Sostinėje viena iš svarbiausių, o ir įdomiausių yra gatvė, pavadinta Jono Basanavičiaus vardu. Kyla ji nuo buvusių miesto sienos Trakų vartų į kalną, nuo kurio veriasi graži senamiesčio panorama. Iš tikrųjų gatvė ėmė formuotis pagal labai svarbaus kelio, jungusio praeityje Lietuvos sostines: Gedimino Vilnių ir Kęstučio Trakus, pradžią.

J. Basanavičiaus gatvės tęsinys – dabartinis Savanorių prospektas, gal tai ir būsimojo megapolio Vilnius – Kaunas ašis.

Tautos patriarcho vardu gatvė pavadinta 1939-aisiais, Lietuvai   atgavus savo senąją sostinę. Išties daktaras J.

Basanavičius pačius reikšmingiausius tautai ir valstybės nepriklausomybei darbus nuveikė Vilniuje. Net sovietmečiu to nesugebėta paneigti; gatvės pavadinimas išliko.

Iki tol senamiestį su traktu į Kauną bei Trakus jungianti gatvė vadinosi Didžiąja Pohulianka. Slaviškos kilmės žodis, reiškiantis pasivaikščiojimą. Mat senojo Vilniaus miestelėnai laisvalaikį mielai leisdavo besidžiaugdami miestą supančios gamtos grožiu. Netgi madinga būdavo keliauti vežimaičiais ar pėsčiomis link Vingio, Gerosios Vilties, Antakalnio, Belmonto kalvynų.

Pirmojo vadovo po Vilnių autorius Adomas Honoris Kirkoras 1856 m. rašė: „O dabar – į Pohulianką. Šis priemiestis atviras ir linksmas, tik kelias labai smėlėtas, o už miesto jis kyla vis aukščiau. Kairėje gatvės pusėje yra pylimas su patogia pėsčiųjų alėja... Toliau eidami medžiais apsodinta Pohuliankos gatve užkardos link, matome kelis dailius medinius ir mūrinius namus su sodais... Čia kadaise stovėjo Pohulianka vadinamas namas, kuriame buvo smuklė“.

Beje, Vilniaus aštrialiežuviai ir sakydavo, kad ne iš pasivaikščiojimų, o iš palėbavimų užmiesčio smuklėje, vėliau perstatytoje į didelį restoraną, kilo gatvės pavadinimas. Tas restorano pastatas tebėra ir šiandien. O žodis „pohulianka“ išties yra dviprasmiškas. Taigi kas kokį turi pamėgtą laisvalaikio praleidimo būdą; o užmiestyje ir patriukšmauti erdviau...

Iki XIX a. vidurio Didžiosios Pohuliankos gatvėje tankiau tebuvo užstatyta įkalnė, toliau driekėsi sodai, daržai, Vingio link buvo įsikūrę keli dvareliai. Iškilūs pastatai čia radosi vėliau, plėtojant Naujamiestį. Vaizdingoje vietoje, atveriančioje erdves, rūmus ėmė statydintis bankininkai, gydytojai, architektai. Vėliau čia kūrėsi ir svarbios įstaigos, mokyklos.

Gatvė mena garsius vardus: čia vaikystę praleido prancūzų literatūros šviesulys Romenas Gary, gyveno legendinis gydytojas Cemachas Šabadas, filantropas Juzefas Montvila, Žydų mokslo instituto (IJVO) direktorius Maksas Vainraichas.

Ir lietuviškajai kultūrai svarbių istorijos pėdsakų šioje gatvėje esama: Miesto teatre 1917 m. rugsėjyje posėdžiavusi Lietuvių konferencija išrinko Lietuvos Tarybą. Nuo 1915 m. stilingame pastate, esančiame Mindaugo ir Basanavičiaus gatvių sankryžoje, veikė lietuviška „Ryto“ draugijos įkurta gimnazija. J. Basanavičiaus gatvėje advokato Andriaus Bulotos šeimoje gyveno rašytoja Žemaitė.

