Daugelis, ko gero, vis dar prisimena tuos balsus. Tai ilgamečių „Amerikos balso“ ir „Laisvosios Europos“ radijo „balsai“ Romas Sakadolskis ir Kęstutis Girnius. Šiandien jais prisiminsime kaip jie dirbo, kaip jiems sekėsi, ką jie jautė, kokių sulaukdavo atgarsių ir ką dabar apie tai mano.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Tomas Čyvas. „Amerikos balso“ transliacijos lietuvių kalba prasidėjo 1951 metų vasario 16 dieną, o „Laisvoji Europa“ lietuviškai prabilo 1975-aisiais. Tai ir pradėkime nuo to kaip Jūs, ponas Romai, atėjote į „Amerikos balsą“?

Romas Sakadolskis. „Amerikos balse“ pradėjau bendradarbiauti dar studijuodamas Čikagoje. „Amerikos balso“ darbuotojams reikėjo atstovo Čikagoje, todėl jie pakvietė mane – kelerius metus rengiau reportažus apie Čikagos lietuvių gyvenimą. Tai nebuvo labai paprasta, nes užaugus išeivijoje galėjai tik įsivaizduoti, kas domina klausytoją Lietuvoje. O pačioje „Amerikos balso“ redakcijoje Vašingtone pradėjau dirbti 1973 metais. Tai buvo tokie laikai, kai informacija iš Lietuvos praslysdavo labai mažais srautais. Bet buvo žmonių, kurie skaitydavo komunistinę spaudą – „Tiesą“, „Komjaunimo tiesą“ bei kitus laikraščius, – ir jie, mokėdami skaityti tarp eilučių, galėdavo net iš tos spaudos ištraukti šiokios tokios informacijos. Taip pat tuo metu jau buvo amerikiečių korespondentų Maskvoje, ten savo biurus turėjo ir kitos naujienų agentūros. Žinių srautuose buvo užsimenama ir apie Lietuvą. Be to, Lietuva juk nebuvo visiškai izoliuota ir fizine prasme – nedaug buvo keliaujama, bet vis dėlto būdavo tam tikrų kelionių – dažniau turistinių, nors dauguma „turistų“, ko gero, būdavo tam tikru būdu atrinkti; pasitaikydavo ir šeimų susijungimo atvejų. Būtent dėl šeimų susijungimo į JAV pradėjo, nors ir po nedaug, iš Lietuvos atkeliauti žmonių. Tokie tai ir buvo žinių šaltiniai – proginiai ir nelabai daug žinantys. Bet jau buvo žinoma apie pačią politiką, požiūrį į žmones ir apie tam tikrus rezistencijos reiškinius. Pavyzdžiui, gana greitai išeivijoje buvo sužinota apie Romo Kalantos tragediją. Kita vertus, apie tam tikrus ankstesnius neramumus – vaikštynes sužinota gerokai vėliau, nei buvo galima. Tokia buvo aštuntojo dešimtmečio pradžios situacija. Bet laiką skirstyčiau į dvi dalis – iki „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ atsiradimo ir po. Kai atsirado „LKB kronika“ ir buvo pradėta persiųsti į Vakarus, padėtis pasikeitė iš esmės. Toliau atsirado „Aušra“ ir kiti savilaidos leidiniai. Jie pakeitė visą informacijos srauto dinamiką.

Kęstutis Girnius. Kuria prasme pakeitė dinamiką? Aš manau, kad tie leidiniai buvo labai svarbūs ir reikalingi, bet vis tiek jų tematika buvo sąmoningai ribota.

