jo apogėjus? Ir kiek laiko jo parašyta „juodoji“ Lietuvos istorija buvo vienintelė? Kokia buvo jos apimtis?

A. Š. Iš viso yra keturi tomai. Tačiau ketvirtasis tomas pasirodė tik po dešimties metų, berods, 1975-aisiais ir lieka tarsi nuošalyje pirmų trijų tomų. Kitas nuoseklus Lietuvos istorijos modelis buvo pateiktas tik 1985 metais, kai pasirodė „žalioji“ Lietuvos istorija. Taip kad galima teigti, kad nuo 1957-ųjų J. Žiugždos konstruotas ir paleistas į pasaulį vaizdinys išliko gyvas gana ilgai.

A. A. Ar 1985 metais – vėlyvuoju sovietų okupacijos laikotarpiu – keitėsi oficialus istorijos supratimas?

A. Š. Be jokios abejonės, tas presas tada jau dirbo daug mažesnėmis apsukomis, ir smūgiai istorijos bendrijai jau buvo nebe tokie stiprūs. Tam tikras detales jau buvo galima keisti, kas ir matosi, nes istorija tampa daug įdomesnė teksto pavidalu. O skaitant „juodąją“ istoriją kyla minčių, kad vienas iš komunistų partijos iškeltų uždavinių buvo parašyti tekstus taip, kad jie būtų neperskaitomi. O kai tekstai neperskaitomi, tai ta istorija tampa bjauri ir nebesinori ja domėtis. „Žaliąją“ istoriją rengę istorikai mena, kad rankraščiai jai parengti buvo visai kitokie, deja, cenzūra ne viską praleido – pagrindiniai „susovietintos“ istorijos akcentai – ekonominės formacijos ir klasių kova -  privalėjo likti. Čia jau Maskvos cenzoriai nėjo į jokius kompromisus.

A. A. Kiek J. Žiugždos mokslas ar antimokslas veikė lietuvius? Juk tuo metu daugelis dar buvo gimę nepriklausomoje Lietuvoje, skaitę A. Šapokos istoriją. Ar žmonės bent kiek tikėjo tuo, ką rašė J. Žiugžda, ar tiesiog tyliai kikeno?

A. Š. Reikėtų atskiro tyrimo, norint tiksliai ir korektiškai atsakyti į šį klausimą. Galiu išdėstyti tik tam tikrus savo apmąstymus. Jaunoji karta, gimusi jau sovietų okupuotoje Lietuvoje, ypač jei nelabai bendravo su tėvais ir vyresniais žmonėmis, galėjo patikėti kai kuriais akcentais. Kita vertus, manau, plačiosios visuomenės sąmonėje egzistavo A. Šapokos istorijos vizijos, kaip alternatyva buvo ir J. Jurginio vaizdiniai.

T. Č. Manau, galime tik pasidžiaugti, kad pačiu laiku pasitraukėme iš tam tikros erdvės. Tiesą pasakius, kai paskaitau dabartinius rusų istorikų tekstus, net internete jų pilna, darosi kraupoka. Pavyzdžiui, 1920 m. liepos 12 d. sutartis net neminima. O minimi faktiškai tie patys dalykai, kurie buvo eskaluojami sovietinių istorikų. Net jei rusų istorikai ir eliminavo ekonominių formacijų kaitos vaizdinį, tai rusocentrizmas išliko baisus.

A. Š. Visiškai sutinku su jūsų teiginiais. Tiesa, net ir sovietmečiu ekonominių formacijų kaitos vaizdiniai turėjo tam tikrą maskvocentrinį užsakymą, didžiarusiškasis valstybiškumas buvo primetamas ir tada.

A. A. Tuo laidą ir baigiame. Dėkojame svečiams už dalyvavimą.

Kitos savaitės tema – informacinė blokada ir bandymai ją pralaužti sovietmečiu. Jūsų dėmesiui pokalbis su buvusiais ilgamečiais „Amerikos balso“  ir „Laisvosios Europos“ darbuotojais ir „balsais“ Romų Sakadolskiu ir Kęstučiu Girniumi.