Primename jaunos mokslininkės tekstą, rašytą prieš keletą metų, tačiau itin svarbų ir šiandien, svarstant Europos ateitį. Tekstas išskaidytas į dvi dalis.

Kas anksčiau buvo dvasiškai svarbu tik nedaugeliui, dabar tampa kiekvieno ir visų rūpesčiu. Tik dabar tradicijos bei religijos praradimas tapo didžiausios svarbos politiniais įvykiais. (Hannah Arendt)

Subsidiarumo principo idėjai jau daugiau kaip pusantro šimto metų, tačiau tik per pastaruosius du dešimtmečius ji išpopuliarėjo ir tapo žinoma daugeliui žmonių. Šis naujas senos idėjos atradimas įvyko po to, kai subsidiarumo principas buvo įtrauktas į Europos Sąjungos teisę, t. y. į Mastrichto sutarties tekstą. Diskusijos dėl šio principo tapo dar aktualesnės šiuo metu, kada vis dar laukiama Lisabonos sutarties ratifikavimo, kadangi pastarojoje sutartyje dėmesio subsidiarumo principui skiriama itin daug. Lengvai pastebima ir tai, kad subsidiarumo principas ES retorikoje interpretuojamas kaip instrumentas ES demokratijos trūkumui mažinti. Jis minimas kaip ES sutartyse įrašytas garantas, ginsiantis ES valstybes nares nuo per didelio ES viršvalstybinių galių plėtimosi. Ir vis dėlto pasigilinus į realų subsidiarumo principo taikymą ES viskas ima atrodyti daug sudėtingiau ar netgi paradoksaliai.

Svarbiausia problema, su kuria susiduria ne tik ES subsidiarumo principo tyrinėtojai, bet ir realūs jo taikytojai Europoje – politikai ir teisininkai – yra ta, kad nuo pat šio principo įtraukimo į ES teisinius tekstus nepavyksta išspręsti ES subsidiarumo principo bendro interpretavimo problemos. Nepaisant to, kad subsidiarumo principas vis labiau įsigali ES politikų retorikoje, dauguma šio principo tyrinėtojų pripažįsta, jog aiškios ir objektyvios ES subsidiarumo principo interpretacijos bei objektyvių jo taikymo kriterijų paieškos priėjo aklavietę. Tampa akivaizdu, kad ES subsidiarumo principo nebeįmanoma suvokti „iš vidaus“, t. y. analizuojant vien tik ES subsidiarumo principą atskirai, ir tai nėra vien intelektualinė problema, kadangi subsidiarumo principo taikymas ES tiesiogiai susijęs su jo interpretavimu. Nesant aiškios interpretacijos, nė viena valstybė narė, taip pat ir Lietuva, negali numatyti galimų subsidiarumo principo taikymo padarinių.

Kyla klausimas: o gal ES subsidiarumo principas remiasi tokiomis filosofinėmis prielaidomis, dėl kurių jis ir negali būti objektyviai apibrėžtas? Norint atsakyti į šį klausimą, t. y. atskleisti ES subsidiarumo principo prigimtį, jo filosofines prielaidas reikia pažvelgti į ES subsidiarumo principą „iš išorės“, išlaikant „teorinę distanciją“. Vienas iš būdų tai padaryti yra palyginti jį su jo atitikmeniu katalikų socialinėje filosofijoje. Būtina paminėti, jog dažnai ES subsidiarumo principas nekritiškai kildinamas iš katalikų socialinės filosofijos. Tiesa, gilinantis į ES istoriją, galima rasti užuominų apie tai, kai katalikų socialinė filosofija iš tiesų buvusi ta terpė, iš kurios ES politikai perėmė patį subsidiarumo principo terminą, tačiau sąvoka, kaip matysime, įgavo kitą prasmę ir yra paremta visiškai kitomis prielaidomis.

Dar vienas būdas suvokti ES subsidiarumo principo filosofines prielaidas yra pažvelgti į jo realų taikymą ES politikoje ir teisėje.