T. Č. O kada Vakaruose buvo sužinota apie Lietuvos Laisvės lygą?

K. G. Jie labiausiai pradėjo reikštis su „Laisvės šaukliu“ ir „Vyčiu“ – vienais įdomiausių pogrindžio leidinių. Tačiau pagrindinis LLL pasireiškimas buvo 1979 metais, kai buvo pasirašytas „45 pabaltijiečių memorandumas“ prieš Molotovo – Ribentropo paktą. Tai jau nediskutuotinas LLL nuopelnas ir labai rimtas iššūkis sovietų valdžiai. Ir sovietai į tai reagavo daug griežčiau ir daug pikčiau nei bet kokiu kitu atveju. Iki tol, faktiškai nuo „LKB kronikos“ leidimo pradžios, pogrindžio leidinių po truputį ir taip daugėjo – pasirodė ne tik „Aušra“ ir „Vytis“, bet ir „Perspektyvos“, „Alma Mater“. Tačiau visi šie leidiniai buvo labiau religinio–kultūrinio pobūdžio, nors visi turėjo potekstę ir dėl valdžios legitimumo. O LLL inicijuotas „45 pabaltijiečių memorandumas“ buvo tiesioginis iššūkis sovietų okupacinei valdžiai, ir po to jau prasidėjo rimtos represijos – pirmiausia smarkiai nukentėjo – buvo areštuoti ir nuteisti - Antanas Terleckas ir Julius Sasnauskas, vėliau buvo suimti „Perspektyvų“ ir „Alma Mater“ leidėjai, o 1983 metais buvo areštuoti ir nuteisti kunigai Sigitas Tamkevičius ir Alfonsas Svarinskas. Taip kad LLL, iškeldama tokį aštrų politinį klausimą, ir išjudino, ir išgąsdino okupacinę valdžią.

T. Č. Kokiais keliais Lietuvos pogrindžio leidiniai pasiekdavo Jus Vakaruose?

K. G. „Laisvosios Europos“ redakcijoje dirbo Kęstutis Jokubynas. Jis buvo vienas iš „Aušros“ leidėjų, buvo 17 metų kalėjęs sovietų lageriuose. Grįžęs iš lagerių įsitraukė į pogrindžio veiklą, bet vėl gresiant areštui jis gavo leidimą išvažiuoti pas brolį į Kanadą. Taigi K. Jokubynas turėjo nepaprastai gerų ryšių ne tik su LLL žmonėmis, bet ir su rusų disidentais, taip pat ir su akademiku Andrejumi Sacharovu. Todėl būtent per K. Jokubyną buvo galima gauti labai daug ir įvairios informacijos. Be to, „Laisvosios Europos“ radijas turėjo iš įvairiausių šaltinių renkamą „samizdato“ archyvą. Tas archyvas buvo redaguojamas ir radijo bangomis pristatomas visiems.

Ilgametis „Amerikos balso“ darbuotojas Romas Sakadolskis

R. S. Ta pogrindžio spauda Vakarus pasiekdavo įvairiausiais būdais. Disidentai turėdavo savų ir patikimus žmonių, kurie tą literatūrą perveždavo. Pavyzdžiui, kartą man paskambino ir informavo, kad Vašingtono oro uoste laukia žmogus, kuriam turiu prisistatyti. Visai nepažįstamas žmogus, bet jis pasakė man gerai pažįstamo asmens pavardę. Net ne kaip slaptažodį... Ir pasakė, kad man kai ką turi. Nuvažiuoju aš į Vašingtono oro uostą, kur tas nepažįstamasis man įteikia perfotografuotą „Aušros“ numerį. Tos fotografijos buvo įdėtos į kažkokį indą ir tokiu būdu pervežtos. Bet tai buvo vienintelis kartas, kai aš asmeniškai kažką gavau. Bet dažniausiai ta medžiaga JAV pasiekdavo per kunigo K. Pugevičiaus vadovaujamą Lietuvių religinės šalpos centrą. Tuo metu ten dirbo ir Gintė Damušytė, dabartinė Lietuvos ambasadorė Kanadoje, ir Viktoras Nakas, vėliau daug dirbęs S. Lozoraičiui. Jie turėjo savo tinklą ir informaciją gana operatyviai gaudavo tiesiai iš Maskvos. Gaudavo ir „LKB kroniką“, ir „Aušrą“, ir daugelį kitų Lietuvos pogrindžio leidinių.