Tačiau keliaukime, kaip A. H. Kirkoro pasakyta, link užkardos. Ties dabartiniu gėlių turgeliu XIX a. buvo miesto riba. Toliau – vieškelis, pagrindinė prekybinė arterija, jungianti sostinę su vakarinėmis valstybės žemėmis ir kitomis Europos šalimis. Todėl būtent čia buvo įrengta muitinė ir sargybinė. Klasicizmo stiliaus pastatas išliko iki šiol. Kitoje gatvės pusėje – grakšti trijų kondignacijų barokinė koplytėlė su šventojo Jackaus skulptūra viršuje. Kas sieja tuodu paminklu?

Legenda byloja, kad koplytėlę šioje vietoje 1501 m. pastatė vienuoliai dominikonai atminimui Vilniuje buvojusio garsaus misionieriaus. šv. Jackus laikomas keliautojų globėju; tad prie jo atvaizdo būdavo pasimeldžiama, leidžiantis į kupiną pavojų ir netikėtumų kelią. Žalvarinę skulptūrą vietoj medinės sukūrė 1901 m. vilniškis skulptorius Boleslovas Balzukevičius.

Dar viena čia buvusios miesto ribos žymė – paminklinis akmuo ant kalnelio, trumputės Muitinės gatvelės gale, žymintis tautos didvyrio, liepsningo patrioto Simono Konarskio egzekucijos 1839-siais metais vietą. Budeliška tradicija – sušaudyti užmiestyje ir sunaikinti kapo pėdsakus...

O kurgi pati užkarda? Senieji vilniečiai J. Basanavičiaus gatvės pabaigą vadindavo Baltaisiais stulpais. Ties sargybine stovėjo du masyvūs, gana aukšti – apie 6 metrų – keturkampiai stulpai. Kol muitininkai tikrindavo kiekvienu vežimu atgabenamas prekes, pravažiavimą sargybiniai tarp jų užtverdavo šlagbaumu. Stulpų viršų puošė iš metalo liedinti Vyčiai. Apie 1840-sius metus šiuos valstybingumo ženklus pakeitė caro dvigalviai ereliai.

Baltieji stulpai buvo nugriauti jau pokario metais, ėmus platinti važiuojamąją gatvės dalį. Likę miesto ribos ženklai – keleivių globėjo šv. Jackaus koplytėlė, sargybinė, S. Konarskio atminimo akmuo, o ir tas Pohuliankos restorano pastatas nebeturi jungties. Trūksta   svarbiausios žymės, kad čia tam tikru istorijos tarpsniu buvo miesto vartai. Pro juos į Vilnių įjojo imperatorius Napoleonas, ties jais vyko daug svarbių Vilniaus istorijai įvykių.

Kodėl taip smulkmeniškai pasakojama apie vieną sostinės gatvę? Todėl, kad mūsų miestų viešosios erdvės – aikštės, skverai, o ir gatvės, jų pastatai – daugeliu atvejų yra bebalsės, praradusios istorinės atminties ženklus. Ypač laikas nepagailėjo valstybingumo paminklų. Kitaip yra Europos šalių miestuose, juolab jų sostinėse. O jeigu imtume ir vieną iš tų Baltųjų stulpų prikeltume mūsų dabarčiai? Kad anūkams galėtume parodyti, koks buvo Vilnius prieš porą šimtų metų, kur prasidėdavo kelias į vakarus...

Netgi surašyti ant to stulpo galima, kokius istorijos žingsnius jis matė. Nesunku tai būtų padaryti, kiek čia tų plytų bereiktų... Ir eismui jokia kliūtis, nes dešinysis stulpas stovėjo ten, kur žalioji salelė skiria J. Basanavičiaus ir S. Konarskio gatves. Jeigu didžiuojamės savo sostine, jos architektūra ir urbanistika, turime nepamiršti ir viešųjų erdvių, pažymėti jas akcentais, – meniniais bei istoriniais.

Lietuvių liaudies patarlė sako: „Laiko dantys aštrūs, laikas ir kalnus sugraužia“. Pasipriešinti visagaliui laikui gali tik kultūra... Kokius ženklus istorijai apie šiuos metus paliks Vilnius, paskelbtas Europos kultūros sostine?

Sausio 29 dieną Valstybės sienos apsaugos tarnybos patalpose (Savanorių pr. 2) organizuojama viešo „Apskrito stalo“ diskusija-pasitarimas dėl galimybės atkurti Baltuosius Vilniaus Stulpus.