Subsidiarumo principo samprata katalikų socialinėje filosofijoje

Modernios katalikiškos socialinės filosofijos susiformavimas siekia XVIII a. antrąją pusę. Dažnai jos pradžios laikotarpiu vadinamas periodas tarp 1740 m., kai pasirodė pirmoji moderni popiežiaus Benedikto XIV enciklika „Ubi primum“, ir 1791 m. popiežiaus Pijaus VI enciklika „Charitas“, kurioje jis pasmerkė Prancūzų revoliuciją. Katalikų socialinės filosofijos tradicija nuo tada tęsiama iki pat šiol ir atsispindi Bažnyčios socialiniame mokyme, pradedant nuo popiežiaus Leono XIII enciklikos „Rerum novarum“, bei katalikų socialinių filosofų darbuose. Subsidiarumo principas yra šios tradicijos sąvoka, kuri pirmą kartą buvo suformuluota XIX a. viduryje, o jos samprata yra gilinama iki pat šiol, atsižvelgiant į įvairias istorines aplinkybes.

Egzistuoja įvairių nuomonių dėl to, kada išties atsirado subsidiarumo principo idėja. Vieni teigia, kad ji jau egzistavo antikoje bei viduramžiais, kiti pabrėžia, kad subsidiarumo principo iškilimui buvo būtinas „liberalizmo postūmis“. Visgi reikėtų sutikti, kad subsidiarumo principas galėjo būti keliamas kaip atskira teorinė problema ir būti suformuluotas tik įvykus moderniems pokyčiams, nes iki tol jis greičiausiai buvo laikomas savaime suprantamu dalyku.

Modernios katalikiškos minties tradicijoje subsidiarumo principą pirmasis minėjo Mainzo vyskupas W. E. von Ketteleris XIX a. viduryje. Jis pagrindė subsidiarumo principą filosofiškai, o išsami principo formuluotė pasirodė tik popiežiaus Pijaus XI enciklikoje „Quadragesimo anno“ 79 ir 80 paragrafuose: „Nors ir teisybė, ir istorija tai aiškiai rodo, kad dėl socialinio gyvenimo pasikeitimų daug dalykų, kurių kadaise tikėtasi iš mažesnio masto organizacijų, šiandien galima laukti tik iš didelių organizacijų, bet socialinėje filosofijoje lieka nepakeistas ir tvirtas tas pamatinis principas, kuris negali būti nei susilpnintas, nei pakeistas: būtent, kaip nevalia iš atskirų žmonių atimti ir tai pavesti visuomenei, ką atskiri žmonės gali savo iniciatyva bei savo pastangomis padaryti, taip lygiai neteisinga visa tai, ką mažesnės draugijos pačios pajėgia atlikti, pavesti didesnėms bei aukštesnėms draugijoms; tai reikštų daryti nuostolius ir griauti socialinę tvarką. Bet kuri intervencija socialinėje srityje iš savo prigimties privalo ne naikinti juos ar paglemžti, bet teikti pagalbą (lot. subsidium affere).“

Taigi, katalikiškąjį subsidiarumo principą sudaro trys pamatinės idėjos:

1) žmogaus asmuo yra bet kurios kolektyvinės veiklos tikslas ir joks kolektyvinis vienetas negali paveržti to, ką individas sugeba atlikti pats;

2) iš mažesnių socialinių vienetų negali būti atimtos galimybės ir priemonės realizuoti tai, ką jie sugeba atlikti patys; didesni vienetai turi apriboti savo veiklą iki tų sričių, kuriose veikti mažesnės organizacijos neturi nei galios, nei sugebėjimų;

3) aukštesnio lygio socialiniai vienetai, o ypač valstybė, privalo gerbti hierarchinę įvairių socialinių asociacijų tvarką ir padėti žemesniems vienetams, kad jie geriau galėtų atlikti tai, ką patys sugeba.

Enciklikoje „Quadragesimo anno“ suformuluotas subsidiarumo principas vėlesniuose popiežių socialiniuose dokumentuose buvo aiškinamas bei interpretuojamas, siejant jį su įvairiomis aktualiomis temomis. Popiežiai Pijus XII ir Jonas XXIII aiškiai pritardami citavo Pijaus XI suformuluotąjį principą. Jonas XXIII išplėtė subsidiarumo principo taikymą ir enciklikoje „Pacem in terris“ teigė, kad jis taikytinas ir tarptautiniame lygyje. Subsidiarumo principo taikymas ekonomikoje buvo apibrėžtas 1986 m. JAV vyskupų pastoraciniame laiške „Ekonominis teisingumas visiems“. Beje, daugelyje svarbesnių Bažnyčios atstovų pasisakymų dėl dabartinės finansų krizės irgi yra minimas subsidiarumo principas (pavyzdžiui, Šventojo Sosto atstovo JTO arkivyskupo C. Migliore kalboje JTO Generalinėje asamblėjoje 2008 m. spalio 30 d. arba JAV vyskupų laiške G. Busho administracijai ir Kongresui 2008 m. rugsėjo 26 d.)