K. G. Dažnas kelias buvo toks: pogrindžio spauda keliaudavo iš Lietuvos pas Maskvos disidentus, o pastarieji viską perduodavo Vakarų korespondentams. Šie gi iš savų šalių ambasadų per diplomatinį paštą siųsdavo toliau į Vakarus.

T. Č. Jūs dirbote specifinį žurnalisto darbą specifinėse radijo stotyse, tuo metu komunistų vadintose „imperialistų propagandiniais ruporais“. Kaip Jums pavyko subalansuoti patriotizmą ir žurnalistinį profesionalumą?

K. G. Po 1956 metų Vengrijos sukilimo išsikristalizavo labai ryški takoskyra – žinios yra žinios, pranešimai yra pranešimai, o komentarai yra komentarai. Žinias pagal bendrus Vakaruose priimtus principus parengdavo Centrinė žinių valdyba ir čia jau vietos improvizacijoms nebuvo. „Laisvosios Europos“ radijuje pirmasis pusvalandis ir buvo skirtas žinioms apie įvykius pasaulyje. O štai antro pusvalandžio metu buvo kalbama apie sovietų valdžios blogybes ir pasipriešinimą jai, A. Jurašienė rengdavo reportažus apie kultūrą, o K. Jokubynas vedė dvi pusvalandines laidas per savaitę apie disidentus. Tuose pusvalandžiuose buvo pakankamai vietos polemikai, ir tai buvo vieta ir laikas, kur galėjo prasiveržti patriotiniai jausmai. Bet objektyvumo buvo stengiamasi laikytis ir, tikiuosi, mums tai pavyko.

R. S. „Amerikos balso“ redakcijoje, lygiai kaip ir „Laisvosios Europos“ radijuje, buvo Centrinė naujienų redakcija, ir šiaip sau informacija apie Lietuvą į pagrindines žinias nepatekdavo. Kiekviena žinia turėdavo būti patikrinama per kelis nepriklausomus šaltinius – buvo laikomasi lygiai tokių pačių žurnalistinių standartų, kaip ir visur kitur. Tų pačių standartų buvo laikomasi ir antroje laidos dalyje, bet joje jau buvo šiek tiek laisviau – galėjai pasikalbėti su kuo nors iš Lietuvos, pateikti ištraukų, vertinimų, nuomonių. Bet, kaip minėjau, Lietuvai patekti į pačias naujienas buvo sunku – ten buvo sausa žurnalistika be jokių jausmų – patriotinių ar kokių kitų.

K. G. „Laisvosios Europos“ radijuje buvo labai svarbus Tyrimų skyrius. Jis buvo milžiniškas – turėjo beveik 150 darbuotojų. Tyrimų skyrius perskaitydavo visą Sovietų Sąjungos ir Rytų Europos spaudą, parengdavo atitinkamus pranešimus. Iš korespondentų vietose naudos buvo mažai, nes jie privalėjo sėdėti Maskvoje, buvo sekami ir t. t. Todėl analitiniai „Laisvosios Europos“ Tyrimų skyriaus pranešimai buvo skaitomi viso pasaulio – visų ambasadų, mokslininkų, žurnalistų. Čia buvo unikali galimybė pateikti pasauliui kuo daugiau informacijos ir žinių apie Lietuvą. Niujorke buvo toks rašytojas Arvydas Landsbergis, kuris buvo neetatinis „Laisvosios Europos“ darbuotojas, bet kiekvieną iš Lietuvos Vakarus pasiekusį pogrindžio spaudos leidinį detaliai išanalizuodavo. O ta išanalizuota medžiaga jau galėjo naudotis visos kitos redakcijos.

T. Č. Ar buvo koks nors grįžtamasis ryšys? Ar bent įsivaizdavote, kiek žmonių Jūsų klausosi ar bando išgirsti, ar pasiekdavo Jus bent kokie atsiliepimai?

