Devintajame ECM kompanijos išleistame Meredith Monk albume „Impermanence“ („Laikinumas“) skamba muzika, sukurta to paties pavadinimo spektakliui, kurio premjera įvyko 2006 metais San Franciske ir kuriame greta vokalinės bei instrumentinės muzikos buvo įkomponuoti šokio ir vaizdo projekcijų elementai. Šis dviejų dalių spektaklis buvo rodomas daugelyje JAV miestų, o „Washington Post“ jį apibūdino kaip „gražų ir labai asmenišką kūrinį apie mirtį, atsisveikinimą ir žmogaus gyvenimo trapumą“.  Įkvėpta asmeniškų, bet tuo pat metu ir labai bendražmogiškų netekties ir trumpalaikiškumo išgyvenimų, M. Monk sukūrė „ištaigiai minimalistinę“ muziką – daugiasluoksnį, tiek aštriai graudų, tiek džiaugsmingą paveikslą, kuriame švelnios melodijos ir garsieji M. Monk vokaliniai sugebėjimai derinami su novatoriškomis instrumentuotėmis.  Tačiau albumas jokiu būdu nėra vien minėto spektaklio „garso takelis“. Albumo muzika buvo įrašinėjama atskirai ir šių įrašų rezultatas – perdirbta ir kur kas sudėtingesnės struktūros 16 dalių siuita.

„Daugumą muzikos įrašiau iš naujo. Visada taip darau, kai tenka dirbti su medžiaga, ištraukta iš menų sintezės kūrinio“ – sako M. Monk. „Kompozicijas sutrumpinome, pakeitėme jų eiliškumą, papildėme aranžuotes, kad klausantis albumo būtų galima pajusti visą scenoje vykstančio spektaklio atmosferą. Pavyzdžiui, spektaklyje rodomame kūrinyje „Particular dance“ yra sukurta sudėtinga choreografija, todėl man teko sukurti papildomų melodijų, kurios kartu su pagrindine tema albume atkūrė panašų vaizdą. Kai dirbi su įvairiomis meninėmis priemonėmis, reikia jas visas subalansuoti, o albume klausaisi vien muzikos, todėl visas kitas išraiškos priemones reikia pakeisti garsais.“  Albumo muzikinė forma taip pat skiriasi nuo spektaklio – buvo nutarta atsisakyti kūrinio skaidymo į dvi, tarpusavyje ryškiai besiskiriančias dalis ir sukurti vientisą nuoseklią siuitą.

„Impermanence“ yra naujas žingsnis M. Monk kūryboje. Ji kaip visada elegantiška, tačiau šiame albume jaučiamas polinkis į chromatizmą, aiškiai girdimą tokiuose kūriniuose kaip „Liminal“. Be to, neseni Meredith mėginimai kurti grynai instrumentinius kūrinius styginių kvartetui ir dideliam simfoniniam orkestrui padėjo jai ne tik naudoti balsus kaip muzikinius instrumentus, tačiau ir „suvokti instrumentus kaip balsus“.  Nors M. Monk savo įvairiomis vokalinėmis priemonėmis dažniausiai išgauna neverbalinius garsus, šiame albume neretai pasigirsta ir poetinių tekstų.  „‘Laikinumui‘, kurio idėja yra trapi gyvenimo prigimtis ir pastovi kaita, atrodo, reikėjo kažkokio apibrėžtumo, kuris „įžemintų“ tėkmę, tarsi akmenys upelyje“, – sako Meredith.  Šie tekstai išsakomi nuolat kintančioje muzikinėje tėkmėje ir tarsi ištirpsta bendrame vokalinių bei instrumentinių aranžuočių skambesyje.

Pirmoji „Impermanence“ užuomazga atsirado 2001 metais, kai M. Monk pradėjo dirbti prie dainos pagal žodžius iš amerikiečių psichologo filosofo Jameso Hillmano knygos „The Force of Character: And the Lasting Life“. „Hillmano knygoje aprašomi pozityvūs senėjimo aspektai ir joje yra skyrius apie žodžio „last“ (išlikti arba tęstis) dviprasmiškumą. Tai savotiška ironiškų ir kartu labai jautrių žodžių litanija, kuri mane nepaprastai sujaudino.“  2002 metų lapkričio mėnesį netikėtai mirė M. Monk ilgametė bendradarbė choreografė Mieke van Hoek. Sukrėtimas buvo toks didžiulis, kad M. Monk netgi pradėjo dvejoti meno bei menininkų darbo prasmingumu. Po kelių mėnesių į Meredith kreipėsi Londone įsikūrusi organizacija „Rosetta Life“, mėginanti užmegzti ryšius tarp menininkų ir nepagydomų pacientų iš slaugos ligoninių. „Manęs paprašė sukurti muziką pjesei pagal tokių ligonių gyvenimo istorijas, tačiau aš nusprendžiau, kad mieliau padaryčiau menų sintezės spektaklį apie laikinumą, nes tuo metu ši tema nuolatos sukosi mano mintyse. Pabendravus su „Rosetta Life“ darbuotojais ir Londono slaugos ligonių pacientais (nepaprastai sukrečiantis išgyvenimas), man pradėjo formuotis abstraktaus, poetinio jausmų srauto apie gyvenimo tėkmę vizija.“  Albumo įdėklo užrašuose M. Monk prisipažįsta, kad iš pradžių užduotis sukurti stambų kūrinį apie tokią abstrakčią ir neapčiuopiamą temą kaip laikinumas jai atrodė beveik neįmanoma: „Aš galėjau tik mėginti numanyti, probėgšmais prisiliesti, bandyti kurti muziką, kuri sukeltų tam tikrų jausmų, tačiau kartu paliktų kiekvienam klausytojui erdvę asmeniniams išgyvenimams.“

Kaip ir daugelyje M. Monk darbų, šio albumo kompozicijos yra sukurtos jos ilgamečių bendradarbių muzikos ansambliui.  „Pirmiausia aš ilgą laiką dirbu viena, kuriu muzikinę medžiagą, o tada atsinešu ją į repeticijas. Kartais kūrinių formos jau būna baigtos, tačiau man patinka eksperimentuoti. Mes mėginame iš esamos medžiagos kažką „nulipdyti“, ir tada aš galiausiai apsisprendžiu dėl galutinių variantų. Šis procesas yra nuolatinis blaškymasis tarp individualios kūrybos ir bendro muzikavimo. Darbas su ansambliu labai dažnai netikėtais aspektais praturtina mano pirmines idėjas.“ Viena iš esminių „Impermanence“ idėjų yra ta, kad dainininkai ir muzikantai nėra tik „šalutinė, pritariančioji“ grupė. Visi atlikėjai sudaro vientisą grupę ir suteikia albumui didžiulį spalvų spektrą. Pavyzdžiui, instrumentiniame kūrinyje „Maybe 1“, fortepijonu vienu metu groja net 8 muzikantai...

Pagal užsienio spaudą parengė Gediminas Sadauskas

Meredith Monk „Particular Dance“

Bernardinai.lt