Sausio 25 d. minime šv. apaštalo Pauliaus atsivertimo šventę. 

Tik vienintelė šventė Bažnyčios liturginiame kalendoriuje mini atsivertimą; bet jis iš tikrųjų vertas minėti. Tai - šv. Pauliaus atsivertimas, kurį Kristus tokiu nepaprastu būdu pakviečia tapti apaštalu pagonims. Paulius savo laiškuose visada prisimena tai su dėkingumu ir neišsenkančia nuostaba.

Didysis tautų apaštalas šv. Paulius gimė Kilikijos mieste Tarse, dabartinėje pietų Turkijoje. Jam buvo duotas pirmojo hebrajų karaliaus vardas – Saulius. Jis augo kaip privilegijuotas Romos pilietis, laikėsi Mozės įstatymo. Jis nepažinojo Kristaus ir nepriklausė prie pirmųjų dvylikos, paties Jėzaus pakviestų apaštalų. Paulius buvo išsilavinęs vyras ir priklausė fariziejų sektai. Todėl iš pradžių smarkiai persekiojo krikščionis manydamas, kad taip pasitarnaus Dievui.

Antrais po Kristaus į dangų žengimo metais Saulius, „tebealsuodamas grasinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties mokinius, nuėjo pas vyriausiąjį kunigą ir išgavo raštus Damasko sinagogoms, kad, užtikęs to kelio sekėjus vyrus ir moteris, galėtų juos suiminėti ir gabenti į Jeruzalę. Kai atjojo netoli Damasko, staiga iš dangaus jį apšvietė šviesa, ir jis išgirdo balsą: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ Jis klausė: „Kas tu esi, Viešpatie?“ Šis atsakė: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji. Kelkis, eik į miestą; tenai tau bus pasakyta, ką turi daryti“. Jo kelionės draugai stovėjo be žado: jie girdėjo balsą, tačiau nieko nematė. Saulius atsikėlė nuo žemės, bet, atmerkęs akis, nieko nebematė. Paėmę už rankų, jie nuvedė jį į Damaską. Jis tris dienas išbuvo neregintis, nieko nevalgė ir negėrė.

Damaske gyveno mokinys, vardu Ananijas. Jam apsireiškęs Viešpats prabilo: „Ananijau!“ Šis atsakė: „Štai aš, Viešpatie“. Viešpats tęsė: „Nueik į gatvę, vadinamą Tiesiąja, ir Judo namuose teiraukis tarsiečio, vardu Saulius. Štai jisai meldžiasi ir regėjime pamatė vyrą, vardu Ananijas, ateinantį ir uždedantį ant jo rankas, kad praregėtų“. Ananijas atsakė: „Viešpatie, iš daugelio esu girdėjęs apie tą žmogų, kiek pikta jis yra padaręs tavo šventiesiems Jeruzalėje. Ir čia jis turi aukštųjų kunigų įgaliojimus suiminėti visus, kurie šaukiasi tavojo vardo.“

Viešpats jam tarė: „Eik, nes jis yra mano rinktinis įrankis, kuris neš mano vardą tautoms, karaliams ir Izraelio vaikams. Aš jam parodysiu, kiek daug jam teks iškentėti dėl mano vardo.“ Taigi Ananijas nuėjo į tuos namus, uždėjo ant Sauliaus rankas ir tarė: „Broli Sauliau! Viešpats Jėzus, kuris tau apsireiškė kelyje, atsiuntė mane, kad tu vėl regėtum ir taptum pilnas Šventosios Dvasios.“ Ir bematant jam nuo akių lyg žvynai nukrito. Jis atgavo regėjimą ir priėmė Krikštą. Paskui užvalgęs įgijo jėgų.

Pabuvęs kelias dienas su Damasko mokiniais, Saulius beregint ėmė skelbti sinagogose, kad Jėzus yra Dievo Sūnus. Visi, kurie tatai girdėjo, stebėjosi ir klausinėjo: „Argi čia ne tas pats, kuris Jeruzalėje persekiojo visus šio vardo išpažinėjus?! Argi jis nėra atvykęs jų suiminėti ir gabenti pas aukštuosius kunigus?!“ O Saulius kaskart drąsiau kalbėjo ir kėlė sąmyšį tarp Damaske gyvenančių žydų, įrodinėdamas, kad Jėzus yra Mesijas“ (Apd 9, 1-22).

Ši „dangaus šviesa“ Damasko kelyje tapo netikėto ir ryžtingo atsivertimo sinonimu. Šitaip įsitikinęs, kad Kristus gyvas savo Bažnyčioje, Saulius vykdė dieviškojo balso nurodymus.

Apaštalai jį pavadino Pauliumi (lot. k. paulus – „mažas“ – šį vardą jis prisiėmė iš nusižeminimo).

Dievas suteikė visiems vyrams ir moterims laisvą valią, tačiau Jis išlieka visagalis, sugebantis įkvėpti mums norą keisti savo mintis ir norus. Šv. apaštalo Pauliaus atsivertimas mus moko, kaip nuostabiai veikia dieviškoji malonė.

Bernardinai.lt