R. S. Be abejo, mes žinojome, kad „Amerikos balsas“ buvo trukdomas. Tiesa, reikia pasakyti, kad „Laisvoji Europa“ buvo trukdoma dar labiau, nes buvo laikoma pavojingesne. Suomijoje, kur girdėjosi tiek „Amerikos balso“ transliacijos, tiek sovietų trukdžiai, vykdavo mūsų radijo stoties monitoringai. Todėl apie tuos trukdymus mes žinojome. Šiuo atžvilgiu buvo techninis grįžtamasis ryšys.

T. Č. Bet klausytojų laiškų tikriausiai nesulaukdavote?

R. S. Kodėl ne – sulaukdavome! Pas mus dirbo vyresnio amžiaus klausytojų, tikriausiai dar prisimenamas Petras Rimkus (Box 777, Washington D. C. 2043). Ir žmonės siųsdavo laiškus. Aišku, visi jie buvo perėję per cenzūrą. Galiu papasakoti šiek tiek anekdotinę situaciją: apie 1975-uosius – gūdžiais brežnevinio įšalo metais, po laidos, skirtos paminėti Vasario 16–ąją, redakciją pasiekė laiškas, plūstantis mus, kad esame nacionalistai, melagiai ir panašiai. Tokių laiškų buvo ne vienas. Bet skaitydami net tokius laiškus, suprasdavome, kad esame girdimi ir klausomi. Žinoma, jam tas parašytas tekstas galėjo būti ir įteiktas. Negali žinoti. Bet kai kuriuos laiškus, mano nuomone, sovietų cenzūra tiesiog praleisdavo. Būdavo ir kitokių laiškų. Dažniausiai juos išsiųsdavo žmonės Vakarų Europoje ar Šiaurės Amerikoje lankę savo giminaičius. Žinoma, jie būdavo anoniminiai, bet tam tikras grįžtamasis ryšys vis dėlto buvo.

T. Č. Vis dar eksploatuojama tema, kad „Amerikos balso“ transliacijos pokariu klaidino žmones, skatino juos eiti į mišką, priešintis sovietų okupacijai, stoti į partizanų gretas...

K. G. Tai yra aiškus nesusipratimas. Kaip minėjau, „Laisvosios Europos“ radijas lietuvių kalba pradėjo transliuoti laidas 1975-aisiais, taip kad miške jos galėjo klausytis nebent grybautojai ir brakonieriai. O „Amerikos balsas“ lietuviškai prabilo 1951-ųjų vasario 16 dieną – tuo metu partizaninis pasipriešinimas jau silpo. Faktiškai padėtis buvo tokia – partizanams buvo labai aišku, kad jei neprasidės karas tarp Rytų ir Vakarų, tai po tam tikro laiko sovietai jų pasipriešinimą vis tiek užgniauš ir sunaikins. Nuo 1946 metų, kai JAV prezidentas H. Trumenas, sakydamas kalbą Misurio valstijoje, tiesiai paminėjo pasaulyje kylančią įtampą, ta įtampa ir prasidėjo. Buvo Trumeno planas, buvo Maršalo planas, buvo Berlyno blokada ir Korėjos karas. Daug kas manė , kad visa tai gali peraugti į karą tarp Rytų ir Vakarų. Lietuvos partizanams tai būtų buvęs vienintelis išganymas. Todėl manau, kad jie vis dėlto klausėsi radijo ir darė savo išvadas. Tik tiek, kad tos laidos nebuvo lietuvių kalba ir ne Lietuvos partizanams jos buvo skirtos. Bet įsivaizduoju, kaip Lietuvos partizanams norėjosi tuo tikėti...

T. Č. Grįžkime į artimesnius laikus - 1985 metais prasidėjo „perestroika“, o 1986-aisiais bent jau oficialiai liautasi trukdyti radijo laidas...

R. S. Truputėlį vėliau. Bet liautasi trukdyti tik „Amerikos balso“ transliacijas. „Laisvoji Europa“ buvo trukdoma iki 1989 metų.