Jonas Paulius II 1991 m. enciklikoje „Centesimus annus“ pakartojo, jog subsidiarumo principas yra svarbus kaip kelrodė norma, ypač svarstant centralizuotos valstybės biurokratijos apimtis bei sritis. „Katalikų Bažnyčios Katekizmas“ (§1885 taip pat pažymi, jog „subsidiarumo principas yra priešingas visoms kolektyvizmo formoms. Jis užbrėžia ribas valstybės kišimuisi; jo tikslas – darnus santykis tarp individo ir visuomenės; jis siekia sukurti tikrą tarptautinę tvarką.“

Prieš kurį laiką Vatikane pristatytas „Bažnyčios socialinio mokymo kompendiumas“ tęsia tą pačią subsidiarumo principo tradiciją ir teigia, kad „politinė valdžia, vykdoma tarptautinės bendruomenės, turi būti reguliuojama teisės, nukreipta į bendrąjį gėrį ir besilaikanti subsidiarumo principo“ (§441). Taip pat  popiežius Benedediktas XVI enciklikoje „Deus caritas est“ dar kartą patvirtino, kad ši subsidiarumo principo interpretacija, pirmą kartą išdėstyta W. E. von Kettelerio darbuose, tinka ir mūsų laikams: „Reikalinga ne viską reglamentuojanti ir valdanti valstybė, bet valstybė, kuri, vadovaudamasi subsidiarumo principu, dosniai pripažintų ir skatintų iniciatyvas, kylančias iš įvairių socialinių jėgų ir jungiančias spontaniškumą su artumu pagalbos reikalingiems žmonėms“ (§28).

„Bažnyčios socialinio mokymo kompendiume“ apibendrinamos dvi subsidiarumo principo prasmės: „Subsidiarumas, nusakomas teigiama prasme, t. y. kaip ekonominė, institucinė, teisinė parama mažesniems socialiniams vienetams, turi visą eilę atitikmenų su neigiamomis implikacijomis, kurios reikalauja, kad valstybė susilaikytų nuo veiksmų, kurie iš esmės susiaurintų gyvybinį mažesniųjų ir esminių visuomenės ląstelių plotą. Jų iniciatyva, laisvė ir atsakomybė negali būti išgyvendintos“ (§186).

Katalikų subsidiarumo principas grindžiamas krikščioniškos antropologijos (personalizmo) prielaidomis. Jų esmė – asmens kaip dvasinės būtybės samprata. Asmuo yra protingas ir laisvas. Būdamas kūnas asmuo kartu yra daugiau negu kūnas, t. y. jį transcenduoja savo dvasia. Kitas ne mažiau svarbus asmens ontologijos aspektas yra jo buvimas santykyje su kitais. Asmuo iš esmės yra būtybė santykyje su kitu asmeniu (žmogumi ar Dievu) pažinime, bendravime ir meilėje. Be šio esminio asmens bruožo būtų neįmanoma suprasti katalikiško subsidiarumo principo.

Taigi, subsidiarumo principas katalikų socialinėje filosofijoje yra suformuluotas gana tiksliai ir nepasiduoda subjektyvioms interpretacijoms. Jis grindžiamas aiškiai apibrėžtomis krikščioniškos antropologijos ir organologinės visuomenės vizijos prielaidomis. Būtina pabrėžti ir tai, kad jis yra įaustas į kitų katalikų socialinės filosofijos principų, tokių kaip solidarumas ir bendrasis gėris, tinklą. Toks subsidiarumo principo grindimas būtinai suponuoja atvirumą transcendencijai, o pats subsidiarumo principas gali būti praktiškai įgyvendinamas tik tada, kai jis yra grindžiamas transcendentine ontologija.

(Bus daugiau)