Kaip mėgsta kartoti bičiulė, prisipirkusi FlyLALo bilietų – ko gero, vieną dieną sužinosim, kad Lietuvos Respublika bankrutavo ir nutraukia savo veiklą. Tačiau aš užsispyrusiai netikiu jokia mistine krize, kadangi tvirtai žinau, jog krizės būna tik egzistencinės, ir jokių kitų nėra, kaip nėra ir nieko apčiuopiamo šalia vienintelės, monopoliškos, viską nustelbiančios egzistencijos. Kasdien sulaukiu keisčiausių tą egzistenciją vis šlijimo linkme pakoreguojančių skambučių. Pvz., užvakar po klausimo, ar norėčiau pratęsti autorines sutartis, kuriomis pažymima, jog honorarai sumažinami kone dvigubai, gavau dar vieną, ypač netikėtą pasiūlymą – pozuoti paveikslui. Svaiginama karjera – iš laikinosios televizijos simuliakrų rutinos patirti tikrų tikriausią slinktį amžinybės link. Argi galima nesuvokti verčių skirtumo? Iš susijaudinimo net paskambinau pažįstamai būrėjai – paklausti, ar tik ne pilnatis šiuo metu. Pilnatis, atsakė ši; ir toji pilnatis tęsis dar maždaug dvejus metus.

Pamėgau šios ilgalaikės pilnaties sąlygomis skaityti bulvarinius laikraščius: ten ir horoskopai, ir teorinis įvadas į serijinį žudymą, ir optimizmu trykštantys laimingų žmonių gyvenimai, kurie, pasak specialistų, sunkmečio akivaizdoje labai teigiamai stimuliuoja nelaiminguosius. Bet labiausiai kolegos pralinksmina, to paties munduro nešiotojai. Šaunuoliai, nenuobodžiai rašo, moka būti atraktyvūs, įtikinantys, mieli, juokingi. Prisimenate tuos Orwello „Gyvulių ūkio“ momentus, kai vienintelį sutartinį dekalogą pakeisdavo vis griežtesni raštiški pataisymai? Tas nežymias įstatymų korekcijas atlikdavo toks karjeros paršas, vardu Snieguolis. Tai va, šiuose jo perrašymuose, atliekant tamsiųjų gyvulių švietimo misiją, ir glūdi visa žiniasklaidos esmė, hermeneutinis jos kodas! Ak, vienas mano mėgstamiausių literatūrinių personažų: žvitrus, gudrus, simpatiškas. Fiktyvusis visų tikrųjų karjeristų prototipas, geltonosios spaudos patriarchas.

Žiemos vakarai ilgi, skaitymas taurina sielą, tik vis ant kažkokios įtartinos retorikos akimis užlipti pataikau. Ant kokio nors demagogijos žirnio, kuris artimiausiais laikais turėtų būti įkeltas į žurnalistikos vadovėlį, kaip kūrybingumo ir meilės savo darbui etalonas. Galima būtų interpretuoti tą reiškinį kaip mažaraštystę, bet galima ir kaip recidyvą. Žurnalistės, kuri psichoanalitiką vadina psichologu, kompetencijų kvestionuoti neverta. Mergaitė ir taip nuskriausta, be to – ji greičiausiai tik marionetė. Tačiau ko vertas vien jau didžiojo dienraščio slengas su aliuzijomis į Evangeliją, „ketvirtosios valdžios“ neklystamumą ir netiesioginis grasinimas susidoroti su kiekviena kritine sąmone, išdrįstančia prasižioti apie lygiausiuosius iš ūkininkų. Tokiu prasčiokišku žargonu, tokiomis arogantiškomis intonacijomis nerašytų joks save gerbiantis Vakarų laikraštis, turintis lyderio ambicijų; tiesa prieš nieką nesiteisina asmeniniu puolimu. Jos ringai garbingi, pažiūrų fechtavimas turi taisykles ir bent simbolinius pagarbos priešininkui ritualus. Su vakarykščiais pašnekovais, kad ir kokie niekšai jie būtų, bent jau raštu kalbamasi mandagiau, ne kiaušinių mėtytojų leksika. Bet čia juk ideologinė programa darbiniams piliečiams, plebėjams, klaidžiojantiems pilnatyje.

 Vis dar atsiranda tyrų žmonių, kurie pasitiki laikraščiais: drąsiai, pernelyg atvirai patiki jiems savo vertybes. Keista ir nuostabu, neįtikėtina. Juk deklaruoti galima tik bespalvį nuosaikumą, ir daryti tą velniškai nenuoširdžiai, drebant dėl kiekvieno savo pasakyto šnekamosios kalbos žodžio, nes žurnalistas juk nesugebės jo konvertuoti į norminę lietuvių. O ir kai sakinį klijuos, tai visaip dar pakoreguoti gali. Sujungti vieną mintį su kita. Daug erdvės koliažams, rašančiojo kalbos jausmui ir vaizduotei. Juk žurnalistas – tai beveik kaip menininkas; tik, žinoma, taikomojo talento. Tas pat, beje, galioja ir televizijai. Savo rankom dariau. Dirbant žiniasklaidos srityje neišvengiami kai kurie moraliniai kompromisai, kuriuos dažniausiai paliekame sąžinei, nes bendras ūkis jautrumo netoleruoja. A. Mamontovo dainas visada laikiau romantiškai naiviomis, tačiau odę žiniasklaidai jis sudėjo nepriekaištingai: jie (t. y. mes – G. K.) visada žymi ir žymės savo teritoriją. Tik pabandykite ją pažeisti ir pamatysite, kas jums bus. Bet verčiau nebandykite. Taip, žmonės yra silpni, net ir tie, kurie turi mentalinės galios. Todėl tie, kurie jos neturi, privalo juos pažeminti ir parodyti, kad jie neva stipresni, lygesni, teisingesni už kitus. Elementaru. Ir vis dėlto silpnieji man imponuoja labiau, nes tiesa švyti jų akyse.

Jei tik turėčiau perlų vėrinį, nešiočiausi jį kišenėje vietoj rožančiaus. Reikalingas daiktas, ne tik prieš einant į pozuotojas. Nepamirškime žurnalistų taip mėgstamos Biblijos: perlai, kaip galėtų iššifruoti jie, prieš įdėdami tą sakinį į laikraštį, neabejotinai yra geriausi kiaulių draugai. Taigi, jeigu kartais pamatytumėt bažnyčioje kiaulių, jūs vis perlais į jas, perlais – turėtų nulipt nuo altorių.

Komentaras, skaitytas „Mažojoje studijoje“