T. Č. Kada jus pradėjo pasiekti drąsiai rašyti ir necenzūruoti klausytojų laiškai? Kokie 1988-aisiais buvo Jūsų kontaktai su „Sąjūdžiu“ – normalūs ar suvaržyti?

R. S. Tai įdomi ir atskira tema – telefoninė žurnalistika. „Amerikos balsui“ tai buvo naujovė. Pirmasis toks pokalbis buvo su Nijole Sadūnaite po Molotovo–Ribentropo pakto minėjimo 1987 metais prie A. Mickevičiaus paminklo. Jai paskambinome po kokių trijų dienų, pasikalbėjome ir pokalbį pateikėme į eterį. Atsiradus „Sąjūdžiui“, taip pat atsirado galimybė su jo žmonėmis kalbėtis. Bet turėkite omeny, kad daug žmonių Vakaruose „Sąjūdžio“ susikūrimą sutiko gana skeptiškai, o kiti mažiau skeptiškai. Aš asmeniškai, o kartu ir kiti „Amerikos balso“ redakcijos bendradarbiai daugelį į „Sąjūdį“ atėjusių žmonių pažinojome anksčiau, todėl supratome, kad jei jie jau rizikuoja ir jungiasi į judėjimą, tai nėra kažkokia avantiūra, todėl į viską žiūrėjome rimtai. Bet, kaip minėjau, buvo žmonių, labai skeptiškai sutikusių „Sąjūdį“. Menu, viename kultūros kongrese, kuriame kalbėjo labai garbūs žmonės, vyravo nuomonė, kad tiek „perestroika“, tiek „Sąjūdis“ yra ne kas kita, o bandymas kitomis formomis išlaikyti komunistų valdžią...

Ilgametis „Laisvosios Europos“ radijo darbuotojas Kęstutis Girnius

K. G. Aš buvau tame Toronte vykusiame kultūros kongrese. Supraskite, jis vyko 1988 metų birželį. Buvo pati pradžia... Dar buvo nepamirštas vasario mėnesio Š. Marčiulionio ir kitų kreipimasis į prezidentą R. Reiganą, kad pastarasis nekištų rankų prie „brangios Tarybų Lietuvos“. Bet labai greitai prasidėjo atviros diskusijos, kur žmonės pradėjo atvirai ginti partizanus, vyko savotiška polemika ir t. t. Žodžiu, reikalai bruzdėjo. Bet tuoj viskas įgavo tokį pagreitį, kad skeptikų su kiekviena diena liko vis mažiau. Ypač po 1988-ųjų rugpjūčio 21 dienos didžiojo mitingo Vingio parke minint Molotovo–Ribentropo pakto metines.

T. Č. Ar jautėte telefoninio ryšio skirtumus iki ir po Kovo 11–osios?

K. G. Tuo metu iš viso buvo labai mažai telefono ryšių. Kildavo techninių problemų prisiskambinti. Ateidavau į darbą šeštą ryto ir kaldavau telefonu kelias valandas, kol pavykdavo prisiskambinti į Lietuvą. Bet kai „Sąjūdis“ perėmė valdžią, tai perėmė į savo rankas ir telefoninius ryšius. Pavyzdžiui, per 1991-ųjų Sausio įvykius Aukščiausiosios tarybos apsaugos vadovas Artūras Skučas man paskambino į namus ir paliko atvirą telefono liniją...

T. Č. Sovietams taip ir nepavyko užgniaužti tų procesų, todėl šiandien štai galime susėsti ir laisvai kalbėtis. Ir tai yra gerai. Tai tokia šviesia gaida ir baigiame pokalbį

* * *

Kitą savaitę skaitykite ir klausykitės pokalbio su p. Rimu Pleikiu apie kitą barikadų pusę – apie tai, kaip buvo trukdomos Vakarų radijo stočių transliacijos į tuometinę Sovietų Sąjungos teritoriją.