Sausio 28 d. minime šv. Tomą Akvinietį, kunigą, Bažnyčios mokytoją.

1225 m. (1227 m.) – 1274 m.

Visi biografai sutaria dėl pagrindinės Tomo gyvenimo eigos ir svarbiausių gyvenimo įvykių, skirtingai traktuojamos tik kai kurios detalės ar datos. Paprastai gimimo data laikoma 1225-ųjų pabaiga, kiti (Tėvas Prümmer, remdamasis Calo autoritetu) mano, kad tikėtinesnė yra 1227 m. data. Visi sutaria, kad Akvinietis mirė 1274 m.

Jo tėvas Landulphas buvo Akvino (Aquino) kunigaikštis; motina Theodora – Teano kunigaikštytė. Šeimą siejo ryšiai su imperatoriumi Henriku VI ir Federiku II, bei Aragono, Kastilijos bei Prancūzijos karaliais.

Kaip įprasta, penkerių metų Tomą tėvai išsiuntė mokytis į Benediktinų vienuolyną Monte Cassino. Ten šis atsiskleidė ne tik kaip stropus mokinys, bet ir kaip meditatyvus bei pamaldus vaikas. Dažnai nustebindavo savo auklėtojus klausdamas: „Kas yra Dievas?“.

Apie  1236 m. pradėjo studijas Neapolio universitete. Tam Tomo tėvus paskatino Benediktinų abatas, pastebėjęs išskirtinį berniuko talentą. Neapolyje Tomo mokytojais buvo Pietro Martini ir Petrus Hibernus. Kronikininkai mini, kad Tomas atkartodavo pamokas geriau ir plačiau nei mokytojai jas būdavo išdėstę. Jauna širdis liko tyra, nepaisant sugedusios vaikiną supusios aplinkos – jis nusprendė tapti vienuoliu.

Maždaug tarp 1240 m. ir  1243 rugpjūčio jis gavo Šv. Dominyko Ordino brolio abitą. Miestas stebėjosi, kad toks kilmingas jaunuolis pasirinko vargšų brolių draugiją.

Su tokiu pasirinkimu negalėjo susitaikyti ir Tomo šeima. Motinos paskatinti Tomo broliai radę progą pagrobė jį ir uždarė Šv. Jono tvirtovėje prie Rocca Secca vietovės. Čia jis praleido maždaug dvejus metus, o artimieji visaip mėgino sugriauti jo pašaukimą.

Tačiau nelaisvėje praleistas laikas nenuėjo veltui. Kai motinai praėjo pirmasis įtūžis, dominikonams buvo leista atgabenti Tomui naują abitą. O malonios seserų pagalbos dėka Tomas gavo ir keletą knygų – Šv. Raštą, Aristotelio Metafiziką bei petro Lombardžio „Sentencijas“.

Galiausiai Tomas gavo leidimą išvykti ir netrukus davė įžadus. Popiežius Inocentas IV artimai susipažino su Tomo motyvais tapti broliu pamokslininku ir suteikė savo palaiminimą, uždrausdamas daryti bet kokius trukdymus jo pašaukimo kelyje.

Netrukus Tomas siunčiamas studijuoti į Paryžių bei Kiolną. Jam vadovavo garsiausias to meto ordino profesorius Albertas Didysis.

Būdamas Kiolne, tikriausiai 1250 m. Tomas gavo kunigystės šventimus. nepaisant intensyvaus gyvenimo dažnai skelbė Dievo Žodį Vokietijoje, Prancūzijoje ir Italijoje. Jo pamokslai pasižymėjo jėga, pamaldumu, tvirtu doktrininiu pamatu bei gausiomis Šv. Rašto citatomis.

Paryžiaus universitete po audringų ideologinių ginčų tarp universiteto (brolių) ir valdžios, 1257 m. spalį Tomas apgynė teologijos daktaro vardą. 

Vėlesnį Tomo gyvenimą sudarė malda, pamokslavimas, mokymas, kelionės.  Žmonės mielai jo klausydavosi, Paryžius laikė jį savu, popiežiai troško turėti jį greta. Tačiau Tomo aistra - aiškinti ir ginti krikščioniškąją tiesą. Dėl to su ašaromis akyse maldavo atleisti jį nuo Neapolio arkivyskupo pareigų, kurioms 1265 m.  jį paskyrė Klemensas IV. Jei šį paskyrimą būtų priėmęs, tikriausiai nebūtų parašęs  „Summa theologic“.

Paklusdamas brolių prašymams, keletą kartų dalyvavo ordino generalinei kapitulai priimant sprendimus. Kartu su Albertu Didžiuoju bei Tarentazija suformulavo studijų sistemą, kuri ligšiol išliko Dominkonų Ordino tradicijoje.

Nieko nuostabaus, kad biografai dažnai aprašė neretai pasitaikančius ekstazių potyrius. Į gyvenimo pabaigą jų netgi padažnėjo. Viena jų 1273 m. Neapolyje įvyko po to, kai Tomas parašė traktatą apie Eucharistiją. Trys broliai liudija matę jį pakylant nuo žemės. Jie girdėjo balsą nuo Nukryžiuotojo pusės sakant: „Tu gerai parašei apie mane, Tomai; kokio atlygio norėtum?“ Tomas atsakė, „Nieko kito tik Tavęs, Viešpatie“  (Prümmer, p. 38).

1273 m. gruodžio 6 d. jis atidėjo į šalį plunksnakotį , pasiryžęs daugiau neberašyti. Tą dieną jis patyrė itin ilgą ekstazę Mišių metu. Tai ką tuo metu patyrė galima tik nuspėti iš atsakymo, kurį Tomas davė tėvui Reginaldui, raginusiam jį rašyti toliau: „Nebegaliu. Man buvo atskelistos tokios paslaptys, kad visa tai, ką esu parašęs, man atrodo menkavertčiai dalykai“ (Prümmer, p. 43).

Tomas pradėjo ruoštis mirčiai. Grigalius X tuo metu buvo sušaukęs konsiliumą, į kurį primygtinai kvietė ir šv. Tomą drauge su šv. Bonaventūra. Šv. Tomas mėgino paklusti, atsistodamas ant kojų 1274 m. sausį, tačiau pritrūko jėgų. Jis parkrito netoli Terracinos, buvo nugabentas į Maienza pilį, priklausančią jo giminaitei. Fossa Nuova cistersai vienuoliai primygtinai prašė priimti jų svetingumą ir šv. Tomas buvo nugabentas pas juos. Ten jam suteikiamas ligonių patepimas.

Šv. Tomas Akvinietis mirė  1274 m. kovo 7 d. Jo šventumą patvirtino nemažas skaičius stebuklų ir 1323 m. liepos 18 d. Jonas XXII paskelbė jį šventuooju.

Dominikonai palaidojo jį savoje Tulūzos bažnyčioje, kuri 1628 m. Prancūzų revoliucijos metu buvo sugriauta ir šventojo palaikai buvo perkelti į Šv. Sernino bažnyčią. 

Popiežius šv. Pijus V 1567 m. paskelbė šv. Tomą Bažnyčios Daktaru. 1879 m.  Enciklikoje „Aeterni Patris“  popiežius Leonas XIII paskelbė jį „visų scholastų daktarų mokytoju“, vėliau paskyrė jį katalikiškų universitetų, akademijų, kolegijų bei mokyklų globėju.

Bernardinai.lt